Marijos Šileikaitės-Čičirkienės originalus fotografijų ciklas „Odė mažiems miesteliams“ yra skirtas mažųjų Lietuvos miestelių vaizdams ir jų kultūriniams, istoriniams, socialiniams vaizdiniams, jų esaties ir vizualijoms pasireikšti, jų sanklodos vaizdams jų atvaizduose, vaizdiniams atvaizduose pasireikšti.
Šiame fotografiniame cikle skiriamas vizualinis dėmesys lokaliniams miestelių aspektams. Lokalumą pačios autorės suvokiant kaip esamos apsupties, miestelio esaties telkties, vietos esinių vizualinio pabudimo prasme. Pirmenybė čia yra teikiama urbanistinei vietovės estetikai, kur yra ieškoma lokalinių vizualinių taškų, kurie yra savotiškas įvadas į miestelį. Įvadas su tradicijos lėta ir intensyvia vada, su savu pavaldumu geografinei apsupčiai. Toks vizualinis įvadas siejamas su vizualine alternatyva, vengiant iš anksto žinomos ar tik privilegijuotos pozicijos. Fotografiniame miestelių traktavime ieškoma ne populiariosios, ne reguliatyviosios, o inovatyvios prieigos. Tokia inovatyvia prieiga tampa esaties įvykių pėdsakai, jų esamo vizualinio intensyvumo proveržiai istorinėje, etninėje plotmėje. Fotografės Marijos Šileikaitės-Čičirkienės rodoma stilistika yra grindžiama aibe įvairiausių atvėrimų, protrūkių, replikų, nes tai yra neišnaudotos galimybės naujų miestelio rakursų susidarymui. Yra remiamasi netikėta vietos ir vietovės akistata, jos susiklosčiusiu paradoksu, su dažnai pasirodžiusia ironiškąja atvertimi. Netikėta akistata čia kai kada virsta kuriozišku vizualiniu sustojimu, optiniu tikrumo ir įtikinamumo sutrikimu, privaloma observacine abejone. Todėl čia daug visokiausių vizualinių ironiškųjų paradoksų. Vizualiniai autoriniai paradoksai šiose fotografijose – tai geometrinės vietovės žaismės, konstruktyvios netikėtų kultūrinių, socialinių akistatų paraiškos bei polimorfiškos atsitiktinumo sutiktuvių apraiškos. Gausu čia ir kasdieniškųjų, ironiškųjų atverčių, čia šios ironiškos atvertys – tai netikėti atvaizdo ryšiai su skirtingų vietovės stichijų jungtimis. Šis fotografijų ciklas neigia miestelių uždarumą ir atskirtis, nes tokios fotografijos nurodo į atvirkštines galias, esamas ir galimas regioninio prisikėlimo, jo iškilimo ir savosios užmaršties gaires.
Vizualinė odė yra net metaforiškai kalbant gana problemiškas dalykas. Čia kalbama apie platų vizualinį vietovės miestelio apsuptyje pagarbinimą. Tačiau vizualinis pagarbinimas čia yra ir platesnis vizualinis kvietimas, juo labiau tai yra ir autorinis kvietimas. Vizualinis kvietimas į tam tikrą vietovę, į nedidelio miestelio lokalinę vietą, į lokalinio vyksmo vietą. Į tokią vyksmo vietą, kur prieš įvykį ar po įvykio, esamo ar tik galimo įvykio dar kažkas vyksta. Suvokėjui ir iškeliama užduotis, pateikiama intriga, siūlant nustatyti vyksmo raidą. Palaipsniui toks kvietimas virsta nauja intriga, nes pajuntama permaina, išnyra netikėtu rakursu tam tikra pagunda. Rakursas, žiūros taškas tampa klausiančia įtrauktimi, pakitusios traukos įtrauktimi. Įtrauktimi, įtrauktojo dalyvio kvietimu, apeinant miestelio išankstines vizualiojo žinojimo nuostatas, paliekant nuošalėje privalomus, dėsningus, tarsi neišardomus maršrutus. Atidedant į šalį dėsningus, istorizmo padiktuotus, reportažinio žinojimo įtvirtintus būtinojo egzotinio žymėjimo, išankstinio žinojimo, būdingo įžymumo, neišvengiamo lankomumo maršrutus. Šalia šitų maršrutų yra šiose miestelių apsuptyse yra visai kitokio pobūdžio takai ir takumai. Kitokios prasminės tankmės, kitokios vizualinių santalkų pynės. Šių takų takumu neskubiai ir neįkyriai autorė ir siūlo pasidairyti. Besidairant pabandyti išpinti šias lokalias, konstruktyvias pynes.
Šis vizualinis, autorinis, fotografinis ciklas, pats jo pavadinimas yra atvira autorinė asociacija į kažkada žinomą rašytojo S. T. Kondroto to paties pavadinimo parašytą esė. Kurioje buvo kviečiama į naujas vietos autentiškumo paieškas, nebijant užmaršties, nesitikint jokios didybės, liekant tik miestelio apsuptyje, jo tikrųjų, tenykščių įvykių sūkuryje, tenykščių nuotykių, pokštų, kuriozų svaigulyje. Autorė savaip, o iš esmės išplėstiniu būdu priima šį kvietimą ir kviečia į vizualinį maršrutą, kur esti aibė dviprasmybių, kur esti šakotos alternatyvos ir kur dominuoja dažnai ironiškoji, paradoksiškoji tikrovė. Tokia tikrovė, kur griūna išankstiniai atskirties, išimties, neišvengiamos lemties, prognozuojamos ateities barjerai, o gimsta visai nauji, netikėti vizualiniai dariniai.
Čia yra vizualiai polemizuojama su vietovę prislėgusiu istorizmu. Teigiant, kad miestelio vizualinė istorija nėra tik tos tiesioginės ekspresijos, tiesioginės dirbtinės įtaigos ar kitokio vizualinio prašmatnumo steiginys. Čia mes sutinkame kiek kitokią vizualinę steigtį, šios vietos padiktuotą steigtį, kuri neretai peržengia faktines ataskaitas, kuri geba į save kritiškai ir ironiškai pasižiūrėti į apsuptį. Žiūrint į šio ciklo darbus, netikėtus ir nelauktus atsivėrimus mes matome kitą vietovės sklaidą. Kai netikėtai pasireiškia vizualinė pagunda.
Autorė rodo kai kada dviprasmiškus rakursus, sudvejintus regimybės perteklius. Rakursas pats savaime tampa svarbus, nes būtent vizualinis rakursas kuria savo istoriją. Pasirinktas, sutiktas, nutikęs atsivėrimas nėra stebuklingas visraktis, nėra visagalis gundantis stebuklas. Ieškoma visai kitokio vietovės aktualizavimo, kultūriškai neuzurpuoto, turistiškai nesuišteklinto vietos atsvėrimo taško. Ne tik norimo vizualinio rakto, ne gundančio esminio rakurso, ne stulbinančios vietos. Kuo tada dera kliautis, kuo tada dera tikėti? Kai kada autorės sprendimuose tai – komplikuotos vietovės aporijos, vietovės išimtys, iškritimai iš numanomos ir nuspėjamos visumos. Tačiau visa tai be jokio išankstinio laukimo, be jokio naivaus pasiruošimo. Sutinkama ir ištinkama vietovė – visa tai peržengia, visa tai įveikia. Vietovė rodo kitokias atvertis ir kitokias išraiškas. Be skuboto dirglumo, be nervingo sprendimo ir be prievartinio svetingumo, pavergiant ar pataikaujant, nuolaidžiaujant ieškančiam žvilgsniui. Autorė kliaujasi apsupties kontrastinga išraiška. Tokia kontrastinga išraiška – tai ir permainų padiktuojami, atsitiktinumo inicijuojami optiniai kontrastai. Patys optiniai kontrastai, kurie dirba savo darbą be jokio dirbtinio patrauklumo ar savaiminio paneigimo. Išvengiant minėtų kraštutinumų pavyksta įvykdyti visas iškeltas užduotis. O jos įveikiamos neneigiant duoties, nešalinant stichiškų kliūčių. Ironiškoji žvalga išvalo, išardo teikties susidariusius dirbtinius barjerus, stichiškoji steigtis pasiūlo vis naujas apžvalgos teiktis.
Vietovės tikroji sąranga gali būti tik laiptai, tik palypėjimas ar nusileidimas. Žinant ir juntant, žinant kad esi šioje vietoje, ant kiekvieno iš šitų akmenų, juntant po kojomis kiekvieną akmenį. Lipdamas aukštyn, leisdamasis žemyn pasirenki sau po akmenį. Taip žingsnis po žingsnio visa panorama susirenka. Tuščiais akmeniniais laiptais visos vietovės vizijos vaikšto.
Kartais vietovė – nieko nestabdanti ir niekuo netrikdanti vietovė, tokia vietovė kreipiasi gestais, save papildančiais ir save sustabdančiais gestais. Tokių gestų ir reikia vietovei, kad ji nesutriktų, kad savęs nesutrukdytų. Kad gestas liktų tuo neužgesusiu kreipiniu. Tokiu rankos ir kūno kreipiniu, kuris viską surenka ir viską atrenka – nuo savo akmens, nuo savojo asmens. Tokiame geste išsipildo ir prisipildo visas dėmesingumas. Vieta į save ima kreiptis.
Taip visas įvaizdis, medinis įvaizdis kai kada turi sutrupėti, medinis linksmumas turi išnykti, kad vieta nubustų. Kad vieta nubustų sau, savyje ir kad nubustų tikrosios išraiškos. Bet tai, kas yra tikra, ir nubunda iš trapumo, iš trumpos raiškos. Vietovė ir turi išmokti šypsotis sau, visame savo laikinume, visame savo permainingume. Nebijant kaitos linksmumo, sau paklūstant.
Mes tiksliai nežinome, kur yra tie tikrieji vartai ir koks yra tas pirmas įžengimo judesys, stabtelėjimo judesys. Nes to nefiksuojame ir to nejaučiame. O vartai galbūt visai ne tie ir ne tokie, kaip mums atrodo. Vietovė visada saugo savyje tokius įžengimo, įėjimo, virsmo taškus. Ir tada viskas nuščiūva, nutyla, nes jau įžengiama, jau įveikiama. Tuo tarpu tai yra vizualiniai taškai patirties slėpinių visumoje, nesusumuotoje, atviroje, pritemusioje visumoje. Kas mums atrodo žaisminga, tai yra rimta. O kas įprasta, tai tampa nepaprasta. Taip vietovė leidžia save atrasti.
Viskas pasklidę ir visko sklidina, viskas pabirę ir visko pribarstyta. Kai kada metų laikas surenka, suveria, suremia miestelį į savą įvairovės vientisumą. Panoraminis rakursas ne tik suranda, bet ir surenčia vietovę, leisdamas vietai atsirasti. Leisdamas apsiprasti su tuo ornamentuojančiu pertekliumi, kurį atveria kraštovaizdis kaip plėtinys.
Kraštovaizdžio kaskadose jau nebe pasakojama tėkmė, o save rodanti sakmė, nuo debesų akvarelės iki nukritusių į upę šešėlių. Bet tada ir vėl reikia taško-ertmės, lango tarp dviejų beržų, palypėjimo link šio lango.
Yra įvykių, reiškinių, vietos raiškos vietos, ne į kur, o iš kur vieta leidžia pasižiūrėti. Ne iš privalomos atminties, ne iš didžiųjų nuorodų ar ženklų, o iš tų lūžio taškų, iš tokių keistų sankirtų. Iš ten, kur niekas tavęs neišbaido. Kaip tik čia ta nesibaigianti ir nesibaidanti kelių sankirta, posūkių ir sukinių vieta, atitverties, bet ne atskirties vieta. Čia paskirtis dar ieško savo vietos, čia vietovė dar nori išsiskleisti, o vieta nori susirinkti. Nes čia tos dvi viršūnės, dvi vietos vertikalės susitinka. Be privalomo pasmerktumo ar palaiminimo. Iš čia ta neskubanti vietos kaita ima virsti štai tokiu išsišakojančiu labirintu. Ir ne pabuvoti, o būti čia reikia, esatį ir apsuptį reikia išgirsti.
Šalia esamos šviesos čia daug galimos ir būsimos, tolimos, lėtai atsiveriančios, neskubiai išsiskleidžiančios šviesos. Galima esaties šviesa – tai pirmiausia mažosios istorijos, su jos neprivalomos vizualinės fikcijos šviesa. Tokia ši šviesa, su savu sukeistinimo, savu nusišalinančiu ritmu. Nebijant jokios kartotės, nebijant sulėtėjimo, pasitinkant gausybę esamų alternatyvų. Su pasklidusia, pakibusia optinių įvykių estetika. Kuri nebijo permainos, kuri nesiskubina link anoniminių bendrybių, kuri pasilieka atokiau nuo skuboto identifikavimo. Yra čia kliaujamasi potencialiu vizualiniu konstruktyvumu. Šio ciklo vizualinės odės yra pagarba nubundančiai autentikai. Jos savaip kreipia link kitokios vizualinės išeities. Pagarbą ir pagarbinimą galima rasti miestelių nubudusioje raiškoje, tos raiškos dirbtinai neizoliuojant, neįpakuojant jos į parengtus sentimentalius ar ekstremalius formatus. Esamų formatų pakanka esaties pagarbos retorikai, jos pagarbiai ištarmei pasireikšti. Odė gali kai kada fotografijose plėtotis, gali vystytis lokalioje apsuptyje, momentinėje permainoje, vizualinėje santarvėje.
Bajorai. 2019.
Naujamiestis. 2019.
Nida. 2018.
