(Pabaiga)
1925 m. vasario 10 d. Salduvės kalną aplankęs S. Stulginskas rašė: „Važiuojant vieškeliu iš Šiaulių į Kairius, pervažiavus priemiestį Šimšę, kairėj pusėj matytis aukštas kalnas, jis stūkso grynam lauke tarp Šimšės ir Žuvininkų. Šis kalnas vadinamas Salduvės kalnu; kai kuriuose raštuose jis irgi esti vadinamas Saldusis, Saldus kalnas. Nuo kalno puikus reginys į apylinkes ir, ypač vasarą, ankstų rytą, į Šiaulių miestą.
Salduvės kalnas yra beveik apskritas, labai staigus, sunkiai užkopiamas, aukštai pasikėlęs virš aplinkinių laukų. Nuo Žuvininkų kaimo pusės kalnas apaugęs krūmais. Aplink kalną yra pylimas <...>
Netoli Salduvės kalno, nuo miesto pusės, yra nedidelis apskritas kalnelis, žmonių pavadintas „Velnio kepuraitė“. Sako, kad čia vidurnakčiais vaidenasi. Pasakoja, kad velnias atsinešęs pilną kepurę smilčių, išpylęs viduryj pievos, nes buvusi šlapia, atsisėdęs ant jos ir baidąs žmones: dėl to ir buvo pavadintas „Velnio kepuraite“ (Stulginskas, St. Salduvės kalnas. „Šiaulietis“, 1925 vasario 15, p. 2),
Daug kas nuo to laiko pasikeitė. Dabar kiti laikai, kitos istorijos pasakojamos apie Salduvės kalną. Apsilankiau ant Salduvės kalno šiemet, balandžio 24-ąją. Rudeniškai pavasariškas oras neatbaidė nuo kelionės. Nors siautė šiaurinis vėjas, kartkartėmis iš dangaus pabirdavo sniego kruopos, Talkšos ir Salduvės parko takais pasivaikščiojęs, pasiekiau Salduvės kalną. Pagrindinis takas, vedantis į kalną, supiltas iš smulkaus žvirgždo. Einant juo, jis girgžda po kojomis. Apsidairius palei taką nelabai matėsi šiukšliadėžių, tačiau teritorija buvo pakankamai tvarkinga. Visa bėda, kad šis kelias nėra apšviestas ir vakare ar naktį jis skendi tamsoje.
Užlipau vietomis jau šiek tiek išpuvusiais laiptais į kalno viršų. Viršuje užtikau kažkokį neaiškios kilmės vertikaliai įkastą vamzdį, aprašytą graffiti, iš akmenų sudėtą kažkada buvusį darinį panašų į aukurą. Apžvelgiau nuo kalno viršaus panoramą. Priešais laiptų link žemyn driekėsi žolynas. Kairėje kalno pusėje ošia miškas, pakalnėje linguoja želiantys krūmynai. Dešinėje nuo kalno, ant dirbtinės kalvelės, matosi buvusio paminklo postamento betoninės liekanos. Akį bado ant vertikalios betono sienos išrašyti, išdergti užrašai, primityvūs graffiti. Nenuardytas ir neišmontuotas betoninis postamentas labai šokiruoja čia pirmąkart atvykusius turistus ir miesto svečius. Nusileidus nuo Salduvės kalno ir užlipus ant šios kalvelės matosi buvusio paminklo postamento griaučiai, atviroje duobėje styro pamatų ir metalinių konstrukcijų likučiai, kurie kelia pavojų žmonėms, ypač vaikams. Niekas neuždengta, viskas atvira, taip ir laukia nelaimės.
Kas už tai bus atsakingas, kai neduokdie įvyks nelaimė? Šeimininkai, o kas jie? Atsiliepkit ir atsibuskit iš žiemos miego. Pasiraitokit rankoves ir sutvarkykite taip, kad ši vieta nekeltų grėsmės žmonėms ir neverstų iš gėdos raudonuoti mums prieš svečius dėl netvarkos. Juk tiek daug laiko praėjo po skulptūros išmontavimo, o ši vieta taip ir liko nesutvarkyta, nebuvo tinkamai užkonservuota. Ko laukiama?
Vaizdelis, švelniai tariant, klaikokas, verčiantis galvoti, kad atsakingiems Savivaldybės darbuotojams, paminklosaugininkams ir paveldo specialistams tai galvos neskauda, rankos tvarkyti nekyla. Turime mieste unikalų, istorinį Salduvės kalną, tad sutvarkykime taip, kaip priklauso. Salduvės kalnas prašosi nuolatinio dėmesio ir kultūros paveldo specialistų priežiūros. Atėjo laikas sprendimams ir darbams. Ir tai būtina padaryti nedelsiant.
Kelias, vedantis prie Salduvės kalno. 2021-04-24. J. Nekrašiaus nuotr.
„Vaizdelis“ nuo Salduvės kalno. 2021-04-21. J. Nekrašiaus nuotr.
Salduvės pakalnė. 2021-04-21. J. Nekrašiaus nuotr.
Pavasarinė žaluma prie Salduvės kalno. 2021-04-24. J. Nekrašiaus nuotr.
