Kryžių kalnas neįsivaizduojamas be kryžių. Jie pradėti statyti maždaug XIX a. viduryje. Pirmąsyk kryžius suskaičiavo archeologas L. Kšyvickis. 1900 m. „Žemaičių senovėje“ jis rašė, kad ant Kryžių kalno buvo 130 kryžių. Vėliau, 1902 m. liepos mėnesį, – 155 kryžiai, 1914 m. – 200 kryžių ir koplytėlė. Po Pirmojo pasaulinio karo ant kalno tebuvo likę 50 kryžių.

1923 m. Kryžių kalne būta apie 400 kryžių. Meškuičių parapijos kunigų iniciatyva 1929 m. ant šio kalno pastatydinta koplytėlė. Tarpukariu Jurgaičių piliakalnį tyrė P. Tarasenka.

J. Stasiulionis rašinyje „Pilies kalnas“ 1933 m. rašė: „Iš vienos pusės kalną supa vidutinis upelis Kulpė. Iš kitų pusių būta didelio griovio. Kalno šlaitai gana statūs, viršus šiek tiek plokščias, įlinkęs, panašus į balną. Viršukalnėje eilėmis pastatyta šimtai kryžių, sako, didesniųjų esą per 400, mažesnių dar daugiau, o visai mažučių kryželių nė nesuskaityta“ (Stasiulionis, J. Pilies kalnas. „Lietuvos aidas“, 1933 gruodžio 2, p. 12).

Dr. Jonas Balys 1949 m. JAV, Čikagoje išleido knygelę „Istoriniai padavimai“. Joje pateikiamas pasakojimas apie Jurgaičių piliakalnį: „Trylika kilometrų nuo Šiaulių, palei plentą, yra Jurgaičių kalnas, daugeliu kryžių apstatytas. Žmonės jį laiko stebuklingu, todėl darydami įvairius apžadus, stato po kryžių. Apie tą kalną žmonės taip pasakoja. Seniau ant to kalno buvusi pilis, bažnyčia, kiti trobesiai, drauge ir gyventojai, skambant tos bažnyčios varpams, likę nugramzdinti. Dėl to tai atsiradęs  ir įdubimas, kuris (ir dabar) žymu. Seni žmonės pasakoja, kad kurį Velykų rytą, kai bažnyčioje apvaikščiojamos Kristaus iš numirusių atsikėlimo apeigos, girdisi ir nugrimzdusioje bažnyčioje skambant varpais. Dėl to, turbūt, ši vieta yra laikoma šventa, stebuklinga. Žmonės tą kalną labai gerbia ir eina tenai melstis. Kasmet susirenka tenai tūkstantinės žmonių minios pasimelsti. Tada laikomos mišios ir kitos bažnytinės apeigos. Tas kalnas dabar yra vadinamas Pilies kalnu“ (Dr. Jonas Balys. Istoriniai padavimai. „Draugas“. Išleido Lietuvos katalikų spaudos draugija. Leidinys Nr. 1, Chicago, 1949, p. 51-52).

1968 m. Istorijos instituto archeologai tyrinėjo ir aprašė Jurgaičių kaime esantį kalną. Jis buvo įrašytas į Lietuvos archeologijos atlasą kaip Jurgaičių (Domantų) piliakalnis. 1973 m. Jurgaičių piliakalnis buvo įrašytas į valstybės saugomų paminklų sąrašą kaip respublikinės reikšmės archeologijos paminklas (AR-1015).  
    
Kraštotyrininkas ir mokytojas Juozas Šliavas 1976 m. rašė: „Piliakalnis apstatytas kryžiais. Pasakoja, kad šis kalnas – tai užnešta bažnyčia. Pietrytinį jo šoną kiek prakasus, norint pasižiūrėti, kas ten iš tiesų yra, rastas bažnytinis kielikas. Naktimis tarp kryžių, esą, vaikštinėja vėlės. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, matę, sako einančias ugnis. 1961 m. šiauriniame-rytiniame kalno gale padėtas akmuo su iškaltais skaičiai – 1861–1864 – tai paminklas sukilėliams.

Iš visko matyti, kad po to, kai šis piliakalnis nustojo gynybinės galios, jis tapo alkakalniu. Neaišku tik, kokiu būdu jis pasidarė šventu. Gal, kad įsikūręs trijų upelių santakoje. Galima spėti, kad senesniais laikais aukų vieta buvo šalia pilies, gal mažesniajame kalnelyje arba senkapyje kitapus Kulpės“ (Šliavas, J.  Žiemgalių pėdsakais. V., 1996, p. 72-73).

1998 m. Jurgaičių piliakalnis, prie jo esanti gyvenvietė ir senkapis buvo įtraukti į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, suteikiant šiai vietovei archeologijos paminklo statusą.

(Bus tęsinys)

Kryžių kalnas 1983 m.

Kryžių kalnas. Apie 1957 m. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

Kryžių kalnas. 1935 m.

Jurgaičių kaimo gyventojas Klemas Lukošaitis Kryžių kalne 1959 m.