(Tęsinys)
Mokytojų seminarijoje
1917 m. P. Bugailiškio, Č. Liutiko, K. Venclauskio ir kitų Šiaulių visuomenės veikėjų iniciatyva buvo įsteigta „Žiburėlio“ draugija. Jos veiklos pagrindą sudarė grafienės Tatjanos Zubovienės dovanotas sklypas su namu, kuriame buvo įrengtas moksleivių – miesto gimnazijų, mokytojų seminarijos, amatų, prekybos mokyklų – bendrabutis. Jame buvo įsteigta valgykla.
Bendrabutyje gyveno apie 20-25 neturtingus moksleivius, kurių išlaikymas draugijai kainuodavo apie 1 200 Lt per mėnesį. Taip pat draugija skyrė gerai besimokantiems neturtingiems moksleiviams stipendijas. Jos šelpiami mokiniai vėliau tapo žymiais mokslo, meno, kultūros veikėjais, pavyzdžiui etnografas, tautosakininkas J. Baldžius-Baldauskas, dailininkai A. Gudaitis, S. Ušinskas ir kt.
1922 m. kunigai J. Koncevičius, V. Mažonavičius įsteigė „Vilties“ draugiją, kuriai vėliau vadovavo kunigas J. Lapis. Ši draugija taip pat šelpė neturtingus moksleivius, kasmet jiems skirdavo 1 500-2 000 Lt paramą (Šiaulių istorija (iki 1940 m.), p. 171).
Šiaulių mokytojų seminarija buvo viena svarbiausių mokytojų ruošimo švietimo įstaigų Šiaurės Lietuvoje. Ji buvo labai populiari tarp jaunimo, besirenkančio mokytojo profesiją.
1924 m. birželio 6 d. laikraštis „Šiaulių naujienos“ paskelbė šios mokymo įstaigos direktoriaus J. Orlauskio pasirašytas priėmimo į Mokytojų seminariją žinias:
„1. Į Šiaulių mokytojų seminariją priimami vaikinai ir mergaitės.
2. Be egzaminų į Seminarijos kursą priimami asmenys, baigę 4 klases gimnazijų, progimnazijų ar vidurinių mokyklų. Nebaigė 4 klasių laiko stojamuosius egzaminus iš viso 4 klasių kurso. Jei tokių kandidatų, t. y. baigusių 4 klases, būtų daugiau negu yra Seminarijoj vietų, tai jiems Pedagogų tarybos nutarimu gali būti daromi patikrinamieji egzaminai iš lietuvių kalbos ir aritmetikos 4 klasių kurso ribose.
3. Stojamieji egzaminai prasideda pavasarį – birželio 25 d. ir rudenį – rugpjūčio 21 d.
4. Baigę pirmus Seminarijos 2 kursus gauna jaunesniojo mokytojo teises.
5. Baigę visus 4 Seminarijos kursus gauna tokias pat teises, kaip ir baigę gimnazijas, ir dar – teisę mokytojauti vidurinėse mokyklose.
6. Už mokslą Seminarijoj mokėti nereikia.
7. Neturtingieji Seminarijos mokiniai, jei gerai mokosi, gali gauti stipendiją: pilną – 50 litų per mėnesį, arba pusę – 25 Lt.
8. Baigę Seminariją, stipendininkai privalo atitarnauti valdžios skiriamoj vietoj 2 metus už vienus metus naudojimosi stipendija, bet algą gauna tokią pat, kaip ir tie, kurie stipendijos nėra ėmę.
9. Seminarijos mokiniai atleidžiami nuo kariuomenės.
10. Bendrabučio prie Seminarijos nėra“ (J. Orlauskis. Stojančių Šiaulių mokytojų seminarijos žiniai. „Šiaulių naujienos“, 1924 birželio 6, p. 1).
Dailininkas Antanas Gudaitis (1904–1989) 1922–1926 metais mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje (A. Gudaičiui Šiaulių mokytojų seminarijos baigimo atestatas išduotas 1926 m. birželio 17 d.).
Jis prisiminimuose apie mokymąsi Šiaulių mokytojų seminarijoje pasakojo: „Neturėdamas pakankamai lėšų mokslui, negalėjau stoti į Šiaulių gimnaziją, įstojau į mokytojų seminariją, nes ten davė stipendiją. Ir ne tik stipendiją – priėmė į „Žiburėlio“ bendrabutį, davė butą ir maistą. Gyvenome jame gal koks trisdešimt ar keturiasdešimt mokinių. Jį išlaikė mokiniams šelpti „Žiburėlio“ draugija, kurios globėjai paliko man labai šviesų atminimą. Tai – Bugailiškis, teisininkas, didelis kultūros veikėjas Šiauliuose, jo rūpesčiu įsteigtas „Aušros“ muziejus, „Kultūros“ žurnalas. Į „Žiburėlio“ valdybą be jo įėjo dar Fledžinskas, Zubovienė ir kiti visuomenės veikėjai. Bendrabuty turėjau draugų: Baldžių-Baldauską (paskui jis buvo universiteto profesorius), Mykolaitį mėgstantį poeziją, „Žiburėly“ gyveno ir būsimas dailininkas Stasys Ušinskas ir keletas kitų puikių vyrukų. Čia gyvenant, pradėjo formuotis mano ir mano draugų pažangios pažiūros, ėmiau domėtis literatūra, menu. Pradėjau mokytis rusų kalbos, nes labai mažai jos temokėjau. Skaičiau Gogolį, ypač pamėgau jo „Mirusias sielas“. Domėjausi indų literatūra, „Mahabharata“ – Indijos tautų epu. Domėtis tuo paskatino Vydūnas. Jis leido „Darbymetį“, dar, rodos, „Jaunimą“ ar kitus laikraščius, kurie ateidavo pas mus. Kartais ir pats atvažiuodavo į Šiaulius paskaitų skaityti. Jisai sudomino filosofija ir iš viso moraliniais klausimais“ (Sakalauskas, T. Antanas Gudaitis: Septyni vakarai su dailininku. Vilnius: „Mintis“, 1989, p. 17).
A. Gudaitis pasakodamas apie Mokytojų seminariją, išskyrė šiuos pedagogus: „Mokytojų seminarijoje sutikau labai šviesių žmonių. Tai pirmiausia – seminarijos direktorius Juozas Orlauskas. Jis dėstė matematiką. <...> Ypač gerą atminimą paliko literatūros ir lietuvių kalbos mokytojas Murka. Aš ir dabar prisimenu, kaip jis nagrinėdavo literatūros veikalus. Itin įstrigo Henrikas Ibsenas. Paskui – Knutas Hamsunas, vokiečių, rusų rašytojai. Taip pat ir mūsų, lietuvių. Dar noriu paminėti savo vokiečių kalbos mokytoją Šiauliuose – froilen Blum (Bliumaitę – J. N.). Ji buvo gera kalbos mokytoja, tik mes buvome išdykę, o discipliną palaikyti jai nelabai sekėsi <...> Bet kalbos ji išmokė – ir mane, ir kitus. Kai vėliau, jau studentas, nuvažiavau į Vokietiją, nedaug tereikėjo – savaitės, kitos, kad aš apylaisviai kalbėčiau vokiškai <...> Dar noriu geru žodžiu paminėti rankų darbų mokytoją Brašiškį. Jo vadovaujami, mes nemažą techninį išprusimą įgijome. Pasidarydavome ausinius radijo aparatus. Išsirašydavome detalių iš Vokietijos. Galėjome klausytis visokių stočių. Atsimenu, kad gimnazistai ateidavo ir stebėdavosi, kad mes patys pasidarėme tas sunarstytas dėžutes ir klausydavome... Daug ko išmokė Brašiškis“ (Sakalauskas, T. Antanas Gudaitis: Septyni vakarai su dailininku, p. 17, 22).
G. Bagdonavičius Mokytojų seminarijoje nuo 1921 m. rudens mokė seminaristus piešimo, dailyraščio ir jų dėstymo metodikos. Jis dėstė įvairius meno dalykus – meno istoriją, piešimą, dailės darbelius, braižybą, dailyraštį ir tų dalykų metodikas – Šiaulių mokytojų seminarijoje.
G. Bagdonavičius dėstydamas piešimą, labai rimtai žiūrėjo į savo pedagoginį darbą, stengėsi paįvairinti užsiėmimus, diegė naujas piešimo technikas. G. Bagdonavičius mokė seminaristus kreidos vaizdinio panaudojimo technikos, dekoratyvinio šrifto priemonių, kurios tada (1922 m.) buvo naujovė (plunksna Redis, Ato, Ly, Mi); dekoratyvaus piešimo lazdute (įvairiam šriftui logiškai kurti, paukščių plunksnomis ir t. t.). Tokią pažangią G. Bagdonavičiaus dėstymo metodiką ir naujovių paiešką pabrėžė daugelis jo buvusių Mokytojų seminarijos mokinių.
G. Bagdonavičius buvo pirmasis dailininko Antano Gudaičio (tada Gudavičiaus – J. N.) dailės dalykų mokytojas Mokytojų seminarijoje.
A. Gudaitis 1988 m. rašytojui Tomui Sakalauskui pasakojo: „.Meno dalykų mokytojas buvo Gerardas Bagdonavičius. Tuo metu jis buvo nedaug ką vyresnis už mus. Jisai diegė naujas pedagogines piešimo idėjas, kurios tada reiškėsi Vakarų Europoje. Ir šiaip daug ko pamokė: aš ir dabar moku pasidaryti viršelius knygoms aplenkti, kitų išmoningų dalykų. Jisai skatino dirbti: ir piešti, ir vaidinimams dekoracijas daryti, ir daug ką kita. Eidavau į gamtą, tapydavau peizažus. Jo vadovaujamas, atsimenu, surengiau pirmą individualią savo darbų parodą (1924 m. Mokytojų seminarijoje – J. N.). Turiu šitos parodos fotografiją. Pats Bagdonavičius nufotografavo ir ant nuotraukos užrašė: „Paišybos skyrius. Mokin. Gudavičiaus darbai. Mokyt. Bagdonavičius. Ten mano darbų buvo, na, gal dvidešimt, net daugiau...“ (Sakalauskas, T. Antanas Gudaitis: Septyni vakarai su dailininku, p. 22-23).
Piešimo mokytojas G. Bagdonavičius Mokytojų seminarijoje aktyviai dalyvavo šios švietimo įstaigos veikloje, rengė dailės parodas, apipavidalino spektaklius, kūrė jų scenografijas ir dekoracijas.
1924 m. vasario mėn. pradžioje laikraštis „Šiaulių naujienos rašė: „Šiaulių mokytojų seminarijos sporto ratelio „Vairas“ mergaičių skyrius š. m. sausio 16 d. surengė seminarijos salėje šeimyninį vakarą. Vaidino Vydūno misteriją „Sigutė“. Puikiai atliko V. Lukošiutė burtininkės rolę. Labai gražiai atrodė „šviesos vaikai“. Vaidinimo sėkmė, be abejo, priklausė ir nuo scenos įrengimo. Dekoracijos buvo pagamintos piešimo mokytojo p. Bagdonavičiaus“ (Šiaulių mokytojų seminarija. Vakarėlis. „Šiaulių naujienos“, 1924 sausio 25, p. 3).
1924 m. vasario mėn. laikraštyje „Šiaulių naujienos“ žinutėje apie Ateitininkų vakarėlį Mokytojų seminarijoje rašoma: „Vasario 9 d. Šiaulių mokytojų seminarijos „ateitininkai“ savo kuopos dviejų metų sukaktuvėms paminėti surengė vakarą. Programoj buvo J. Petkevičiaus paskaita ir Mokytojų seminarijos ateitininkų praeities gyvenimo ir apie ateitininkų idealus. Buvo vaidinta „Pražydo nuvytusios gėlės“ – 3 veiksmų pjesė. Vaidinimas pasisegė gan gerai.
Taip pat buvo labai pritaikytos veikalui ir gražios dekoracijos. Buvo vaidinama dviejuose kambariuose ir miške, ir visur dekoracijos kėlė tikro pasitenkinimo. Kiek teko patirti, čia ypač pasidarbavęs paišybos mokytojas p. Bagdonavičius“ (Ig. Blaivūnas. Šiaulių mokytojų seminarija. „Ateitininkų vakarėlis. „Šiaulių naujienos“, 1924 vasario 15, p. 3).
Tų pačių metų vasario mėn. pabaigoje laikraštis „Šiaulių naujienos“ rašė: „Vasario 23 d. seminarijos salėje buvo surengtas Mokytojų seminarijos Šaulių grandies šeimyninis vakarėlis. Vaidintas „Rytų svečias“ – 4 veiksmų K. Puidos kronika. Suvaidinta gerai. „Rytų svečias“ savo dekoracijų sudėtingumu yra retenybė, sunkiai teprieinama Šiaulių teatro mėgėjams. Bet šiuo atžvilgiu šauliai moksleiviai gėdos nepadarė. Ypatingai buvo matomas tam veikalui pastatyti pasiruošimas. Malonios dekoracijos, geležiniai šarvai ir gražiai išmarginti kunigų rūbai darė ypatingai malonų įspūdį. Dar vienas labai girtinas dalykas, kad visos minėtos scenos dekoracijos buvo pagamintos pačių šaulių moksleivių p. G. Bagdonavičiui vadovaujant“ (Augutis. Mokytojų seminarija. Šaulių vakarėlis. „Šiaulių naujienos“, 1924 vasario 29, p. 4).
Įdomu tai, kad advokatas ir kolekcininkas Viktoras Cimkauskas, kuris artimai bendradarbiavo su dailininku ir mokytoju G. Bagdonavičiumi, jo paprašytas, Šiaulių mokytojų seminarijos mokiniams skaitė paskaitą apie ekslibrisą.
1925 m. gruodžio pabaigoje laikraštis „Šiaulių naujienos“ rašė: „Šiaulių mokytojų seminarijoj XII-13 p. V. Cimkauskas skaitė mokiniams paskaitą apie ex/libris‘us (knygos ženklus). Paskaita buvo iliustruota gal 100 ar daugiau žymiųjų, daugiausia rusų, dailininkų pieštais knygų ženklais. Ši paskaita parodė, kaip kitur brangina knygą – tą viešai kalbantį žmogų, kultūros nešėją“ (Pasirašo: Ags. Retai pasitaikanti paskaita. „Šiaulių naujienos“, 1925 gruodžio 27, p. 1).
1929 m. sausio mėnesio pabaigoje laikraštis „Šiaulietis“ pranešė: „Paskutinėmis dienomis, Šiaulių mokytojų seminarijoje baigiami nauji, patogūs scenos įrengimai. Dailininkas p. G. Bagdonavičius įrengė naujas dekoracijas ir patiekė aksomo uždangai gražų projektą. Vadovaujant mokytojai Vaicekauskaitei uždangą išsiuvo šilkais IV kurso mergaitės modernizuotame tautiškame stiliuje su dailiais meno šakų simboliais“ (Iš mok. Seminarijos. „Šiaulietis“, 1929 sausio 29, p. 3).
1927 m. Mokytojų seminarijoje istoriją ir geografiją dėstė Antanas Bružas, matematiką ir fiziką – Juozas Šurna, muziką, dainavimą ir chorą – Lionginas Galvonas, kūno kultūrą ir sportą – Stasys Janušauskas, geografiją, istoriją ir darbus – Stasys Brašiškis, lietuvių kalbą– J. Gaidamavičius, tikybą – kapelionas Jonas Stonys, piešimą, dailyraštį ir jų dėstymo metodikas – Gerardas Bagdonavičius. Seminarijos direktorius Juozas Orlauskas.
Jonas Adomaitis prisiminimuose apie piešimo mokytoją G. Bagdonavičių rašė: „ <...> jis dėstė įvairius meno dalykus – meno istoriją, piešimą, meninius darbelius, braižybą, dailyraštį ir tų dalykų metodikas <...>. Jaunuoliai gavo daug žinių iš <...> reklamos, vitrinų dekoravimo, baldų, drapiruočių, plakato, grimo, fotografavimo ir pramoko gaminti įvairias mokslo priemones, daryti dekoracijas“ (Adomaitis J. Dailininkas ir meno pedagogas Gerardas Bagdonavičius. Apžvalginė 45-rių metų kūrybinio darbo paroda, Šiaulių „Aušros“ istorijos-etnografijos muziejus, 1958, p. 9).
G. Bagdonavičius Mokytojų seminarijoje piešimo mokytoju dirbo gana sunkiomis sąlygomis, laikas nuo laiko buvo atleidžiamas dėl cenzo neturėjimo ir tik nuo 1933 metų buvo skiriamas etatiniu Mokytojų seminarijos mokytoju (V. Rimkus. Dailės mokymas Šiauliuose (XIX a. pabaiga – XX a. I pusė). Iš kn.: Kraštotyra 11. Vilnius: „Mintis“, 1980, p. 41).
1927 m. pradžioje Švietimo ministerija pradėjo vidurinių bei aukštesniųjų mokyklų mokytojų atestaciją. Kartu ji 1927 m. balandžio mėn. priėmė mokytojų mokslo cenzo nustatymo taisykles. „Aukštesniųjų mokyklų mokytojais būti turėjo teisę: 1) asmenys, kurie baigė Lietuvos valstybėje ar užsienyje, ar ligi 1918 m. vasario mėn. 16 d. Rusijoj aukštosios mokyklos atitinkamų mokslų kursą su pedagogikos dalykais; 20 asmenys, kurie yra įgiję Lietuvos valstybėje aukštesniosios mokyklos mokytojo cenzą egzaminų keliu; 3) asmenys, kurie ligi 1918 m. vasario 16 d. yra gavę gimnazijos mokytojo vardą iš rusų valdžios; 40 asmenys, kurie yra baigę Lietuvos valstybėje ar užsienyje, ar ligi 1918 m. vasario 16 d. Rusijoj aukštosios mokyklos kursą atitinkamų dalykų, nors ir be pedagogikos dalykų, jeigu jie turi ligi 1927 m. rugsėjo 1 d. bent trejus metus pedagoginės praktikos vidurinėje ir aukštesniojoje mokykloje“ (Raulinaitis P. V. Teisiškoji mokytojo būklė. „Lietuvos mokykla“, 1928, Nr. 1, p. 21).
Dalis Šiaulių mokytojų seminarijos dėstytojų S. Brašiškis, J. Šernas, J. Gaidamavičius, A. Vaicekauskaitė, A. Žalys ir kt., kaip neatitinkantys naujų reikalavimų, 1928 m. buvo atleisti iš darbo. Iš darbo 1928 m. buvo atleistas ir G. Bagdonavičius, kuriam vėliau leista dirbti Mokytojų seminarijoje neetatiniu dėstytoju (Dromantienė, L. Šiaulių mokytojų seminarija 1919–1957, p. 18).
Dirbdamas nuo 1928 m. neetatiniu piešimo dėstytoju Mokytoju seminarijoje, G. Bagdonavičius kartu eksternu mokėsi ir baigė Kauno meno mokyklą. Jam 1932 m. buvo išduotas Laikinasis pažymėjimas, kuriame rašoma: „Švietimo ministerija, pasirėmusi valstybės egzaminų Komisijos įstatymo 8c 4 (Vyr.-Žin. Nr. 244, eil. Nr. 2347), pristatytais mokslo cenzo dokumentais ir egzaminų daviniais, šiuo raštu pažymi, kad Bagdonavičius Gerardas, gimęs 1901 m. liepos 25 d., Valstybės egzaminų komisijos 1932 metų spalio mėnesio 3 dieną baigė laikyti iš Švietimo Ministerio nustatytos programos grafikos dalykų mokytojo cenzo egzaminus, nustatytus egzaminų taisyklių 8c 8c 55 ir 58 (Vyr. Žin. Nr. 291, eil. Nr. 1917), ir įsigijo teises, nurodytas tų taisyklių 8 c 60, būtent: 1932 metų spalio mėnesio 3 dieną įsigijo grafikos dalykų mokytojo cenzą ir teisę mokyti grafikos dalykų visose pradžios, vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose, išskyrus specialias grafikos dalykų mokyklas. Kaunas, 1933 metų sausio mėnesio 10 d., E. K. Nr. 804“ (CVAŠF, f. 270, ap. 1, b. 29, l. 121).
(Bus tęsinys)
Šiaulių mokytojų seminarijos mokytojai ir mokiniai. Antrojoje eilėje, viršuje, trečias iš kairės – Šiaulių mokytojų seminarijos
įsteigėjas ir direktorius 1919-1940 m. J. Orlauskis. Nuotraukos originalas saugomas Biržų krašto muziejuje „Sėla“.
Šiaulių suaugusiems gimnazijos 1925-1926 metų III klasės mokiniai ir mokytojai. Trečiojoje eilėje stovi ketvirtas iš kairės
G. Bagdonavičius. 1926 m. birželis. Fotografja skelbiama pirmą kartą. Nuotr. iš P. Kaminsko rinkinio.
Mokinio A. Gudavičiaus parodoje Šiaulių mokytojų seminarijoje 1924 m. Fotografas G. Bagdonavičius.
