Toksika mene yra moderni manipuliavimo galia ir vizualiosios ekologijos tema, neretai nuklystanti ir į priverstinės vizualizacijos sferą. Dėl jos dirbtinumo, dėl vizualumo stokos ar dėl pertekliaus į atsiradusią taršą, į sugadintą ir iškreiptą vaizdingumą čia yra nukrypusi ne viena tema. Fotografijoje visa tai yra traktuotina kaip išankstinės raiškos, vizualiosios duoties, vizualizuojančios teikties, jos dominuojančios padėties suteršti, iškreipti, kitaip redukuoti klausimai. Visa tai yra platūs ir sudėtingi esamos ar galimos tapatybės ir skirtybės, vizualinio valdymo ir jo pavaldumo klausimai, kurie jau savaip atsispindi vizualinės galios plotmėje. Toksika kaip duoties, paskirties tarša – tai yra čia suprantama kaip socialiniai ir kultūriniai nuodai, vizualioji toksika. Fotografinė toksika, čia traktuojama kaip jau užduota ir direktyviu, koduotu pavidalu pateikta, mūsų randama tradicinėje socialinėje struktūroje, tarpasmeninėje struktūroje, jos išdėstymo, išrikiavimo, rūšiavimo, klasifikavimo vizualiojoje raiškoje. Fotografija savyje įveda redukuojamą raišką, norimą ir tikimą atsaką turimų vaizdų, atvaizdų ir vaizdinių sferose. Reprodukuojama tikrovė yra instituciškai reguliuojama ir registruojama tikrovė, suprantama kaip vizualinė norimų ir geidžiamų prasmių ir reikšmių perkėla, joje jau užduota save paprastinanti įvairiapusio medijavimo procedūra. Tokia medijavimo procedūra užvaldo ir pačius fotografijos žanrus. Tam nuo pat pradžių paklūsta ir fotografinis akto žanras. Bet pati toksika, vizualinė toksika savo ištakomis siekia ir gerokai toliau, siekia sujauktą, išderintą galios vizualizaciją, demonstruojančią modernias industrinės priežiūros, mechaninės perkėlos procedūras, kurios reguliuoja ir visą seksualizavimo politiką.
Toksiškoji savastis – tai „aš“ ir „mano“ vizualinių aistrų rate įsukta savastis, tai numanoma, bet kartu ir regima fotografinė savastis. Tai paini tapatybės dispozicija, kūniškojo įsitaisymo, išsidėstymo, kūniškosios parengties pozicija, joje jau slypi tie neįveikiami nors ir siekiami fizionominės vidaus ir išorės atitikties, vidujybės iškėlimo į išorę klausimai. Jie jau yra savo stebimu ir kontroliuojamu elgesiu tapę virstančios, vadinamosios vizualinės suišorinimo, mobilių ir takių procesų procedūros, jos jau tampa norimos kontrolės procedūromis. Fotografinis aktas savo nerišliose ir aptakiose ištakose nuolat yra leistinos-norimos vaizduotės, dozuoto vizualinio geismo procedūra. Psichologinės kontrolės numanomose grožio-geismo atskirtyse, išankstinėse jų modeliuojamose perskyrose, čia jau galima rasti ir platesnę kontrolės galią. Fotografinė akto kaip pastatymo ir išstatymo fiksacija pati tampa vis tikslinančia ir vis nepakankama žinojimo galios išklotine. Dalis klausimų šioje galios išklotinėje yra ir pačios fotografijos išplėstinės, reproduktyvios galios, reprezentatyvių įgaliojimų klausimai.
Fotografė Liucija Karalienė savo moteriškojo akto darbuose savitai plėtoja aktualią ir sunkiai tiesiogiai įveikiamą toksiškosios vidujybės temą, užnuodyto konvencinio intymumo, sujaukto komunikacinio artimumo temą, kuri plačiąja prasme yra ir vizualinės asmeniškumo taršos tema. Vienas iš tų čia esamų ir pasikartojančių klausimų – tai leistinumo klausimas, leistinos raiškos klausimas. Kaip toks klausimas išveda į kūno sampratos, kūniškojo diskurso kaip išankstinio užkrato sferas. Vizualinis diskursas yra išvedamas iš norimos tapatybės, o norima tapatybė jau yra įvairiausi socialiniai, rūšiniai normatyvai. Šią temą autorė savitai perkelia ir į akto sferos lauką ir tai dar labiau didina fotografijų vizualinę intrigą. Aktas tiek plačiąja istorine prasme, tiek siaurąja technologine prasme yra dispozityvo klausimas. Akto schemoje yra pateikta tam tikra legitimi, vizualiai leistina ir per tokį leidimą kontroliuojama tema, kuri yra ne kas kita kaip socialinės-politinės kontrolės tema. Kiekvienoje tokio pobūdžio istorinėje legitimacijoje yra matoma ir nematoma optika, pačios norimos žiūros priežiūra, pati leistinos apžiūros priežiūra. O visa tai yra ir vizualinės sąmonės klausimai. Savastis kaip patybė yra sąmonės atogrąža į save, savęs supratimo pradžia. O tai jau suvokiama kaip begalė vizualinių prasilenkimų ir neatitikimų.
Akto tema – save nuolat temdanti tema, ypač kai ji demokratinėje vizualizavimo terpėje jau yra tampanti populiariosios kultūros tema, kur yra suvienodinta vertikalė ir horizontalė, tokia populiarinama ir nuolat modifikuojama, kodifikuojama tema, ji savyje užteršta suprastinimo, susiaurinimo, pritaikymo schematizmu. Norint kaip nors vaduotis iš tokio schematizmo dera suprasti tokių schemų raišką. Schemų raiška jau iš anksto yra užduota ir plačioje kūniškumo problematikoje. Suvienodinta, standartizuota, kodifikuota laikysena – tai norimos, o iš esmės konstruojamos, montuojamos savasties tema. Kur intymumas yra dalis socialinio konstrukto, dalis mechanizuoto socialumo, dalis klusniai suderintų schematiškosios socemų konstruktyviosios galios. Iš anksto sureguliuotos, socialiai pritaikomos ir universaliai perkeliamos, viskam tinkamos vizualinės galios.
Daugelis šios autorės fotografinių kompozicijų, daugelis šios savasties vizualinės dramos dekoracijų tampa tuo, ką metaforiškai būtų galima pavadinti sutirštinta kosmetizuoto meniu tema. Parinkto ir tobulai, garantuotai sukonstruoto meniu tema, kosmetizuoto meniu tema – tai suprastinto ir industrija virtusio grožio raiškos tema. Grožio raiška čia yra užteršta visuotiniais standartais, tarsi kiekvienam tinkamomis schemomis. Kūno dalys, reikiamos ir geidžiamos dalys, tinkamos vartojimui dalys – jos čia yra vizualiniai patiekalai. Vizualiniai patiekalai yra teikiami ir tiekiami kaip vartojamų geismų patiekalai. Dažnai tie šiose scenose tiekiami ir išstatomi atributai yra kupini visagalės prostezės, tęsinio kaip dirbinio estezės, vizualinės tikrumo maskuotės, pakaitalo paieškos atributai. Tokios kompozicijos, klausiančios išraiškos – tai nesibaigiančios sudėtingos vizualinės apeliacijos. Apeliacijos į tradicijos sukonstruotas asmeninių santykių aporijas.
Moters kūnas vizualinėje išklotinėje gali būti traktuojamas kaip vizualizuojamas suvenyras. Suvenyrinio, prizinio kūno klausimas – tai vietos ir statuso klausimas, platus nuogumo semantikos klausimas. Nuogos semos, nuogumos sememos – tai vis reguliuojamo intymumo socemos klausimai, su daugybe atvirų kreipinių išstatyti klausimai. Kai kada kūnas žvilgsniu krypsta į akmenuką, o akmenukas turėtų tapti atgaline kreiptimi į kūną. Kūnas šalia amenukų, nuogas veidas šalia akmenukų – tai aiški vizualinė-fetišistinė užuomina. Užuomina į vien tik suvenyrinę, prizinę vertę, kaip priedo ar papildo vertę. Gražus kūnas kaip gražus daiktas, vertėjantis, vertinamas, vertę rodantis ir vertę liudijantis daiktas, kūniškas ir įkūnytas daiktas. Kurio pagarbą keičia garbinimo nauda ir panauda, sudaiktinta, suvenyru virtusi nauda. Intymumo atributai yra tapę užsakomo ir išsakomo vizualinio vartojimo meniu aprašu, vizualizuotu sąvadu.
Vizualinės uždangos, vizualinės užklijuotos akistatos paini ir neaiški atributika, tokia išstatyta uždanga – tai matomos ir nematomos atskirtys. Pro akių uždangą, pro akių kontaktą turi ateiti reikiama filtruota, dalinė, visada tik selektyvi sąveika. Akių kontaktas, akių kreipinys – tai platus akies statusas, tolygumo ir atsako nerandantis statusas toje sustojusioje, sutrikusioje, bet jokio išgąsčio nerodančioje statikoje. Užlipdytų akių simbolika – tai užklijuoto žvilgsnio tema, o tai dar ir užklijuoto santykio tema. Užlipinti ir akli santykiai, nematantys savęs veiksmai, nematomos tikrojo ketinimo užmačios.
Nuogos, susigūžusios, norinčios įtilpti ir norinčios išsitekti, savo vietą norinčios suprasti išraiškos. Nuoguma – kuri mechanikos, mechanizuotos atributikos apsuptyse, virtuvinėse apsuptyse. Virtuvinėse santykių gamybos, sąveikų darybos plotmėse čia bando išsiveržti į gyvą apsuptį nuoguma. Pati nuoguma, savo gyva ir lanksčia, plastiška raiška norinti patekti, įžengti, įžvelgti šią apsuptį. Sudaiktintas kūnas namų prietaisų, buitinių mašinų apsuptyje, toks toksiškas pozos, laikysenos, kreipimosi stilius, nuogumas prilygstantis apyvokos daiktams, įvairiausiems rakandams ir agregatams.
Selektyvus ir rūšiavimui tinkamas kūnas, surūšiuoto ir iš anksto suklasifikuoto veiksmo kūnas. Nuogas, susisupęs, savimi prisidengęs, suglamžyta pakuote susuptas kūnas. Supakuoto gyvenimo simbolika, pakuojamo ir serviruojamo, ruošiamo ir parengiamo kūno simbolika. Tokia socialinė simbolika, į kurią įtelpa, į kurią įsipina kūno mėsa, kūnas kaip mėsa, kūnas kaip produkcija. Pakuotė turėtų apsaugoti, pakuotė turėtų įsupti, pateikti reikiamą įsuptį. Kūnas perregimoje polietileno pakuotėje – tai gerai naudojamas, tinkamai saugomas, visada suvaldytas kūnas, suprekintas kūnas.
Toksiškoji savastis šios fotografės raiškose tampa sudėtinga autorine, fotografine manifestacija. Tokia manifestacija, kuri neigia rėksmingumą ir drastiškumą, kuri lėtai atsiveria tyliose ir tvirtose autorinėse dispozicijose. Iš tokios autorinės pozicijos tokia optika grindžiama fotografinė raiška, ji yra kupina polemiškojo ieškojimo, vizualinio, estetinio, socialinio, moteriškojo situacijos matymo. Tariamai perregimas, apgaulingai paprastas, norintis prasibrauti pro užkardas ir užtvaras nuogumas – tai ne parodomojo veiksmo, tai tik norimo savaimingumo, socialinio spontaniškumo ieškojimas, neskubaus apibendrinimo ieškojimas, nuogos retorikos pateisinimo ieškojimas. Ieškojimas tradicinio akto raiškose dar neatvertos, dar neapnuogintos, o pradangintos jo mechanikoje tradicijos. Sau kūnas, vis norintis iš savęs išeiti kūnas – tai savasties mechanikoje pasiklydęs kūnas, geismo automatizmo atributikoje nuolat klajojantis moters kūnas. Ir tai moters išstatų, moteriškų išstatų, nuogos moteriškos retorikos ieškantis, nuolat save vizualiai apklausiantis kūnas. Klausiantis, vadinasi, neklusnus kūnas, kuris vizualizacijoje vis krypsta nuo „mano“ į „aš“ ir atgal, apsivalymo ieškantis vizualinis kūnas. Vizualinis katarsis, fotografinis katarsis karatais gali būti suprantamas ir kaip vizualinė detoksikacija.
L. Karalienės fotografjos
