1941 m. ir 1948 m tremtinys,
kandidatas kelionei prie Laptevo jūros
Netikėtai gavau kvietimą  dalyvauti  tremtinių dienos minėjime Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Ilgai svarsčiau,  kuriuos prisiminimus pasakoti. Kilo visokių idėjų... Tačiau viena mintis nedavė ramybės – atrodė, kad viskas jau prisiminta ir aprašyta, ir išpasakota... Kreipiausi į bendraminčius, klausdamas, ką jie galvoja apie tai. Ir štai gaunu keletą atsakymų.

Paskaitykite vieną jų: „Kalbant apie tremtinius atrodytų, kad nebėra ko bepridurti, tačiau, paskaičius Romualdo Baltučio sudarytą šešių tomų „Sibiro Alma Mater“, iškyla kitoks vaizdas, nes juose orientuojamasi į labiau probleminius klausimus, su kuriais susiduria ir šiandieninė visuomenė. Su mokslu, išsilavinimu, kultūra susijusios temos atsispindi visuose šešiuose tomuose, tuo jie ir ypatingi. Nemaža dalis straipsnių autorių apie Lietuvos gyventojų tremtį rašo kaip apie sudėtingą ir nelengvą gyvenimo pamoką, kurios metu įgijo profesiją, įsidarbino, sukūrė šeimą, tapo šviesuoliais, baigusiais „Sibiro aukštąją mokyklą“, o dokumentiškai tikslūs tikrovės faktai atkuria teisingą ir plačią politinę aplinką bei laisvės kovų panoramą. Didžiausia tremtinių prisiminimų vertybė – jų autentiškumas, sąžiningas paliudijimas, ką žmonės iškentėjo, kokius žmogaus degradacijos: savanaudiškumo, klastingumo, pataikavimo, papirkinėjimo, apsidraudėliškumo, abejingumo reiškinius jie matė, kaip išsaugojo savo žmogiškumą.

Pati esu gimusi tremtinių šeimoje: mano tėvas Bronius Kašelionis, prosenelė ir seneliai Kašelioniai 1946 m. buvo ištremti į Sverdlovsko sritį, Novaja Lialią miestą, todėl tremties tema man į kraują įaugusi. Apgailestaudama turiu konstatuoti, kad tos istorijos liudininkai vienas po kito jau išeina į amžinybę,  todėl tremtinių gyvenimo, buities ir darbo tradicijų, mokslo siekio, Tėvynės meilės pavyzdžiai, aprašyti Romualdo Baltučio sudarytose šešių tomų „Sibiro Alma Mater“ knygose, –  tai visos etninės bendruomenės su jai būdingais papročiais, medžiaginiu pasauliu, kalba, nerašytu elgesio kodeksu bei darbo ir mitybos tradicijomis  –  nenuginčijamas ateities istorinių bei mokslinių tyrinėjimo temų aruodas.            

Aldona Traškinienė,
Šiaulių „Sandoros“ progimnazijos
dailės ir technologijų mokytoja metodininkė“

Šis dalykiškas, nuoširdžiai parašytas laiškas paskatino mane prisiminti atskirus momentus iš savo  mokslų metų. Tremtyje ir po tremties ne kartą teko patirti,  kad svarbūs Lietuvai istoriniai faktai ir įvykiai dažnokai nepastebimi ar net pamirštami...

Štai 1863 m. sukilimas! Sukilėliai  tapo Rusijos tremtiniais – tik ar daug detalesnių, įdomesnių jų gyvenimo faktų, labai reikalingų istorijai, rastume Lietuvos bibliotekose, muziejuose ir pan.?!

Man, šių dienų protu vertinant, teko patirti keletą neeilinių įvykių... Deja, nei aš, nei suaugusieji tremtiniai anuomet neatkreipėme dėmesio į juos. Tad tie Lietuvos istorijai galimai įdomūs faktai neužsifiksavo mūsų atmintyje. Pavyzdžiui:
1.    Altajuje apie 1943 m. į mūsų gyvenvietę atvyko kupranugarių vilkstinė, lydima barzdotų palydovų. Vienas iš jų, užsukęs į mūsų baraką, užkalbino mano tėvelį lietuviškai. Pasirodo,  jis – 1863 m. sukilėlių tremtinių palikuonis. Iki šiol apgailestauju, kad mūsų atmintyje liko tik vienas kitas to pokalbio lašeliai...

2.    Gyvenome Kiseliovsko gatvelėje, kurioje visi namai buvo pastatyti tik lietuvių ir rusų tremtinių rankomis... Netoliese gyveno rusų šeima, kurios berniukas eidavo kartu su manim  į mokyklą. Mane stebino vienas dalykas: kai užsukdavau pas jį mokslo reikalais, jo sena močiutė, pavarde – Malinovskaja, mane kalbindavo vieną kitą žodį ištardama lietuviškai... Kartą išdrįsau pasiteirauti, kada ir kur ji išmoko lietuviškų žodžių... Pasirodo, jos protėviai buvo kauniečiai – 1863 m. sukilėliai, pirmiausia ištremti į Irkutską, o iš ten perkelti į Kiseliovską. Iki šiol gailiuosi, kodėl mažai klausinėjome močiutę apie jos senelius, tėvus... Tiesa, aš tą  berniuką nupiešiau ir tik tas vienintelis pažinties liudininkas išliko iki šiol. Pažvelkite į piešinį.

3.    Penkerius metus mokiausi Tomske. Ten mane stebino viena cerkvė, kurios bokštų viršūnėse į dangaus erdvę veržėsi katalikiški kryžiai. Po dvidešimties metų vėl teko lankytis Tomske ir tik tuomet sužinojau, kad šią bažnyčią pastatė tremtiniai – 1863-iųjų sukilėliai. Ir vėl informacijos Lietuvos istorijai.... tik trupinėliai. O taip reikėjo pasistengti!

Pagaliau gyvenu Lietuvoje, Šiauliuose. Ypatingi prisiminimai liko iš įvairių renginių Šiaulių inžinierių namuose. Juk ten atsirasdavo progų pusiau slapta padiskutuoti, kodėl pramonė Japonijoje ir Rusijoje labai skiriasi. Bet įdomiausia tai, kad Sąjūdžio metais man pavyko suorganizuoti pirmąją tremtinių konferenciją. Pripažįstu – vienas nieko nebūčiau nuveikęs. Be galo daug padėjo buvusi  tremtinė, Šiaulių universiteto prof. Danutė Klumbytė ir buvęs  politinis kalinys Petras Ivoškus –  Aukštabalio vidurinės mokyklos direktorius, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalyvis 1988–1991 m. Daug  liko prisiminimų iš tęstinių daugkartinių renginių, vykusių Inžinierių namuose, vėliau – S. Šalkauskio, o paskiau ir Aukštabalio vidurinėse mokyklose.  

Diskutuojant tuose renginiuose, gimė idėja – surinkti tremtinių prisiminimus  ir išleisti knygą. Prasidėjo sunkus ir ilgas, maždaug dešimties metų trukmės darbas. Kalbinau buvusius tremtinius. Raginau prisidėti prie būsimos knygos. Rinkau tekstus. Ruošiau leidybai. Šiaulių universiteto leidykla ne vieną knygą, bet šešis „Sibiro Alma Mater“ tomus (2005, 2007, 2009, 2011, 2012, 2015) publikavo. Juose tilpo apie šešis šimtus prisiminimų, paįvairintų fotografijomis ir piešiniais. Ši serija – tai mūsų kartos palikimas ateities kartoms, kad, skaitydami šiuos tomus, iš arčiau prisiliestų prie skaudžios praeities.

Per „Sibiro Alma Mater“ pristatymus išryškėjo keletas svarbių dalykų. Pirma, knygos ir knygelės apie tremtį dygsta kaip grybai po lietaus. Antra, nėra centralizuoto fondo, kuris kauptų tokio pobūdžio leidinius, rūpintųsi jų sisteminimu ir pan. Išvada liūdna: per laiką tos nedideliais tiražiukais publikuotos prisiminimų knygos susidėvės savininkų rankose, dings be pėdsakų ir neliks jų istorijai, kaip ir žinių apie 1863 m. sukilimo tremtinius... Todėl pakvietėme bendro likimo žmones, seniai pažįstamus ar tik sykį matytus, dovanoti savo išleistus prisiminimus Šiaulių universiteto bibliotekai ir drauge kurti knygų fondą apie lietuvių tautos genocidą.

Malonu, kad toks fondas jau sukurtas, kad  nemažai knygų jam dovanojo „Sibiro Alma Mater“ bendraautoriai ir bendraminčiai...

Tačiau knygų „Sibiro Alma Mater“ leidyba dėl kelių priežasčių nutrūko. Ir atsitiko tai, apie ką pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį nė mintelės nebuvo: jau šešti meteliai kaip jokiame periodikos ar kitos žiniasklaidos kamputyje nė žodeliu nebeužsimenama apie minėtą knygų fondą, o tuo labiau – jokios žinutės naujų iniciatyvų jo plėtros galimybių temomis, jokios žinutės apie jame sukauptos informacijos naudą istorijos, švietimo ir visuomenės reikmėms neliko...

Dauguma to fondo steigimo iniciatorių ir vykdytojų gyvename prisilėgti minties, kad dabar, kai Šiaulių universitetas tapo išdidaus Vilniaus posūniu, šie leidinių ištekliai paprasčiausiai dings kaip menkavertis objektas. Sukame galvas, ar atsirastų Lietuvoje bent viena institucija, galinti  suaktyvinti ir įprasminti šalies istorikus, švietimiečius, kraštotyrininkus ir kitų sričių darbuotojus imtis spręsti aprašytąją problemą?

O gal jau viskas išsemta? Gal jau visi dvasiniai ištekliai išseko? Nesu ir nebūsiu toks pesimistas. Tęsdamas aukščiau vardytus prisiminimų fragmentus, noriu dar sykį trumpam atsigręžti į praeitį ir papasakoti vieną epizodą.

Tomsko Politechnikos instituto Elektromechanikos fakultete mokėsi keli lietuviai tremtiniai  ir vienas įdomios biografijos žydų kilmės studentas – Vladimir Rott. Kaip vėliau sužinojau, jo likimas kai kuo panašus į mūsų – lietuvių tremtinių. Vladimiro tėvai su keturiais vaikais neblogai gyveno Vengrijoje, bet, prisiklausę rusų propagandos apie pritrenkiančiai nuostabų gyvenimą, emigravo į Bobruiską. Po kelerių metelių gausios šeimos tėvas, kaip per daug darbštus ir dėl to galimai nepatikimas tarybų valdžiai, atsidūrė Magadano lageryje ir ten žuvo. Šeima, „apdovanota“ tremtinio statusu, atsidūrė Sibire. Su Rott šeimos nariu Vladimiru susitikome Tomske. Ir studijavome, ir grojome smuikais, ir diskutavome apie mūsų likimus. Pagaliau jis su kitais šeimos nariais iš tos „nuostabios“ šalies pabėgo. Dabar gyvena Toronte. Rašo knygas ir siunčia man, kad perduočiau dovaną Šiaulių universiteto bibliotekos Tremties knygų fondui. Štai ir dabar mano rankose dvi knygos, kurias privalau perduoti nurodytu adresu – viena rusų, kita anglų kalba rašytos.

Kol kas tik vienas toks atvejis, nes lietuvaičiai užmiršo, kad toks fondas yra...

Žinoma, privalome būti dėkingi buvusiai Šiaulių universiteto administracijai už „Sibiro Alma Mater“ leidybą, turime dėkoti  buvusiai Šiaulių universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vyresniajai bibliotekininkei Alinai Šalavėjienei už paruoštą informaciją (žr. priedą), kurios, deja, tuomet nepavyko paskelbti spaudoje.

Ruošdamas šį straipsnį, lankiausi jau Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje. Įdomu buvo išgirsti dabartinės administracijos nuomonę rūpimu klausimu. Buvau maloniai nustebintas, nes Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorės prof. dr. Renatos Bilbokaitės, bibliotekos darbuotojų ir mūsų, t. y. tremtinių,  nuomonės sutampa. Tačiau sutikite, kad to mažoka minėtam knygų fondui išsaugoti ir turtinti. Reikia, kad tame darbe dalyvautų visa Lietuva. Suprantu – tokie užmojai yra problemiški, tačiau svarbiausia neprarasti optimizmo.

Todėl tariame: tremtinių ir politinių kalinių bendruomenė bei visi bendraminčiai džiaugiasi, tikisi ir turi vilties, kad Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos bibliotekoje sukurtas ir toliau plėtojamas leidinių tremties ir Lietuvos gyventojų genocido tema knygų fondas bus ne tik žinomas šalyje ir už jos ribų, bet ir naudingas įvairiausiais  istorinės atminties saugojimo aspektais. Svarbiausia – bus reikalingas Lietuvos valstybei!

Tremtinių rašytinis palikimas Šiaulių universiteto bibliotekoje
Alina ŠALAVĖJIENĖ
vyresnioji bibliotekininkė, 2012 m.

Apie didžiausią sovietinės valdžios nusikaltimą – gyventojų genocidą – Lietuvoje viešai prabilta dar Sąjūdžio laikais: imta kalbėti tomis temomis, kurios penkiasdešimt okupacijos metų buvo tabu. Šiandien mūsų valstybė įžengusi jau į trečiąjį atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį. Iš užmaršties prikelti Lietuvos valstybės simboliai – herbas, vėliava ir himnas. Atgimstančioje ir besikeičiančioje valstybėje imta šnekėti apie represijas, nuo kurių nukentėjo tūkstančiai lietuvių: pagaliau viešai buvo atskleista žmonių kankinimo, žudymo, negailestingos tremties į Sibiro platybes tiesa. Turbūt iš visų vykdytų represijų žmonės labiausiai nukentėjo nuo masinių trėmimų, kai ištisos šeimos buvo prievarta iškeldinamos iš gimtųjų vietų ir tremiamos į tolimiausius Sovietų sąjungos regionus. Skaičiuojama, jog kas trečias suaugęs lietuvis tapo vykdyto genocido auka. Žinios apie pirmuosius trėmimus spaudoje pasirodė dar 1941 metais, kol Lietuvą buvo okupavusi hitlerinė Vokietija, tačiau karo pabaigoje mūsų valstybė vėl pateko į Sovietų imperijos gniaužtus ir vietinė spauda buvo nutildyta. Tik išeiviai Vakaruose galėjo rašyti ir kalbėti apie vykdomus trėmimus: buvo bandyta nustatyti ir paskelbti trėmimų datas, apimtis, pasirodė išvežtųjų sąrašai, kurie buvo netikslūs, nes archyvų dokumentai buvo įslaptinti ir neprieinami. Lietuvoje tik 1988 metais, prasidėjus Atgimimui, buvę tremtiniai galėjo viešai prabilti apie praeitį. Jie ėmė burtis į brolijas, klubus, bendrijas. 1990 metais įkurta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, nuo 2004 metų tapusi visuomenine organizacija. Likimo broliai ir seserys vienijosi į grupes pagal tremties vietą – Krasnojarsko, Irkutsko, Laptevų jūros, Vorkutos bei kitų vietovių. Lietuvos miestuose ir miesteliuose atsirado paminklų stalininių represijų aukoms atminti, atminimo lentų ant pastatų, iš tremties vietų buvo parvežta daug tremtinių palaikų ir palaidota gimtajame krašte. Spaudoje pasirodė daug straipsnių tremties tema, rodomi dokumentiniai filmai, pradėtos leisti knygos, muziejuose atsirado ekspozicijos genocido ir rezistencijos tema. Nuo 1997 metų liepos 3 dienos Gedulo ir vilties dienai – birželio 14-ajai – suteiktas atmintinos dienos statusas (Gedulo ir vilties dienos pavadinimą šiai dienai suteikė dar Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989 metų birželio 9 dienos įsaku). Lietuva išgirdo tremtinių eiles bei dainas: kūrėsi tremtinių chorai, ansambliai, kiti meno kolektyvai, pradėti rengti literatūros vakarai, dainų šventės. Ariogaloje (Raseinių r.) rengiami kasmetiniai tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydžiai. Nuo 1989 metų tremties ir kalinimo vietas lanko bendrijos „Tremtis“ nariai. Nuo 2006 metų – „Misijos Sibiras“ dalyviai, jau aplankę lietuvių kapines Irkutsko, Krasnojarsko, Komijos, Tomsko, Buriatijos, Sverdlovsko srityse, Kazachstane, Tadžikistane, Chakasijoje.

Atgimimo pradžioje buvo atverstas labai skaudus mūsų istorijos puslapis, todėl dabar svarbu išsaugoti istorinę tautos atmintį apie okupacijos metais vykdytus masinius trėmimus bei kitas represijas ir nuolat vykusias pasipriešinimo kovas ar judėjimus. Laikas yra įrodęs, jog didžiausią istorinę išliekamąją vertę turi rašytinis palikimas: knyga ar kitas spausdintas dokumentas yra lengviausiai prieinamas kiekvienam, o rašte užfiksuoti žodžiai gyvena ilgiausiai. Gal ir tremties literatūrai visagalis laikas neleis pradingti nežinioje. Ne vienas literatūros tyrinėtojas yra teigęs, jog lietuvių tauta turi, ko gero, pačią turtingiausią ir gausiausią tremtinių kūrybą Europoje (gal ir pasaulyje?). Iš tremties parvežti poezijos posmai, memuarai, įvairūs dokumentai, nuotraukos, gyvųjų liudijimai didžia dalimi jau sugulė į grožines bei dokumentines knygas, straipsnius, mokslinius darbus, tačiau ne vienas leidinys vis dar papildo knygynų ar bibliotekų lentynas. Šis istorinis palikimas išsibarstęs po visą Lietuvą, spaudiniai pasiekė užsienio valstybes – turbūt nerasime nė vieno lietuvio, negirdėjusio apie trėmimų baisumus.

Tremties dokumentų išsaugojimu, jų sklaida rūpinasi visas būrys žmonių. Šiauliuose gerai žinomas buvęs tremtinys, inžinierius kibernetikas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys, penkių knygų serijos „Sibiro Alma Mater“ sudarytojas Romualdas Baltutis. Šis entuziastas prieš porą metų pasiūlė Šiaulių universiteto bibliotekoje surengti mokslinę tremtinių konferenciją. Kartu pateikė ir labai gražią idėją – kaupti vienoje vietoje kiek galima daugiau literatūros apie tremtį. R. Baltutis teigė, jog apie tokį knygų fondą tremtiniai yra kalbėję ne kartą, svarstę, kokiame mieste jis galėtų įsikurti, tačiau galutinio sprendimo vis nebuvo. Šiaulių universiteto biblioteka geranoriškai sutiko bendradarbiauti, rengdama konferenciją ir savo patalpose įkurdama tremtinių literatūros fondą. 2010 metų spalio 2 dieną įvyko pirmoji mokslinė konferencija „Tremtinių kūrybos paveldas“. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė buvę tremtiniai, mokslininkai, muziejininkai, bibliotekininkai. Daug dėmesio buvo skirta naujai kuriamam fondui. Pats renginio sumanytojas ir iniciatorius R. Baltutis rūpinosi, kad kuo daugiau knygų būtų padovanota bibliotekai: jau iš anksto visi konferencijos dalyviai ir svečiai buvo raginami dovanoti knygas. Konferencijos dieną buvo paruoštos dvi knygų parodos. Gana gausi paroda buvo surengta iš Šiaulių universiteto bibliotekoje saugomų knygų: pristatyta daugiau nei 150 knygų ir žurnalų (bibliotekos fonduose saugoma per 200 pavadinimų knygų ir periodinių leidinių genocido bei rezistencijos temomis). Kita – pati svarbiausia paroda – tai dovanotos knygos. Ne visus leidinius žmonės dovanojo iš karto, kai kurie – tik skolino, tačiau konferencijos metu išgirdę nuoširdų bibliotekininkių raginimą bei argumentus, kodėl tai daryti verta, beveik visi atneštus spaudinius padovanojo. Knygų kolekcija pildėsi dar keletą savaičių po konferencijos. Į bibliotekos fondus pateko 48 naujos knygos, DVD bei CD įrašai.

Pirmosios sėkmingai įvykusios ir dalyvių gausa pasižymėjusios konferencijos pabaigoje jos sumanytojas ir vedėjas prabilo apie šios idėjos tęstinumą – buvo paskelbta kitų metų konferencijos tema. Visus metus buvo ruošiami ir derinami pranešimai, vėl raginama dovanoti bibliotekai knygas tremties tematika. 2011 metų spalio 1 dieną Šiaulių universiteto bibliotekoje įvyko antroji jau peraugusi į mokslinę praktinę konferenciją „Sibiro Alma Mater. Tremtinių takais“. 140 vietų konferencijų salė buvo pilna: netrūko nei dalyvių, nei svečių. Pranešimus skaitė istorikai, muziejininkai, archeologas, architektas, mokytojai, dėstytojai, bibliotekininkės. Vėl buvo parengta dovanotų knygų paroda. Visiems dalyvavusiems dar kartą buvo pristatytos pirmosios konferencijos metu bibliotekai dovanotos knygos bei naujosios – atvežtos į antrąją konferenciją. Po šios konferencijos tremtinių fondą papildė 28 knygos, trys kompaktinės plokštelės, lankstinukai, informaciniai leidiniai, atvirukai.

Dauguma šių leidinių yra su autorių, jų artimųjų ar kitų dovanotojų dedikacijomis ir autografais, todėl jie saugomi Retų spaudinių skyriuje, kiti leidiniai perduoti skaitykloms, saugyklai ar mediatekai. Visi leidiniai skaitytojams yra laisvai prieinami.

Konferencijose skaityti pranešimai bei papildomi straipsniai pratęsė iki tol trilogija vadinto leidinio „Sibiro Alma Mater“ seriją: 4-oji knyga – „Sibiro Alma Mater. Ave, vita!“, 5-oji – „Sibiro Alma Mater. Post tenebras lux“. Šie didelės apimties (470 ir 504 puslapių) nuotraukomis ir piešiniais iliustruoti tomai visuomenei buvo pristatyti šių metų gegužės mėnesį.

Šiais metais jau tradiciškai pirmąjį spalio šeštadienį (spalio 6 dieną) Šiaulių universiteto bibliotekoje vyks jau trečioji mokslinė praktinė konferencija, kurios temą – „Sibiro Alma Mater. Lietuvių tremtinių 1941–2011 metais sukurtos vertybės Rusijos valstybės naudai“ – pasiūlė pagrindinis jos sumanytojas ir organizatorius Romualdas Baltutis. Į konferenciją pakviesti buvę tremtiniai, istorikai, muziejininkai, Seimo nariai, bažnyčios atstovai, moksleiviai, studentai, pedagogai, bibliotekininkai – visi, kuriems nesvetima tremties tematika. Vėl bus tęsiama dovanojamų knygų tradicija: svarbu, kad įkurtas knygų fondas tremties tema gausėtų.

Reikia pripažinti, jog šiuo metu dėmesys tremties literatūrai yra sumažėjęs, nors informatyvių leidinių yra tikrai daug. Mokyklose tremties temai skirta labai mažai dėmesio, lietuvių literatūros programoje nėra nė vieno tremties literatūros privalomo kūrinio (tik Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ rekomenduojami 12 klasėje kaip pasirenkamasis kūrinys). Daugiau dėmesio šis istorijos laikotarpis galėtų sulaukti ir studijų procese: tikrai netrūksta medžiagos kursiniams, bakalauro ar magistro darbams. Galima tik spėti, kad kartosis nerašyti gyvenimo dėsniai – tema taps aktuali po kelių dešimtmečių, kai nebeliks gyvų liudininkų, kai vertybių bus ieškoma tautos praeityje... Todėl šiandien yra svarbu surinkti ir išsaugoti tremties prisiminimus, Sibiro platybėse gimusią poeziją, dainas, išlikusias nuotraukas bei kitus dokumentus, kaip pačius tikriausius deportacijos traumų liudininkus.

Tikimės, jos Šiaulių universiteto bibliotekoje kaupiamas tremties literatūros fondas nepraras aktualumo, nes bibliotekos knygos yra prieinamos platesniam žmonių ratui, čia jos tampa ilgaamžiškesnės, rūpinamasi jų sklaida. Svarbu ir tai, kad kolekcija kaupiama akademinėje aplinkoje: galbūt tai bus paskata naujoms studijoms, mokslo darbams istorikams, literatams, kalbininkams ar kitų sričių tyrinėtojams. Gal dar rasis tokių, kurie, nuvalę laiko dulkes, išspausdins savo ar artimųjų tremties prisiminimus, kūrybą. Žmonės, iš kurių buvo atimta Tėvynė, tikėjimas, kurie neteko artimųjų, net ir Sibiro kančiose išsaugojo lietuvišką žodį. Mūsų pareiga – rūpintis, kad gyvoji tautos istorija būtų perduota kitoms kartoms.

Pastaba. Ši Retų spaudinių skyriaus vyresniosios bibliotekininkės apžvalga baigta tokia informacija:
Dėmesio!

Bibliotekai dovanojamos knygos priimamos nuo rugsėjo 1 dienos Retų spaudinių skaitykloje. Knygas priima Alina Šalavėjienė 213 kabinete. Kontaktai: el. p. Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., tel. (8 41) 59 57 02.

2021 07 07 2

Gena – bendramokslis Kiseliovsko vidurinėje mokykloje, 1963 m. sukilėlių-tremtinių palikuonis, kurio protėviai gyveno Kaune. R. Baltučio piešinys.

2021 07 07 1

Dovanotų knygų paroda Šiaulių universiteto bibliotekoje, Šiaulių universiteto bibliotekos archyvo nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94546379
Į viršų