(Tęsinys)  
Darbas akcinės bendrovės „G. I. Libken“ kino studijoje
Gerardas Bagdonavičius 1917 metais Jaroslavlyje įsitraukė į vietos kino studijos veiklą, dirbo laborantu, grimuotoju, tapo kino aktoriumi.

Jis įsidarbino akcinėje bendrovėje „G. I. Libken“, kuriai priklausė kino studija ir kinematografas, susipažino su vaidybos, fotografijos bei grimo pagrindais. Ir pačiam Bagdonavičiui teko šioje studijoje sukurtuose penkiolikoje filmų suvaidinti apie 50 didesnių ir mažesnių antraeilių vaidmenų. Taip jis tapo bene pirmuoju lietuvių kino aktoriumi, vaidinusiu Rusijoje.        

1972 m. žurnale „Švyturys“ paskelbtas H. Paulausko rašinys „Pirmasis lietuvis kino aktorius“, kuriame buvo rašoma: „Pirmojo pasaulinio karo metais Gerardas Bagdonavičius atsidūrė Rusijoje. Be dailės studijų, turėjo verstis dešimtimis darbų. Patekęs į Jaroslavlį, dalyvavo net penkiolikoje kino filmų, iš pradžių statistu, vėliau – epizodinių vaidmenų atlikėju. Filmavo „Libkeno“ akcinė bendrovė, kuri nusipirko nebenaudojamus 1913 metais veikusios visos Rusijos parodos paviljonus. Be melodramų, paprastų nuotykių, tada jau bandyta kurti filmus ir istoriniais motyvais – pavyzdžiui, kino juosta „Atamanas Notia“ pasakoja apie Pugačiovo laikus.

Nuotraukoje – kadras iš filmo „Katia Murina“. G. Bagdonavičius trečias iš dešinės“ ( H. Paulauskas. Pirmasis lietuvis kino aktorius, „Švyturys“, 1972, Nr. 5, p. 30).       

G. Bagdonavičius pasakojo: „Beje, pats grimuodavausi, režisieriaus nuomone, gan meniškai. Čia „užsikrėčiau“ dar ir menine fotografija, kuriai paskyriau nemažą gyvenimo dalį“ (L. Peleckis, Gyvenimas kaip diena... „Komjaunimo tiesa“, 1982 vasario 13; L. Peleckis-Kaktavičius, Dailininkas, kuris ir sovietmečiu prisisegdavo Gedimino ordiną, „Lietuvos aidas“, 1996 liepos 23).

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje eksponuojamos nuotraukos, kuriose užfiksuotas G. Bagdonavičius, nusifilmavęs „G. Libken“ kino studijoje sukurtuose filmuose „Daktaro Galinovskio nusikaltimai“ ir „Nešlamėk, rugy, subrendusia varpa“ ir kitose juostose.

Vienas iš Rusijos ir Jaroslavlio kinematografo pradininkas žydas Grigorijus Ivanovičius Libkenas (dar nuo 1915 m. – Libkinas, Lipkinas, 1870–1936) –  buvo pirklys, kino platintojas ir kino prodiuseris, filmų gamybos ir platinimo organizatorius (nuo 1907 m.). Jis buvo žinomas komersantas Jaroslavlyje, turėjo keletą didelių gastronomų, vertėsi dešrų ir kitų maisto produktų gamyba ir prekyba.        

G. I. Libkenas nuo 1900 m. vidurio atidarė kinematografo nuomos kontorą Jaroslavlyje, įkūrė savo kino firmą ir atidarė mieste vieną iš pirmųjų kino teatrų „Stebuklingos svajonės“. Pradžioje jis filmų rodymui nuomojo šapito cirko patalpas, o po to atidarė elektroteatrą „Stebuklingos svajonės“ namo Vlasevsko gatvės antrajame aukšte, pirmajame aukšte buvo jo dešrų krautuvė, o trečiajame veikė nedidelė privati gimnazija. Visi trys aukštai turėjo lankytojų pasisekimą. Dieną „Stebuklingose svajonėse“ rodydavo mokslinius filmus jaunimui ir komiškas scenas, o vakare – politinę kroniką ir melodramas.

G. I. Libkenas dar atidarė kino sales ir kituose Rusijos miestuose – Maskvoje (tris elektroteatrus), Jekaterinburge (du), Sankt Peterburge, Novonikolajeve, Kijeve, Taškente ir Tolimuose Rytuose ir kituose Rusijos miestuose.

1913 m. G. I. Libkenas pradėjo kurti filmus savo įkurtame Jaroslavlio kino fabrike. To meto vietos laikraštis „Balsas“ („Golos“) pranešė, kad Grigorijus Ivanovičius Libkenas „įkūrė privatų  kinematografo fabriką. Jis sudarė grupę iš Peterburgo ir Maskvos aktorių“. Į savo grupę vaidinti  G. I. Libkenas sukvietė mėgėjus ir  dramos aktorius. „G. I. Libken“ kino studijoje savo kaip režisieriaus ir aktoriaus karjerą pradėjo A. I. Bek Nazarovas – būsimasis tarybinis aktorius, kino režisierius, scenaristas.         

„G. I. Libken“ kino fabrikas Jaroslavlyje buvo prie Romanovo užkardos. „G. I. Libken“ kino studijos filmų masinėse scenose dalyvaudavo tūkstančiai dalyvių. Jo kino studijoje dažnai filmavosi šansonų atlikėja dainininkė, italų aktorė Marijeta Pertini, garsūs rusų aktoriai, kartais ir jis pats atlikdavo epizodinius vaidmenis.

1913 m.  G. I. Libkeno kino fabrikas išleido pirmąjį vaidybinį filmą „Pirklio Baškiro duktė“ („Drama prie Volgos“). 1915 m. „G. I. Libken“ vienas iš pirmųjų Rusijoje pradėjo eksperimentus įgarsinant filmus sinchronizuojant fonografą su kinoprojektoriumi. 1916 m. pradžioje jo  kinofirma buvo pakeista į akcinę bendrovę „G. I. Libken ir Ko“.

„G. I. Libken“ kino studijoje nuo 1914 iki 1918 m. buvo kviečiami vaidinti to meto garsiausi Rusijos teatrų aktoriai, masinėse scenose dalyvaudavo Jaroslavlio gyventojai, vaidmenis atlikdavo profesionalus aktoriai ir mėgėjai.

Grigorijaus  Ivanovičius Libkeno akcinės bendrovės kino kompanijoje „G. I. Libken“ dirbo Jaroslavlyje ir kituose Rusijos miestuose scenarijų rašytojai Valentinas Isakovičius Rabinovičius, Michailas Abramovičius Gurevičius, Ditija Naumovna Osikina, Olgertas Markovičius Libkinas, Semionas Solomonovičius Verhovskis, Eduardas Isaevičius Michlinas ir kt.; režisieriai ir  aktoriai E. Braigenas, N. Atalskaja, Nikolajus Rimskis, A. Bek Nazarovas, P. V. Mosiaginas, Olga Androsova, V. Zimovojus, Sigizmundas Veselovskis, Libkina Alisa Koonen, Olegas Kovrovas, Nikolajus Kitajevas, Sergiejus Gladkovas, O. D. Obolenskja, Rokko Espanjoli, Alia Petini, Marijeta Pertini ir kt.

„G. I. Libken“ kino studijoje buvo kuriamas komerciškai sėkmingas įvairių žanrų kinas: rusų literatūros kūrinių ekranizacijos, dainuojamojo žanro filmai, komedijos ir farsai, tačiau dažniausiai buvo statomos dramos.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje kino studija kūrė karinės tematikos juostas. Iš viso 1913–1917 metais Grigorijaus Libkeno Jaroslavlio kino studijoje buvo sukurta apie 70 filmų. Tai filmai „Pirklio Baškirovo dukra“ (1913), „Piktos valios priespaudoje“ (1913), „Didžiosios Lenkijos kovotojai“ (1914), „Tautų kova“ (1914), „Volgarai“ (1914), „Kapitono duktė“ (1914), „Kada skamba širdies stygos“ (1914) ir kt.    

Po 1917 m. vasario revoliucijos „G. I. Libken“ kino studija kūrė Rusijos caro valdžią demaskuojančio charakterio filmus. 1917 m. kovo mėnesį  akcinė bendrovė „G. I. Libken“  nufilmavo didelio susidomėjimo susilaukusį filmą „Tamsios jėgos. Grigorijus Rasputinas ir jo šalininkai“ (1917). Po to netrukus buvo sukurtas šio filmo tęsinys „Tamsiosios jėgos. Grigorijus Rasputinas. Caro padlaižiai“ (1917)

G. I. Libkenas į savo kino studiją kviesdavo filmuotis sezonui garsius  Rusijos teatro aktorius. Didelį jo kino studijos pasisekimą turėjo  režisierių N. N. Arbatovo (Archipovo) ir A. P. Vorotnikovo statyti filmai. Vienu iš vedančiųjų režisierių studijoje buvo Sigizmundas Veselovskis, atvykęs iš Lvovo, taip pat S. K. Mitričius ir kt.

„G. I. Libken“ kino fabrike vadovaujantį vaidmenį vaidino dailininkas, operatorius, režisierius  ir talentingas organizatorius  P. V. Mosiaginas. Po to, kai per Jaroslavlio 1918 metų liepos mėn. antibolševikiško maišto numalšinimo įvykius  „G. I. Libken“ kino studija su visa kino įranga sudegė, P. V. Mosiaginas vadovavo Jaroslavlio kinofotosekcijai ir organizavo filmavimą Jaroslavlio gubernijoje iki 1920 m. vidurio.       

G. Bagdonavičius besimokydamas Jaroslavlyje susidraugavo su mokslo draugu Mosiaginu, kurio brolis Piotras Vasiljevičius Mosiaginas (1880–1960) buvo dailininkas, kino operatorius, fotografas ir režisierius.

P. V. Mosiaginas  gimė 1880 m. birželio 3 d. Jaroslavlyje, pirklio šeimoje. Mokėsi gimnazijoje, nuo 1906 m. – dailės mokykloje Maskvoje. 1910 m. jis grįžo į Jaroslavlį, užsiėmė daile, tapė impresionistinius paveikslus, miesto vaizdus su Jaroslavlio gatvėmis ir aikštėmis, architektūros paminklais, taip pat kūrė portretus, nuo 1915 m. dalyvavo parodose.

1914–1918 metais P. V. Mosiaginas dirbo operatoriumi, režisieriumi akcinės bendrovės „G. I. Libken ir Ko“ kino studijoje (iki 1916 m. „G. I. Libken“ kino fabrike) Jaroslavlyje. Jis kaip kino operatorius nufilmavo daugiau kaip penkiasdešimt filmų. Daugelis iš jų („Smaugiančių dujų nelaisvėje“, „Kino-satyrikonas“, „Nupirkta nuotaka“, „Mano laužas šviečia rūke“, „O ponų namas dega...“ ir kt.) žuvo 1918 m. gaisro  akcinės bendrovės „G. I. Libken ir Ko“ kino studijoje metu.  Išliko vienas kitas filmas, iš jų – nebylus meninis filmas sukurtas pagal Vasilijaus Ivanovičiaus Nemirovičiaus-Dančenko (1844-1936) romaną „Biržų carai“ (1916) ir kt.

P. V. Mosiaginas domėjosi fotografija ir kinematografu, režisavo kai kuriuos filmus. Šis jo užsiėmimas ryškiai atsispindėjo ir jo dailės kūriniuose. Kai kurie jo dailės paveikslai pagal kompoziciją primena stop kadrą. Nuo 1923 m. P. V. Mosiaginas tęsė savo kūrybinę veiklą Maskvoje.

Gerardas, dirbdamas „G. I. Libken“ kino studijoje  laborantu ir vaidindamas masinėse scenose ir antraeiliuose vaidmenyse, turėjo galimybę bendrauti su P. V. Mosiaginu, kuris jam padarė didelę įtaką, supažindino su fotografija, kino operatoriaus darbu, vaidybos pagrindais. Šio talentingo dailininko, operatoriaus, fotografo ir režisieriaus patarimai padėjo Gerardui geriau pažinti kinematografą, susidomėti  fotografija, vaidyba, grimo ir apšvietimo menu, labai pravertė jo tolimesnėje kūryboje ir veikloje.

G. Bagdonavičius apie savo gyvenimą Jaroslavlyje ir darbą „G. I. Libken“ kino fabrike, pasakojo: „Atsidūręs Rusijoje, be dailės studijų, verčiausi begale darbų. Mokslo draugo Mosiagino brolis – neblogas dailininkas ir geras žmogus – dirbo operatoriumi.

Nejučia įsitraukiau į kino veiklą. Iš pradžių statistu, vėliau – epizodinių vaidmenų atlikėju. Penkiolikoje kino filmų suvaidinau 50 didesnių ir mažesnių vaidmenų. Filmavo akcinė bendrovė „G. I. Libken“, nusipirkusi nebenaudojamus 1913 m. veikusios visos Rusijos parodos paviljonus.

Be melodramų, paprastų nuotykių, viena kita kino juosta kurta ir istoriniais motyvais – pvz., „Atamanas Notia“ pasakojo apie Pugačiovo laikus. Po revoliucijos filmavimo darbai tęsėsi iki 1917 m., kol per gaisrą sudegė kino aparatūra ir paviljonai.

Į šį darbą buvau įtraukęs ir tėvus. Ypač mama turėjo pasisekimą. Beje, pats grimuodavau, režisieriaus nuomone, gan meniškai. Čia „užsikrėčiau“ dar ir menine fotografija, kuriai paskyriau daug metų“ (Peleckis-Kaktavičius, L. Dailininkas, kuris ir sovietmečiu prisisegdavo Gedimino ordiną. „Lietuvos aidas“, 1996, liepos 23).

„G. I. Libken“ kino fabrikas Jaroslavlyje iki 1918 m. pabaigos įmonės savininko lėšomis išleido įvairaus metražo apie septyniasdešimt filmų. Ši kino studija buvo stipri, joje filmavosi ne tik garsiausi Rusijos kino aktoriai, bet ir populiariausi užsienio artistai.

„G. I. Libken“ kino studija konkuravo su Maskvos ir Sankt Peterburgo kino platintojais.  Visi jie turėjo dramos siužetą. Taip pat buvo išleidžiama daug vadinamųjų kino romansų, pastatytų pagal rusų liaudies dainų motyvus ir siužetus: „Vanka Kliučnik“ („Sakmė apie jaunąją kunigaikštytę ir Ivaną Kliučniką“, 1916), „Och, jūs, grandinės mano, grandinės“ (1917–1918), „Dėdė Vlas“ (1917-1918), „O pono namas užsidegė“ (1917-1918) ir kt. Šios kino juostos iš vadinamosios liaudies buities serijos, nes jos buvo labai populiarios liaudyje.

Kai kuriose šiose juostose masinėse scenose 1917-1918 metais vaidino Gerardas su tėvais, antraeilius ir epizodinius vaidmenis atliko Gerardas Bagdonavičius.

„G. I. Libken“ kino studijoje 1914–1918 m. buvo sukurti filmai „Prūsų pseudo-Napoleonas“ (1914), „Stepanas Razinas“  (1914), „Kapitono duktė“ (1914), „Vikresto tragedija“ (1914), „Volgarai“ (1914),  „Tolgiskio vienuolyno 600 metų iškilmės“ (1914), „Nebytovų  šeimos tragedija“ (1915), „Mano laužas šviečia rūke“ (1915), „Pirklio Volgino vaikai“ ( 1915), „Volinsko ledinis namas“ (1916), „Sulamit“ (1916), „Žmogus iš restorano“ (1916), „Užnugario apkasuose“ (1917), „Šeimininkas ir darbininkas“ (1917), „Judo gniaužtuose‘ (1917), „Valstybinis šantažas“ (1917), „Tamsiosios jėgos – Grigorijus Rasputinas ir jo šalininkai“ (1917) ir kt. Iki šių dienų išliko 13 filmų, išleistų akcinės  bendrovės „G. I. Libken“ kino studijoje.      

Po Spalio revoliucijos visas akcinės bendrovės „G. I. Libken ir Ko“ turtas buvo nacionalizuotas, bet filmavimo darbai dar kurį laiką tęsėsi. 1918 metais per gaisrą sudegė paviljonai, aparatūra, Jaroslavlyje kino filmų gamyba nutrūko.

1919 m. G. I. Libkenas uždarė savo gamybą Jaroslavlyje ir emigravo į Turkiją. Konstantinopolyje jis atidarė kino nuomos punktą, bet greitai buvo areštuotas policijai už vokiečių ir austrų filmų nuomą.

G. Bagdonavičius „G. I. Libken“ kino fabrike suvaidino epizodiniuose vaidmenyse ir masinėse scenose filmuose „Nešlamėk, rugy, subrendusia varpa“, „Trys kryžiai“, „Katia Murina“, „Daktaro Galinovskio nusikaltimas“, „Ir šėtonas kėlė puotą“ ir kt. (H. Paulauskas, H. Pirmasis lietuvis kino aktorius. „Švyturys“, 1972, Nr. 5, p. 30).

Bendravimas su artistais Gerardui Bagdonavičiui paliko didelį pėdsaką jo gyvenime, atsiliepė kūrybai, lėmė aktyvią visuomeninę veiklą. Dalyvaudamas filmavimuose, jis susipažino su  operatoriaus darbu, fotografija, režisūra, grimavimu, apšvietimo menu, rūbų ir dekoracijų kūrimo technika, mimika, vaidyba.

G. Bagdonavičius prisimena: „Tuoj stojau į akcinės bendrovės „Libken“ kino filmų fabriką, kur tuoj pradėjau gauti vaidinti net atskirus vaidmenis, dalyvavau 15-kos įvairių pilnametražių filmų paveiksluose ne tik statistu, bet ir išeiginiuose vaidmenyse. Kai kada ir pats vienas vaidinau atskirų epizodų scenose 1917 ir 1918 metais, pats pradėjau grimuotis ir vykdžiau režisieriaus užsakymus laboratorijai masiškus reklaminius fotopozityvus kopijuoti ir kt. Pradėjo kviesti vaidinti ir mano tėvus, juos panašiai vertino ir net gyrė. Apie 50 mano vaidmenų“ (Bagdonavičius, G. Prisiminimai. Rankraščio kopija saugoma rašinio autoriaus archyve).  

1918 m. liepos 6-21 dienomis Jaroslavlyje įvyko vienas pirmųjų didesnių sukilimų prieš bolševikų valdžią. Mūšių metu Jaroslavlyje kilo didžiuliai gaisrai, kurio metu sudegė daugiau kaip pusė miesto. Gaisro metu žuvo ir Bagdonavičių turtas.  

1918 m. liepos pabaigoje bolševikai užėmė Jaroslavlį, ginklu ir krauju numalšino sukilimą ir sušaudė 400 žmonių. Mieste prasidėjo bolševikų teroras, kratos, suėmimai.       

Prasidėjus Jaroslavlyje persekiojimams ir susidorojimams, Bagdonavičių šeima, gelbėdamasi nuo žudynių ir susidorojimo, 1919 m. paliko Jaroslavlį ir pasitraukė į  kitą Rusijos miestą Saratovą.

(Bus tęsinys)

„G. I. Libken“ kino studijos flmo „Stenka Razinas“ plakatas. Iliustr. iš interneto.

Pastatas Jaroslavlyje, kur 1914–1918 buvo „G. I. Libken“ kino studija. Iliustr. iš interneto.

G. Bagdonavičius kino vaidmenyje „G. I. Libken“ kino studijoje. Nuotr. eksponuojama Ch. Frenkelio viloje. Nuotr. originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

G. Bagdonavičius epizodiniame vaidmenyje (sėdintis ir pinantis iš vytelių krepšelį). Nuotr. fragmentas iš ekspozicijos Ch. Frenkelio viloje. Nuotr. originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje

.