Vaistininkai Lietuvoje, ypač mažuose miesteliuose, sudarė inteligentijos dalį, ir buvo gerbiami. Susirgę žmonės kreipdavosi tiesiog į vaistininką, nes kai kur nebuvo gydytojo ir vaistininkas suteikdavo reikiamą medicinos pagalbą. Be to, vaistininkai buvo aktyvūs visuomenės nariai. Priklausė įvairioms organizacijoms, dalyvaudavo vietovės gyvenime, buvo renkami viršaičiais, burmistrais, net apskričių viršininkais. Buvo „kapitalistai“ – turėjo vaistines, samdė sanitares ar net farmacininkus, todėl trėmimo neišvengė.
1941 m. birželio 14-osios naktį iš Lietuvos buvo ištremta 31 vaistininkų šeima. Beveik visi vyrai nuo šeimų buvo atskirti, nuvežti į lagerius, nuteisti. O atlikę bausmę ir išlikę gyvi buvo ištremti, kur tremtyje gyveno šeima. Noriu čia bent žemaičius vaistininkus paminėti.
S. Laikūnaitė-Valančienė ir J. Valančius
Provizorius, Šiaulių vaistininkas Juozas Valančius 1889 m. gimė Šiaulių valsčiaus, Sutkūnų kaime. Jis 1931–1938 metais buvo renkamas Šiaulių burmistru, 1929-1930 metais buvo Šiaulių ligonių kasos direktorius.
Provizoriui J. Valančiui einant burmistro pareigas, buvo atlikta nemaža miestui reikšmingų darbų. Mieste buvo įrengtas vandentiekis ir kanalizacija, įvestas tarpmiestinis susisiekimas autobusais, iš centro buvo iškelta turgavietė, išgrįsta daug gatvių, medžiais apsodintas Sukilėlių kalnelis, pastatyta įvairių visuomeninių pastatų. Provizorius J. Valančius rūpinosi benamiais, beraščių mokymu, šelpė neturtingų tėvų vaikus maistu ir drabužiais, bedarbiams pagelbėti buvo sudarytas burmistro vadovaujamas žiemos komitetas.
Nuo 1924 metų priklausė Tautininkų sąjungai, buvo Šiaulių apygardos pirmininkas. Už atliktą darbą provizorius buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą provizorius Juozas Valančius 1940 m. rugpjūčio 21 d. buvo suimtas ir kalinamas Šiaulių kalėjime. Prasidėjus karui, jis iš Šiaulių buvo išvežtas ir 1941 m. liepos 1 d. įkalintas Gorkio kalėjime Nr. 1. 1942 m. rugpjūčio 14 d. Juozas Valančius Gorkio kalėjime mirė. 1942 m. rugsėjo 16 d. jau mirusį provizorių Juozą Valančių Ypatingasis NKVD pasitarimas nuteisė kalėti 8 metus darbo pataisos lageryje.
Jo žmona provizoriaus padėjėja Sofija Valančienė, gimusi 1894 m., Šiaulių apskrities Žagarės valsčiaus, Stungių kaime, ūkininkų šeimoje. 1920 metais išlaikiusi Kaune egzaminus įgijo farmacininkės profesiją, dirbo K. Kazlausko vaistinėje Šiauliuose asistente. 1924 metais ištekėjo už provizorius J. Valančiaus. Vaikų nesusilaukė.
1941 m. birželio 14 d. Sofija Valančienė buvo išremta į Altajaus kraštą. Tremtyje dirbo įvairų fizinį darbą Altinsko pramkombinate. 1942 metais ji buvo ištremta į Jakutiją. Čia ji dirbo ambulatorijoje medicinos seserimi.
Sofija Valančienė iš tremtis buvo paleista 1955 metų gruodį, grįžo į Lietuvą. 1967 metais kreipėsi į vyriausybę prašydama reabilituoti, nes nebuvo teista, tačiau jos prašymas buvo atmestas ir buvo teigiama, kad jos vyras nuteistas teisingai, nes buvo Šaulių burmistru, vaistinės savininku, priklausė Tautininkų Sąjungai.
1984 metais S. Valančienė mirė.
A. Andrijauskis
Provizorius Antanas Andrijauskis gimė 1988 m. Kretingos apskrityje, Salantų valsčiuje, Imbarės kaime. 1913 metais baigė Jurjevo universitetą (Tartu) ir gavo provizoriaus diplomą. Pirmojo pasaulinio karo metu mobilizuotas į caro armiją, 1915–1918 metais buvo karo lauko vaistinės vedėjas Besarabijoje. 1918 metais grįžo į Lietuvą, dirbo vaistinės vedėju Tauragėje, Kalvarijoje, o nuo 1932 metų – Plungėje, dėdės Edvardo Andrijausko vaistinėje. 1938 metais mirus dėdei, liko Plungės vaistinės vedėju iki pat tremties. 1932 metais vedė matematikos mokytoją Ireną Pacevičiūtę. Partijoms nepriklausė. Su žmona augino dukrą Eleną ir sūnų Antaną.
1941 metų birželį žmona Irena su 7 metų dukra Elena ir 4 metukų sūnumi buvo ištremti į Syktykvarą Komijoje, provizorius nuvežtas į Rešiotų lagerį ir kaip socialiai pavojingas elementas nuteistas lageryje kalėti penkerius metus. Kirto mišką ir sunkiai susirgo poliartritu. Pateko į ligoninę, kur jį išgelbėjo nuo mirties. Pasveikęs dirbo ligoninėje sanitaru. Kartu kalėjo su buvusiu prezidentu A. Stulginskiu. Apie šeimą nieko nežinojo.
Žmona Irena dirbo sunkų darbą Syktykvaro plytinėje. Už nesusitikimą bendradarbiauti su KNVD buvo suimta ir kaip antitarybinis elementas pasodinta į kalėjimą. Vaikai buvo atiduoti į vaikų namus ir 1946 metais gerų auklėtojų dėka grąžinti į Lietuvą pas senelį.
Už gerą elgesį ir darbą A. Andrijauskis 1945 metais pasibaigus karui buvo paleistas ir 1946 metais grįžo į Lietuvą. Ilgai vargęs buvo priimtas dirbti receptaru į Telšių vaistinę.
Atlikdama 1948 metų farmacinę praktiką Telšių vaistinėje susipažinau su provizoriumi, bet apie tremtį jis nieko nepasakojo.
Žmonos iš tremties nepaleido. Provizorius dėl poliartrito sunkiai vaikščiojo, jį į darbo žiemą palydėdavo duktė, kuri gyveno su juo. Sūnus Antanas mirė vos vienuolikos, provizorius sunkiai išgyveno jo mirtį. 1952 metais provizorius pats su dukra išvažiavo į Syktyvkarą pas žmoną. 1960 metais žmona Komijoje mirė, tuomet provizorius su dukra grįžo į Lietuva. Dukra tapo gydytoja, o provizorius 1971 metais Klaipėdoje mirė. Duktė motinos palaikus parvežė ir palaidojo šalia tėvo.
A. Butikas
Provizorius Antanas Butikas, Mažeikių savivaldybės vaistinės vedėjas, po nacionalizacijos – receptaras – gimė 1887 m. Palangoje, mūrininko Fabijono Butiko šeimoje.
Baigęs Palangos progimnaziją dirbo Kurske vaistinėje mokiniu. 1909 metais Maskvos universitete išlaikė egzaminus ir gavo vaistininko padėjėjo laipsnį. Dirbdamas Maskvoje garsioje Fereino vaistinėje studijavo Maskvos universitete farmaciją ir 1918 metais gavo provizoriaus diplomą. 1923 metais su karo pabėgėliais grįžo į Lietuvą.
1924-1929 metais Klaipėdoje dirbo Lietuvos banko tarnautoju. Susitaupęs pinigų nusipirko vaistinę Smalininkuose. Bet vokiečiai vaistinę boikotavo ir iš Smalininkų turėjo išvažiuoti. Persikėlė į Mažeikius, kur gavo savivaldybės vaistinės vedėjo vietą. Priklausė tautininkams, 1936-1937 metais buvo Tautininkų sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas. Už visuomeninę veiklą provizorius 1928 metais buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio medaliu, o 1939 metais – Gedimino IV laipsnio ordinu.
1941 m. birželio 14 d. Antanas ir Kontryna Butikai su sūnumi Vitalijumi buvo ištremti į Sibirą. Provizorius nuo šeimos atskirtas ir nuvežtas į Krasnojarsko krašto Rešiotų lagerį. Tardytojai kaltinamojoje išvadoje provizoriui už priklausymą Tautininkų sąjungai siūlė aukščiausią bausmę – sušaudymą, bet 1943 metais Ypatingasis NKVD pasitarimas jį nuteisė 10 metų kalėti darbo pataisos lageryje. Atlikęs bausmę 1950 metais pabaigoje buvo ištremtas į Jakutiją, kur buvo ištremta jo žmona.
Antanas Butikas mirė 1954 metais Jakutske, kur buvo apsigyvenęs. K. Butikienė iš tremties buvo paleista 1955 metais. 1942 metais Jakutijoje buvo miręs ir Butiko sūnus Vitalijus.
S. Gaudešis
Provizorius Simonas Gaudešis gimė 1867 m. Mažeikių apskrities, Viekšnių valsčiaus, Lėlaičių kaime. Šilalės vaistinės savininkas.
Žmonių labai gerbiamas, vadinamas net Šilalės patriarchu. Buvo aktyvus visuomenės narys. Jau 1919 metas S. Gaudešis vadovavo Šilalės valsčiaus komitetui, vėliau buvo jo nariu, Šilalės atstovu Tauragės apskrities taryboje. Šilalėje provizorius įsteigė Šilalės vartotojų bendrovę, buvo jos pirmininkas, taip pat Šilalės smulkaus kredito bankelio pirmininkas, Ugniagesių draugijai pastatė namą su sale. Priklausė Šaulių ir Tautininkų sąjungoms. Už visuomeninę veiklą buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu.
Su žmona Eugenija užaugino sūnų Vaclovą ir dukrą Melaniją. Bet žmona susirgo džiova ir mirė, duktė nuo džiovos mirė vos 19 metų. Sūnus studijavo farmaciją.
Provizorių ištrėmė vieną, nes sūnaus tą naktį nebuvo namuose. S. Gaudešis buvo nuvežtas į Komiją, kurioje 1942 m. vasario 23 d. mirė.
Provizoriaus Simono Gaudėšiaus vardu dabar pavadinta Šilalės gimnazija.
A. Kerpauskis
Vaistininko padėjėjas, Žemaičių Kalvarijos vaistinės savininkas Anicetas Kerpauskis gimė 1887 m. Telšių apskrityje, Alsėdžių valsčiuje, Šarnelės kaime.
Buvo invalidas. Per Pirmąjį pasaulinį karą mobilizuotas į caro armiją neteko abiejų kojų: dešiniosios iki kelio, kairiosios – virš kelio. Išgijęs, grįžo į Lietuvą. Pritaikius protezus įsigijo vaistinę Žemaičių Kalvarijoje. 1932 metais vedė savo šeimininkę Marcelę Daračiūtę, su jau augino du sūnus – Alfredą (g. 1933 m.), ir Tomą (g. 1935 m.).
Nepaisydamas invalidumo A. Kerpauskis buvo didelis Lietuvos patriotas. Nuo 1927 metų priklausė Šaulių Sąjungai ir tautininkams.
Kaip „socialiai pavojingą elementą“ A. Kerpauskį su šeima ištrėmė į Komiją. Kaip invalidas dirbo Usukulumo miestelio ligoninėje statistiku. 1957 metais A. Kerpauskis mirė, 1958 metais šeimai tremtis buvo panaikinta. Ji 1959 metais grįžo į Lietuvą.
S. D. Mirkes
Skuodo vaistininkas, chemikas-vaistininkas Samuelis Dovydas Mirkes gimė 1889 m. Alytaus apskrityje, Simne. 1925 metais baigė farmacijos studijas Kauno universitete ir įgijo chemiko-vaistininko diplomą. 1931 metais nusipirko vaistinę Skuode.
Buvo aktyvus visuomenininkas. Priklausė sionistų organizacijai, Šaulių sąjungai, buvo Skuodo gaisrininkų komandos viršininkas. 1940 metais nacionalizavus vaistinę liko jo vedėju.
S. D. Mirkes su šeima buvo išvežtas į Sibirą, bet kelionėje nuo šeimos buvo atskirtas ir nuvežtas į Krasnojarsko Kansko lagerį. Prokurorai S. D. Mirkes reikalavo aukščiausios bausmes – sušaudymo, bet 1943 metais Ypatingasis NKVD pasitarimas nuteisė S. D. Mirkes 8 metams kalėti darbo pataisos lageryje. Atlikęs bausmę S. D. Mirkes buvo išsiųstas į tremtį Krasnojarsko krašte. Žmona Chaja 1944 metais tremtyje mirė.
1956 metais S. D. Mirkes su sūnumi Moisiejumi iš tremties paleisti. Apsigyveno Krasnojarske, kur 1962 metais S. D. Mirkes mirė.
J. Piekarskis
Provizorius Juozas Piekarskis, Nevarėnų vaistinės savininkas ir vedėjas, gimė 1881 m. Telšių apskrityje, Nevarėnų valsčiuje, Virmėnų kaime. 1911 metais Peterburgo imperatoriškoje karo medicinos akademijoje gavo provizoriaus diplomą, iki 1925 metų dirbo Leningrado vaistinėse, 1925 metais grįžo į Lietuvą. Apsigyveno tėviškėje pas motiną, nes tėvas jau buvo miręs. 1927 metais įsteigė vaistinę Nevarėnuose. Nevarėnuose nebuvo gydytojo, todėl vaistininkui teko teikti ir medicinos pagalbą – gydyti, tvarstyti žaizdas, net skaudamą dantį išrauti.
Buvo energingas, ėmėsi iniciatyvos išgrįsti gatvę, įsteigė gaisrininkų organizaciją, jai vadovavo, įkūrė gaisrininkų dūdų orkestrą. Priklausė Šaulių sąjungai, padėjo organizuoti įvairias šventes. 1938 metais provizorius J. Piekarskis buvo apdovanotas Gedimino V laipsnio ordinu.
Dukra Viktorija tapo chemike-vaistininke ir dirbo Telšių vaistinėje, sūnus Boleslovas buvo muzikos mokytojas.
1940 metais nacionalizavus vaistinę, sovietai paliko J. Pekarskį jos vedėju. Tų pačių metų rugpjūčio 16 d. mirė J. Piekarskio žmona Kotryna.
1941 m. birželio 14 d. rytą išvežė J. Piekarskį į tremtį. Jam jau buvo 60 metų ir buvo ligotas. Šeimininkė pasisiūlė važiuoti kartu, kad galėtų juo rūpintis. Bet provizorius buvo nuvežtas į Rešiotų lagerį, o šeimininkė Zuzana (g. 1896 m.) – į Komiją. Lageryje J. Piekarskį nuteisė kalėti 5 metus. Atlikęs bausmę buvo išsiųstas į Komiją. 1947 metais sugrįžo į Lietuvą, dirbo Nevarėnų vaistinėje, bet 1949 metais mirė. Palaidotas Nevarėnų bažnyčios šventoriuje.
A. Vaicekauskas
Provizorius Antanas Vaicekauskas gimė Kelmės valsčiuje, Palekinės kaime. Baigęs Palangos progimnaziją, dirbo vaistinės mokiniu Kuršėnuose. 1902 metais Jurjevo (Tartu) universitete baigęs kursus, išlaikęs egzaminus, gavo vaistininko padėjėjo laipsnį. Vėliau dirbdamas Pskovo vaistinėje atliko būtiną farmacinę praktiką ir galėjo universitete studijuoti farmaciją. Provizoriaus diplomą gavo tave pačiame universitete 1908 metais.
Grįžo į Lietuvą ir susitaupęs pinigų nusipirko vaistinę Seirijuose. Buvo aktyvus visuomenininkas. Priklausė Šaulių sąjungai, tautininkams ir jaunalietuviams. Jo iniciatyva Seirijuose buvo pastatyta amatų mokykla, įkūrė Seirijų dūdų orkestrą, už savo pinigus nupirko 18 dūdų ir uniformas orkestrantams, pats vadovavo orkestrui. Buvo muzikalus.
„Kaip socialiai pavojingas elementas“ Vaicekauskų šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą. Provizorius, nuo šeimos atskirtas, buvo nuvežtas į Kamsko lagerį. Nesulaukęs teismo A. Vaicekauskas 1942 m. kovo 7 d. mirė, tais pačiais metais tremtyje mirė ir jo žmona. Sūnus Ričardas, 1956 metais paleistas iš tremties, 1960 metais grįžo į Lietuvą.

Simonas Gaudešis.

nicetas Kerpauskis.

Antanas Andrijauskis.



