Jūratės Jukštienės tapybos paroda „Lieka žydėti“, veikusi „Aušros: muziejuje, Venclauskių namuose, kalba apie gausybę tapybinių iššūkių, susijusių su tapybos sampratomis, tapymo technologijomis, tapymo ištakomis. Nes pati tapyba yra iššūkis ir vizualinis konfliktas įtvirtinant kokią nors naują materiją ar naują tapymo būdą. Dažo, pigmento materija kaip kūrinio fiuzis-nature konfliktas, tai visada yra naujų ar pamirštų galių svarstymas. Ši autorė mus ir įveda į sudėtingas, daugiareikšmes tapybinės galios aplinkybes.

Jos tapybinė materija yra grindžiama gėlių dažo, tapymo gėlėmis raiška. Pats gėlių dažas, tapymas tokiu principu visai kitu maršrutu nuveda link spalvos galios. Šios autorės paveikslai, gėlių materija, jų turima esencija įtrinti paveikslai fizine raiška veda link spalvos metafizikos. Link tokios spalvos metafizikos, kuri yra suprantama ir metaforiškai įvardijama kaip gėlių kalba. Nes pati gėlių kalba, jų sklaidos, jų raiškos sklaidos kalba – tai jų mįslingos spalvinės materijos galios kalba. Lauko gėlių, lietuviškos gamtinės aplinkos lauko gėlių kalba – tai platūs ir išsamūs gėlių kalbos mainai. Materija čia nueina į savo gimtį, į savo motinystę – koloristinį ir etimologinį „mater“. Fiuzis čia užleidžia vietą naturai. Minėti jų materijos mainai – tai tam tikrą dažą skleidžiantys, o tuo dažu sklindantys mainai, tai plati ir apykaita.

Visa tai dera suprasti kaip vizualinę apykaitą. Šios materijos intriga, jos trukmės, jos spalvinio galiojimo intriga, pats trumpalaikiškumas. Trumpalaikiškas žydėjimas, kurį lydi efemeriškas nyksmas. O šis efemeriškas nyksmas yra keistas, matomas, stebimas, bet aplinkinio kelio reikalaujantis supratimas. Minėtas efemeriškas, misteriškos permainos padiktuotas nyksmas, toks gėlių spalvos nyksmas kuria savo vyksmą. Subliūkštanti ryškios gėlės spalvos raiška, ištirpstanti jos ryškumo aistra, tame yra ir vidiniai procesai. Blykštanti, blyškumą kurianti, ryškumą atimanti galia, tame yra vidiniai, išsiskaidymo, išsidalijimo, ryškumo atsisakymo procesai. Gėlės spalva pereina į kitą spalvą. Raudona tampa nebe raudona, raudona ryškumu neberauda. Mėlyna nebe tik mėlyna, nes joje jau nebėra mėlstančio mėlio. Gelsva nebėra tik geltimas, o tik pasklidęs gelsvumas. Pats perėjimo vyksmas gali būti įvardintas kaip transmutacija. Tokstanti spalvos mutacija virsta transsfera.

Tapytoja įtvirtina tokį tapymo principą, mūsų suprantamą kaip įtrynimą į popierių gilių gėlės materijos įspaudų. Tokiu būdu jau pačioje tapymo meistrystėje, technologiniame profesionalume esti galingų užuominų ir esmingų nuorodų į daugiariopas inovacijas. Gilus gėlės materijos įtrynimas sukuria sąveikos ir tapybinės mediacijos lauką. Tame yra tiesioginė ir netiesioginė apeliacija į tapybinę modernybę. Tapymo technologija kaip kokybinė, savybinė technologija, savo įdirbiu ima polemizuoti su techne progresyvumu, su kiekybiniu mathesis. Tarp jų kuriasi išplėstinis dialogas. Modernybė, technologinės inovacijos, begaliniai eksperimentai – tai yra, nuolat ieškoma nuolatinė mediacija, visa tai paliečia ir tapybą. Įtrynimo akvareliniame popieriuje principas, kokybinės trinties, savybinės trinties principas – tai naujos užklausos atsiradimas. Tokios užklausos, kuri klausia, kuo yra piešiama ir kuo apskritai galima piešti. Medžiagoje yra sava piešianti, sava dažanti, spalvą į apytaką paleidžianti galia, ne iš karto išbandoma ir ne iš karto prigyjanti galia. Konkrečios gėlės dažas, jos pigmentas – tai sudėtingas jos materijos segmentas. Trumpalaikio ryškumo gėlės pigmentacijos galia, blyškaus įspaudo galia, gėlės pigmento išsekimo galia – tai yra atvirkštiniai ir išplėstiniai spalvos poveikio klausimai.

Tokia tapyba, toks estetinis ir technologinis tapymo būdas primena ir kitus, tarpinius klausimus. Minėta tapybinė mediacija mums primena tapybinio įrankio kaip esminio tarpininko klausimą, nes tapoma per kokį nors įrankį, per kokį nors instrumentą. Per pieštuką, teptuką, mentelę ar dar ką nors yra perteikiamas dažas, pigmentas. Pats trynimas ant popieriaus yra tarsi tiesioginė rankos sąveika, pirštų sąveika su gėlių turima materija, su jų pirštais ištrinamu, išspaudžiamu, įspaudžiamu ir įtvirtinamu turiniu. Čia įvyksta visa trinties materijos misterija, nes piršto drėgmės esencija, darbo ir jaudulio, energijos prakaito esencija susimaišo šioje trintyje su išskaidoma gėlės pigmentacija. Maišymasis vyksta ir su popieriaus, akvarelinio popieriaus lipšnumu, imlumu. Tokia įtrinama tapyba – tai platesnis ir gilesnis įspaudo, spaudo, slėgio, vadinasi ir tapybinio įspūdžio klausimas.

Imli ir provokatyvi šios autorės tapyba kelia ir kitus techne srities klausimus, nuveda mus į naujas vizualines užklausas, ne visada klusnias užklausas. Viena iš tokių racionalių užklausų – tai įtrynimo pratybų, jų technologinio slėpinio klausimas. Klausimas, vedantis link fenomenologinės abejonės. Tai, ką ši autorė demonstruoja ir parodoje išstato kaip meistrystės formas, yra tarsi naujos, tik technologinės pratybos, tarsi tik naujų technikų įvirtinimas. Bet ir pats technikų išbandymas, tapymo išbandymas yra komplikuotos pratybos. Savaiminio rezultato čia nėra ir nesiekiama supainioti meistrystės su atsitiktinumu. Gėlėmis, jų dažu galima piešti gėles, gėlėmis galima piešti ne tik gėles. Gėlių pigmentacijoje galima rasti sudėtingų perkėlos, tarpininkavimo klausimų. Perkėla yra perkėla į natūralumą kaip duotį ir užduotį. Žaliavimas ar mėlynavimas, rausvinimas ar gelsvinimas čia yra duotis ir tuo pat metu tam tikra užduotis. Gėlė tarsi savaime dažo, suteikia kitiems daiktams spalvą. Dalijasi savo turima spalvos galia. Bet kas yra jos papildoma galia? Kur veda ir kur kreipia ta papildoma galia? Už duoties esama galia, spalvos teikianti galia, natūralios spalvos galia. Dažo ir pigmento klausimas – čia vienas iš tų svarbiausių naudojimo ir naudos klausimų. Dažanti, spalvą kurianti galia – tai naują, kitokią, organinę išraišką kurianti galia. O kas yra dažas, kas yra pigmentas kitapus panaudos? Kas yra spalva kitapus spalvinimo intereso?

Yra piešiama gėlių vis atveriama pigmentine galia. Dažo paieška nuveda į nesibaigiančias pigmentines pratybas. Bet čia ir atsiranda tie visi didieji klausimai. Ar tai tik naujų priemonių išbandymas? Sudėtingi klausimai kyla ir einant kitais maršrutais. Vienas iš tokių klausimų yra komponavimo klausimas: gėlės įspaustos, gėlės įspaudo paliktos, pigmentinės spūsties pateiktos komponavimo galios prasmė. Išankstinio, tikslaus, detalaus plano galutinei kompozicijai nėra. Yra kliaujamasi įspaudo-įspūdžio, atspaudo-spūdžio, kaip prasminio slėgio, atsiradimo aplinkybėmis.

Minėtas gėlių spalvinės materijos esencializmo, tapybinio esencializmo klausimas nuveda į abipusišką perteikimą-pateikimą kompozicinėje plotmėje. Čia atsiverianti nėra slėgio, svorio galių kova. Gėlių spalvų materija rodo ne skirtingų ir įnoringų materijų kovą. Juo labiau tai rodo ne atsitiktines aplinkybes. Iš gėlių žiedų, iš jų dulkių, iš stiebų, lapų esencijos, iš gėlės pigmentinio esmingumo į autorinę kompoziciją ateina, į ją persikelia gėlių laikiškoji materija.

Šios tapybos materijos misterija tarsi iš paprastų hermetinių užuominų mus išveda į gerokai platesnį vizualinio traktavimo lauką. Autorė tokia stilistine maniera, tokia komponuojama strategija įveda į pirminę užuominą. Gėlių spalva yra save teikiantis, save teigiantis slėpinys. Nes spalva gėlių žydėjime, jų klestėjime, vešėjime slepiasi. Spalva slepiasi ir spalva traukiasi, nes tai rodymosi misterija. Klasikinė užuomina sako, kad rodant slepiama. Pasirodęs įspūdis, pasirodžiusi įtaiga, jos įtaka netikėtai dingsta. Jos teikiama galia išdžiūva, išsenka, sumenksta. Iš pirminės spalvos plėtinio lieka tik kontūras, tik apvadas. Daugelyje šios tapybos darbų tik tokia raiška mus ir pasitinka. Spalvos liekana, perteikimo liekana – tai liekanti suvokimo galia. Blyški spalvos galia – tai suvokėjui, jo suvokimui palikta galia. O tai jau sukibusi, susitikusi, save mobilizavusi, sutilpusi galia. Gėlių organinė valia, vešli ir veržli žydėjimo spalvinė galia, kai tai tampa tapybinio popieriaus sugerta galia, tada ir įvyksta didysis virsmas. Visa spalvos kulminacija, visa kulminacijos materija tampa nepaneigiama, neatšaukiama įtaka.

Tapytoja Jūratė Jukštienė nuveda savo įspausta tapybine galia, savo meistryste ir savo tapybine nuovoka į gėlių materiją, į šios materijos misteriją, į liekantį žydėjimą. Bet tokia metaforiška žydėjimo raiška numato dar ir kitus, ne tik atgalinius maršrutus. Esamas ir menamas žydėjimas, trumpalaikė žiedų spalvos, jų kaitos apytaka, jų spalvinės permainos įtakos į kitus daiktus – tai gyvenimo žydėjimo polemika. Natūrali žydėjimo polemika, lauko gėlių, sezoninių gėlių žydėjimo polemika, tai permainos trinties, jos žybsnių organika. Žybsnių organika, materijos misterija – tai rimta ir solidi tapybinė, kokybinė polemika su mechaniniu, dominuojančiu techno-gnoziu, progresyvumo magija, popkultūros mistika. Asmeninė pastanga, tapybinės sunkios, intensyvios gėlių esencijos trinties pastanga – tai pastanga atsigręžti, pasitikti žiedų, žydėjimų, apykaitų fiuzis. Gėlių spalvos duotis visada yra gyva, žydinti užduotis.