Akvarelė savo atsinaujinančia galia kai kada mūsų žvilgsnius ir mūsų žvalgas nuveda link keisčiausių vizualinių užuominų, užmintų save vizualizavusių mįslių, link pačių ištartų vaizdinių. Kai kada tokiuose akvareliniuose pavidaluose vienu metu tvyro persipynusi tarmė ir ištarmė, prasmė ir artikuliacija, intonacija ir invokacija. Akvarelinė galia virsta uždara ir tarpiškąja sinestezija. Čia ima veikti somatinė hermeneutika, vedanti link vandens, spalvos, tarties slėpinių, link fiziologinių užuominų simbolikos, link slėpinių kriptų. Somatinė hermeneutika veda link somatinės mito raiškos. Link procesualaus, takaus autopoetiško sąjūčio. Per seilės vizualines mitemas, per pirmentines semas nusikeliame į įprasminimo akvatorijas.
Salomėjos Jastrumskytės tapybos darbų ciklas „Glosalijų seilės“ į mus ir į mūsų supratimo kalbas plūsteli, siūbteli link mūsų neiššifruotais pasisakymais ir nesuvoktais stebiniais. Konkreti autorinė akvarelė – tai konkreti vizualinė užduotis, vieno pavidalo užduota stebinio duotis. Tame nesuvoktame stebinyje visa fonuojanti galia. Tariamo tono ir jo fono galia, teikties tarties galia, pastangos galia. Kol vyksta tartis, tol tvyro vandeninga galia, pralaidi galia. Kol neišdžiūva tarsenos seilės, kol neištrykšta vaizdinio seilės, kol neatsiranda suvokimo seilės, supratimo spalvos. Norėdami visa tai suvokti mes patenkame į vaizdinių vandenis, į vandeningas pratarmes, į begalines vizualiai iškalbamos-užkalbamos tarties aplinkybes. Kur glosos plaukia kalbos, jos tarties seilėmis, kur ištartos ir suvoktyje nurytos seilės keistu vandeniu virsta. Glosos sustoja, plūduriuoja tarties konvencijos akvatorijose. Glosos virsta glosalijomis, seilės virsta ištartu vandeniu, iš kalbos kalbėjimo, šnekos šnekėjimo išsiliejusiu, paveikslišku vandeniu. Tame paveiksliškame vandenyje mūsų laukia autorinė kriptologija.
Pirminis santykis su pasauliu, pirminės ištarmės, pirminės apeigos pasaulis – tai pratisos tartys, kurios yra kažkur pamirštamos, kurios mimezėje yra nevalingai kartojamos įvairiausios tartys. Iš jų susiklosto tos stingdančios ir stabdančios sutartys. Vėliau jau jos virsta nusekusiomis ir išdžiūvusiomis konvencinėmis, institucinėmis, dalykinėmis dėmėmis, begalinėje retorikoje pasilkusiomis dėmėmis. Glosalijos čia yra tos nežinomos arba pamirštos kalbos vizijos, įprastu būdu neiššifruojamos, lengvai nedekoduojamos vizijos. Šiuo atveju jos yra vandeningosios vizijos. Nežinoma kalba yra savo darinių nerodanti kalba, pamiršta kalba, visa tai yra afektais išsiliejusi tarsenų kalba. Riksmo, jo piktos tarties tarsenų, rikto painiavos tarsenų, stichiškų apeigų tarsenų raiška. Tokia yra liejinio spalva, kuri jau yra nutilusi, nuo ištarties pradžios nutolusi, pasklidusi jutiminėje ir mentalinėje užmarštyje. Takioje užmarštyje, kur liko tik afekto jaudulio spalva. Afekto spalva yra užmaršties pavidalo spalva, pirminės kalbos, pirminės kalbėjimo pastangos, kvėpuojančios pastangos spalva. Vedanti pamirštu maršrutu į savo liejinių ištakas, į jų saugyklas, į paties vizualumo kriptas.
Šis akvarelinių darinių ciklas – S. Jastrumskytės darbų ciklas „Glosalijų seilės“ – kupinas galingų, vizualiai prabylančių, vandeningų balsų, jis pripildytas vis naujų, pigmentiškųjų tarsenos tonų, to lipšnaus ir takaus vandens tonų. Iš šio lipšnaus ir takaus vandens vis iškyla, netikėtai išnyra įmantriausios vizualinės-somatinės intonacijos. Įkvepiamos ir nuryjamos, iškvepiamos ir išsakomos, vis bandomos artikuliuoti vizualizuojančios intonacijos. Intonacijos, kurios čia nėra tik raidiškos, o tik garsiškos intonacijos, nors jos ir rodo savo raidą, savo vis prisipildančią raidos kryptį. Bet tai vis neaiški, tiksliai nenurodoma, gal tik nujaučiama, tik intonacijos vandens nunešama, tik ritmo vandens išskaidoma ir paskirstoma kryptis. Apipavidalinama ir tuo pačiu pavidalo išsižadama kryptis, mutuojanti, vengianti, save užmirštanti slaptaraščio kryptis. Tokia slaptaraščio kryptis link paties sąjūčio, per pojūčio vandenis plukdoma, spalvos vedina ir spalvos liečiama kryptis. Tokia vizualinė kryptis, kuri nuveda link neišdžiūvusių pratarmės reikšmių, link regimų, akių drėgme pagaunamų navų. Šioje akvareliškoje navigacijoje, šioje drėgnoje žiūroje mes imame ieškoti atminties navų. Kol neišdžiūvo tartis, kol nenusilpo balso tėkmė, kol plūsta seka ir kaita.
Stebėdami šias popieriuje išdžiūvusias spalvines raiškas mes patys tarsi atsiduriame archainėse, sinkretinėse, fonetinėse navose. Nedžiūstančiose ir neišnykstančiose akvarelinėse navose, pačios vizualinės atminties navose, persidengiančiose ir nuo ištarmės karščio vėstančiose išsiejimo galiose, pasisakymo vykdomose galiose, visur tas didysis tarp ar už žodžio ir vaizdo užuominos plūduriuojantis sąjūčio vaizdinys. Vaizdinys, kurio vaizdijimas šiuo vandeniu, šio paveikslo ribos dėmėmis tolsta nuo įprastos suvokties. To vaizdinio ir skambesio dėmėse, jo lūkuriuojančiose suvokties, vokties akių apvaduose, visur tik nujaučiama pamiršta tėkmė, žemupio atgalinė ištaka. Tik vizualinė ištaka, o ne suformuota išdava, ne formantų ar informantų registro išdava. Nes čia vizualinė duotis be jokios išdavos, klotis be grąžos, tėkmė be pabaigos, nors su salos, uogos, žolės, vandenvietės pavidalo pagunda, spalvos sakmėje liekančia pagunda.
Tekanti ir plytinti nežinojimu tvinstanti, kylanti iš gelmės, tartimi grindžiama ištarmė. Ištarmė, kuri jau peržengia įprastinę tarmę ir tartį, o vidine vandens forma nuplukdo į nerimstančius pavidalus. Nuplukdydama išplaukiančius vaizdinius, išplukdydama nenurytą galios seilių tėkmę. Toje balsioje seilių tėkmėje, jos vandeningoje tėkmėje tie keisti neidentifikuojami pavidalai. Išplukdydama šių akvarelinių dėmių tankme, vandeninga tankme į pavidalų, vaizdų apvadų ir duburių erdvumas, čia jau patenkame į spalva jau užlietas kriptas.
Seilės šiose ištarmėse tykšta ir taškosi, jos sprunka į šalis, nyksta sugerdamos ir suminkštindamos susidarančius pavidalus, jos matomos, juntamos, bet vis užgožiamos tarties pastangos, jos uždengiamos atvangos, paties suvokimo vangumo. Tykštanti tarties galia, pasisakymo, numanomo sakymo galia, prisikviečia ir ji atplukdo iš pamirštų kriptų tuos keistus, išsiliejusius, liejinio sluoksniais džiūstančius, bet vis savyje drėkstančius suvokinių pavidalus. Krypties nuneštus, paklaidintų spalvų pavidalus, pavidalų ketinimų, formų formantų pavidalus.
Kai kada nuojauta kužda, kad tai kerpių ir dumblių glosalijos, iš ištartų, nugrimzdulių prokalbių gelmės išsivaduosiančios glosalijos, jos savo išplėstiniuose formatuose patenka į valdomas, bet regos atitrauktas, naujų protrūkių, naujų konvulsijų laukiančias kriptas. Visos užmaršties kriptos – tai pirminio, atitirpstančio laukimo kriptos, potirpalo vandeniu, o gal tik iš tirpalo vandens išnirsiančiomis kriptomis. Glosos ir glosalijos išteka, nuteka, liejasi pirminės spalvos galiose, jos mėlio gėlose, jos raudonio gaisuose, jos gelsvėjimo tėkmėse. Jų tarties ir jų sutarties seilėse dalumo, skaidymosi, blėsimo vandenys. Nuo dangus rašalo atitrūkę, nuo mėlio melsvo erdvumo pasprukę ir neišliję atvaizdo vandenys, spalvos saugyklos ir spalvos talpyklos vandenys. Į pavidalų rikiuotę patekę vandenys, dėmes išlieję vandenys, spalvos vandenijime likę vandenys, svajų neišsemti vandenys. Pavidalų ieškose tyvuliuojantys vandenys, jie lūktelėjimo ir lūkuriavimo, perbėgimo suvokiniais tėkmėje. Sezoniniai atminties ir užmaršties, kerpe, uoga, nokstančia spalva minimi pavidalai. Pavidalo rašiniai yra rašalo ir rašiklio atspalvio vediniai. Be žarų ir žarijų, be žarstomų pažadų, dar neišdžiūvę vediniai, užlieję simbolių pievas, nutekėję atodrėkiais ir jų vaizdinimo jungties kanalais, niekaip nenusausinama rega.
Vizualinė ištarmė, vizualinė artikuliacija ir jos kaitos gestikuliacija – visa tai jau yra išsiliejusi ar tik dar besiliejanti išraiška. Vaizdu ar tik į vaizdą besiliejanti, savyje išsitaškanti, savasties atverties vandeniu virstanti, išlietos raiškos vandeniu dažanti, savuoju pigmentu plaukianti išraiška. Dažnai liekanti savo liejinio pratarmėje. Liejinio pratarmėje, pavidalo pradžioje visa vandens ir jo gelmės iškylančių dažų transmutacijos intriga.
Kai kada šios tartys, užkalbėtos ir iškalbėtos tartys atsiduria ir regos kriptose. Regos kriptose, paties regesio kriptose, visur tie patys skatinantys, skubinantys pavidalai, drėkstančios ir neskubančios džiūti trukmės pavidalai, akvareliniai atitverti ir sutverti, savimi sutvirtinti pavidalai, jokio konkuruojančio pavydo nerodantys, į jokį konkretumą iš šių abstrakcijų nesiskubinantys pavidalai. Jie laukia savo eigos, savo apeigos, neaprėptos apeigos, atitrūkus nuo privalomo liejinio eigos. Tai dar kartą turi pratrūkti, tai dar kartą tartimi reikia išlieti.
Autorinė, akvarelinė S. Jastrumskytės intonacija mus ir palieka kriptualios tikrovės vediniuose, jų rasties ir jų išrasties vediniuose, virtualybės suspenduotose duotyse yra arčiau, atokiau nuo užmaršties išsiliejusi, į mūsų vaizdinius įsiliejusi, jų vandens užvaldyta tikruma. S. Jastrumskytės darbų akvarelinė kriptologija – paskleisto ir sustabdyto liejinio kriptologija, anapus bet kokios simtomatikos, kitapus klasifikuojnačios automatikos, lakoniška ir pakankama raiška pasklidusi temų, potemių įvairovė. Vandeninga ir iškalbinga įvairovė su dar neišdžiūvusiomis seilėmis, su balso ir žvilgsnio drėgmės pėdsakais. Akvarelinės kriptos – tai patirties, vizualinės patirties, akvarelinės ištarmės kriptos, pamirštų apeigų, paliktų pastangų, nesuprastų kreipinių kriptos. Nuo išdžiūvusio teiginio reikia nueiti atgal, į pirminį tarsmo, jo tapsmo kreipinį. Nuo automatinio kalbėjimo reikia atsigręžti į nedrąsią, nerišlią, save kartojančią tarseną. Ten tas vandeningas ir gyvybingas visų pratarmių ir ištarčių arsenalas.
Iš S. Jastrumskytės darbų ciklo „Glosalijų seilės“.
