Kelmės kultūros centre gegužės 14–birželio 9 dienomis
Fotografinis aktas, šalia savo jau išplėtotos tradicijos, vis dar neturi savo galutinės apibrėžties, nes jo struktūra, faktūra, įtaiga, visa jo vizualinės esaties intriga yra nepaliaujami ir nesustabdomi ieškojimai. Atradimai ir praradimai, ketinimai ir bandymai – tai nesibaiginatys vizualiniai ieškojimai, tęstinumą turintys ar į tam tikrą tradiciją atsiremiantys ieškojimai.
Fotografinis aktas yra platus modernybės ieškos atspindys. Atspindys vis kitokios vizualinio kūniškumo, optiškumo, stebimumo sampratos raiškos. O kartu visa tai yra neįveikiamų ir neaprėpiamų prietarų, dirbtinių normų ir normatyvų darinys, kurį fotografai plėsdami, estetiškai ir technologiškai savaip plėtodami bando gaivinti. Modernus fotografinis aktas, įveikiantis naivią stilizaciją, peržengiantis įprastinę ornamentiką, toks aktas steigia, kuria naują vizualinę intrigą.
Alvydo Šalkausko montažinių, daugiasluoksnių, daugiaplotmių akto vaizdinių klojinių intriga atsiremia į įvairialypes įkūnytos sąmonės santalkas, į jau nubudusios, pasklidusios sąmonės santalkas regimybės valdose. Į tokias vizualines santalkas, kai viena kūniškoji uždangos plotmė savo atodangoje ieško ir siūlo naujų ieškinių. Nuo atodangos, nuo pačios nuogumo atodangos yra vis kitaip, su nauja naratyvine intriga, išeinama į faktūrinę kūno rašto uždangą. Tokiu būdu tokiu vizualiniu autoriniu ritmu yra ieškoma vizualinio, sensorinio ryšio tarp estetiškai modeliuojamo kūno faktūros ir žemiškosios materijos faktūros.
Tarpkūniškumo siekis, kuris čia yra įvairiomis trajektorijomis yra išvedamas pačių faktūrų sutankinime, toks siekis mums atveria įvairialypes įžvalgų properšas. Tai tarsi tikėtini, laukiami, o iš esmės vizijose paklojami, vizijų nutiesiami fotografiniai suvokiniai. Prieš mūsų suvokimą stoja šiuose akto plėtiniuose ne tik nuogų faktų, o įmantrių faktūrų uždangų tankmė. Uždangos-atodangos žaismė, jų nuolatinė švytinti spalvinga kaita, tai iš šios uždangos-atodangos sukuria naują perdangą. Sukuria pačių vizijų tiltą skirtingų materijų ir faktūrų junginiuose. Nuo nuogo kūno fakto, nuo jo tiesioginio vizualinio konstatavimo yra einama link faktūrinės perdangos. Nuo nuogo kūno odos įtampos, nuo nuogo įlinkio ar kitokios estetinės įkrovos yra einama į medžio žievės, žolės, vandens paviršių migruojančias perdangas, linkstama lyginti, gretinti kūno ažūrą, audinio tinklą, šešėlio klostes su kūniška žmogiškąja materija.
Kaip tik tos konkrečios fotografijos ribose paskleistos, joje pasklidusios sąmonės santalkos ir provokuoja ieškoti pačiame naujų sąmonės konvencijų. Tokių konvencijų, kurios atveria daugiasluoksnę vizualinę sąmonę. Nuo afektyvios pasąmonės iki vertybinio virsmo jaudulio judančios viršsąmonės. Organinė sąmonė pakilusi ir išsiplėtusi virš amžinoje ramybė esančios sąmonės ima skleisti, ima plisti vitaliniu ritmu. Animistinė žmogiška sąmonė, tramdoma socialinių ar kultūrinių konvencijų ieško savos priedangos. Kūnas savo nuogumoje vizualiai atsivėręs, atsidengęs, išėjęs į plazdančią, virpančią, šokančią atvertį, toks kūnas ieško naujos priedangos, erdvinės ir laikinės priedangos. Nuogi, jautros raiškos pripildyti kreipiniai, fizinės ir jutiminės jų pratarmės – tai begalinės paraiškos, pasipildančios ir iki galo neišsipildančios paraiškos.
Nuogo kūno žaismė atsiremia į paties pasaulio apraiškas. Ir tose apraiškose naujas nuogo kūno traktavimo konfliktas. Tai vizualinis konfliktas tarp dviejų visai skirtingų nuogo kūno traktavimo paradigmų. Viena iš tų paradigmų yra suprantama kaip natura, duoklės, davinio, ištekliaus, rodmens pripildyta, jais užpildyta konvencija, kiekybinės nuorodos, ekspansijos nukreiptyje atsidūrusi konvencija. Kitokia paradigma yra pats fiuzis, kaip pirminė ir visuminė gimtis, begalinės įvairiapusės ir įvairiakryptės plėtros gimtis. Tokia gimtis, kuri aktyvume išsiplečia, pasyvume susitraukia, atsiveria ar užsisklendžia, kuri pati kaip vizijų žaismė sklando ir sklendžia visomis vertikalėmis ir horizontalėmis, vibruoja ir spinduliuoja, sutemsta ir priblėsta visose sąveikų sutelkyse. Natura kaip duoklė – tai įpareigoto, užsakyto, priversto teikti kreipinio duoklė. Fiuzis kaip plėtinys yra begalinių vizualiųjų aistrų plėtinys.
Alvydas Šalkauskas akto rašmenų plotmėse remiasi montažinio akto estetika, kuri virsta vizijų laikmenomis. Šiose montažinėse aktų vizijų laikmenose kaip tik ir yra regima tokia intriguota pusiaukelė. Tokia vizualinė pusiaukelė, kai nuoga vizija, įsibėgėjanti, įsisiūbuojanti, stichijų genama, pasaulio žaismės persekiojama, akimirkai sustoja. Sustoja teminėje pusiaukelėje, tematizuojančioje dvejonėje, nes nori išsiveržti iš gryno žinojimo ir pažinimo atlaso ir žemėlapio.
Iš fiziologinio atlaso ir anatominio žemėlapio tokie autoriniai klojiniai nori išsiveržti, grįžti į vizijų tankmę savu greičiu, jų temine tėkme, save temdančia tėkme nori atsigręžti į vis naujai, vis kitaip vizualizuojantį žemišką ar dangišką proveržį. O toks proveržis – tai jau dvejybinio, juslinio ir mentalinio eroso valdos. Šių fotografinių save tematizuojančių vizijų pusiaukelė – tai dvikryptė pusiaukelė žemės ir pasaulio polemikos lauke. Kur viena materija nori savo raštu, savo perdanga nustelbti ir užgožti pačią raišką. Kur paties nuogo judesio pastanga, nuogo gesto pastanga steigia ir kreipia atgal, link pasaulio gestų.
Oro ir vandens gelminga gėla savais spalviniais šviesos potraukiais telkia savo nušvietimo, savojo traktavimo energiją. Žemės ir ugnies, tamsos ir liepsnos galių šviesa teikia kitokią energiją. Regime štai tokią šviesų, spalvų šviesų, spalvinių šviesoraiškų polemiką. Tokią nepaliaujamą polemiką, kai nuogo kūno, nuogos figūros veiksmas jau nebe daiktiškas, nebe kūno-įrankio veiksmas, o pats pratisas pasaulių, jų nuogų perdangų, jų odos šviesos veiksmas.
Pats aktas savo dvepoja pirmine prasme, pasipildančia prasme yra ir veiksmas, ir atlikimas. Aktas yra platus ir sau pakankamas veiksmas. Veiksmas – turintis savo tikslus ir savo tiksluose atsiremiantis į kitus tikslus. Nuogo kūno raiškos tikslai atsiremia į žemės ir pasaulio tikslus. Nuoga raiška visada savaip atsiremia į pasaulio raišką. Kūno atliktis, duoties ir užduoties atliktis, ji visada yra įmantri kartotė esamo ir ieškomo pasaulio kartotė. Nuogas moteriškas kūnas tokioje kartotėje tampa pačiu begaliniu rapsodu, pasaulio judesių, jo vizualinių veiksmų ir vizualizuojančių vaidmenų atlikėju.
Vaizdūs fotografiniai veiksmai persiklojančioje vertikalėje, išvaizdūs veiksmai tolstančioje horizontalėje – tai vis naujos, vis kitos pakopos ir sekos, vis kiti tapsmai ir virsmai. Pakopos horizontalėje ir vertikalėje kaip nuogo, atviro, iš slėpinio išeinančio į atvertį kūno pakopos. Sekos kaip raidos, išsisukančio, o gal tik įsivijančio į erdvę ir laiką sekos. Tapsmai tarsi nuogo atskiro kūno tapsmai pasaulio nuoguma. Virsmai, kai virstama pasaulio šviesa ar kūno šviesa. Šie vaizdūs veiksmai kupini savo raiškos scenose įvairiausios naratyvinės ir kitokios atributikos.
Modernus fotografinis aktas – tai sutankinti naujų rašmenų ir inovatyvių šviesų skoliniai, visoje vizualiojo gyvenimo permainų apykaitoje. Šio autoriaus vizijų šviesoje, jo atvaizdų šviesose spindi begalinė apykaita. Tokia vizualinė apykaita tarp ekologinio estezio ir socialinio estezio. Tarp skirtingų, mobilių kūno duočių ir tarpkūniškų sąlyčių. Tokios begalinės, viena kitos nekartojančios, į pasaulio imlias kartotes nukreiptos akcijos – tai tarsi atspindys socialinių ir kultūrinių, biologinių ir istorinių kūno sampratų manifestacijų. Šio autoriaus aktai įveda, įtraukia į jau vykdomas, jau įsibėgėjančias traukas. Į polimorfiškojo, politemiškojo, politeistinio mūsų pasaulio estezio raiškas.
Vizija šio ciklo fotografijose nuolat vizualizuoja, kuria naujas paraiškas, perkuria esamas raiškas, tiesia, kloja vis naujas perdangas virš pratisų pasaulio erdvių. Vizijų spalvingi ir apnuoginami paviršiai, nuo daiktų ir kūnų nutolę, svajų ir sapnų paviršiai, jie įkurdina savo šviesą, sukuria savo rašmenis. Fotografija savojo turimo šviesoraščio režime, savų temų regimybėje teikia savo laikmenas. Aktas yra laikina, bet apsupta laikiškumo, įteigto ir įtvirtinto nuogumo laikmena. Kartu tai prieštaringa, kupina nesibaigiančios, konvencionalios polemikos laikmena.
Šios parodos plati vizualinė intencija ir jos vizualinė nuotaika mus ir mūsų suvokimą kreipia link moteriškosios gimties telkties. Šie montažiniai aktai kalba apie vizualinę santarvę tarp nuogos socialinės ir kultūrinės gimties, tarp save apnuoginančios, nesaugios ir atviros istorinės steigties, tarp apeiginės, begalinės, išplėstinės iniciatyvų, iniciacijų baigmės.
Tokie aktai – pasaulio ir žmogaus raiškų, jų atitikties ir jų atlikties vietos paieška. Paieška autoriniu estetiniu ir technologiniu variantu, atveriant ir atnaujinant atidėtas ar pradėtas, vaizdijančias suvokties vizijas. Vizijose išvystas, vizijos vizijoje viena kitą besivejančias, pralenkiančias visas tiesiogines aktualijas vizijas.
Apnuogintas tikėjimas I. A. Šalkausko nuotr.
Embrionas – kelionė užburtame rate.
A. Šalkausko nuotr.
