(Tęsinys)
Anuomet Šiaulių berniukų gimnazijoje
Nuo 1851 m. rugsėjo 11 d. Šiaulių berniukų gimnazijoje veikė biblioteka, kuri buvo suskirstyta į tris dalis: mažiesiems, vidutiniams ir vyresniesiems mokiniams. Pagrindiniai Šiaulių gimnazijos fundamentinės bibliotekos knygų fondai buvo skirti gimnazijos pedagogams ir aukštesniųjų klasių mokiniams. Žemesniųjų klasių mokiniai, kuriems priklausė ir Gerardas Bagdonavičius, naudojosi kita, vadinamąja mokykline biblioteka, turinčia daug mažesnį knygų fondą.
Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu Šiaulių berniukų gimnazija buvo rusinimo židinys. Kai kurie mokiniai namuose kalbėdavo ne rusiškai, bet gimnazijoje buvo griežtai reikalaujama daugiau skaityti knygų rusų kalba, kad mokiniai prie jos priprastų. Gimnazistai tarpusavyje turėjo kalbėtis ir pamokose dėstomų dalykų klausytis tik rusų kalba. Net klasėse buvo sudarytos bibliotekėlės, kurias globojo klasių prižiūrėtojai. Mokiniai knygas galėdavo skaityti tik rusiškas ir tik gautas iš gimnazijos knygyno.
XIX a. pabaigoje Šiaulių berniukų gimnazijos pedagogų tarybos posėdyje buvo nutarta, kad knygas iš gimnazijos išduos tik klasių vadovų pagalbininkai. Jie taip pat buvo įpareigoti sekti ir domėtis, ką mokiniai skaito. Ypač buvo persekiojami moksleiviai, kurie skaitė ir įsigydavo draudžiamos lietuviškos spaudos.
1904 m. po spaudos draudimo panaikinimo Šiauliuose atsirado galimybė skaityti lietuvišką spaudą. Pažangius Šiaulių gimnazistus draudžiamaisiais lietuviškais spaudiniais aprūpindavo knygnešiai. Šiauliuose ėmė rastis pirmieji spaudos leidiniai, daugiausia rengiami ir leidžiami moksleivijos. Šie laikraštėliai dažniausiai būdavo rankraštiniai arba platinami dauginimo prietaisais: šapirografais. 1908 m. pasirodė pirmieji moksleivių laikraštėliai Šiaulių berniukų gimnazijoje. Šios gimnazijos mokiniai be vyresnybės leidimo leido šapirografuotą satyrinį laikraštį rusų kalba „Učenik“, kuriame buvo išjuokiami Šiaulių gimnazijos mokytojai ir gimnazijos tvarka. Jo turinys buvo ne tiek politinio, kiek vietinio mokiniško pobūdžio. Moksleiviai laikraštuke kritikavo esamą tvarką ir kandžiai pašiepė nemėgstamus gimnazijos mokytojus (M. Markauskas. Prisiminimai, paskatinti Mato Untulio. Rankraščio kopija saugoma šio rašinio autoriaus archyve).
XX a. pradžioje Šiaulių berniukų gimnazijoje telkėsi pažangus jaunimas, kūrėsi savišvietos būreliai, pasivadinę aušrininkais, ateitininkais. Šie būreliai buvo įsikūrę ir Šiaulių berniukų gimnazijoje. Jų nariai kas mėnesį šaukdavo susirinkimus, kuriuose aptardavo „Aušrinėje“ išspausdintus straipsnius, skaitydavo referatus. Kartu jie stengėsi pažinti savo kraštą, jo žmones, tautos istoriją, literatūrą, tautosaką, meną. 1911 m. katalikiškos jaunimo srovės organizatoriai pradėjo leisti „Ateitį“, gimnazijoje įsikūrė ateitininkų kuopelė. Ji savo veiklos pobūdžiu nesiskyrė nuo aušrininkų.
Gimnazijos piešimo mokytojo K. I. Mazino iniciatyva jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pradėtos rengti gimnazistų kūrybos parodėlės. 1910–1911 m. Šiaulių žemės ūkio ir smulkiosios namų pramonės parodose buvo eksponuojami amatininkų kūriniai ir gimnazistų piešiniai ir darbeliai. Šiauliuose gyveno ir dirbo dailininkas M. Sevastjanovas. 1910–1914 metais pas jį privačiai ir dviklasėje mokykloje mokėsi Anatolijus Tyčina ir kiti Šiaulių berniukų gimnazijos moksleiviai (V. Rimkus. Dailės mokymas Šiauliuose (XIX a. pabaiga–XX a. I pusė0. Kraštotyra Nr. 11. V.: „Mintis“, 1980, p. 34-35)
Gimnazijoje buvo domimasi literatūra, poezija. Čia mokėsi iš Biržų 1913 m. atvykęs poetas Julius Janonis (1896–1917), kuris aktyviai gimnazijoje įsijungė į visuomeninį darbą, Šiauliuose sukūrė brandžiausius eilėraščius.
1912 m. gimnaziją baigė Zigmas Gaidamavičius-Gėlė (1894–1912), poetas, palikęs eilėraščių rinkinį „Gėlynas“. Šie gimnazistai jautė didelį dėkingumą tuo metu gimnazijoje dirbusiam vokiečių kalbos mokytojui Kaziui Puidai, kuris rūpinosi, kad būtų papildomos lietuvių kalbos pamokos ir norinčius mokė.
Gerardui Bagdonavičiui meilę lietuvių kalbai ir kultūrai taip pat įskiepijo mokytojas K. Puida, 1907–1912 m. Šiaulių berniukų gimnazijoje dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą.
Štai tokioje aplinkoje formavosi ir brendo G. Bagdonavičiaus asmenybė, ryškėjo jo kelias į dailę. G. Bagdonavičius, besimokydamas gimnazijoje, be bendrų dalykų, daug laiko skyrė knygoms ir dailės užsiėmimams.
Pirmosios dailės pamokos vaikystėje ir gimnazijoje
Dailininkas G. Bagdonavičius apie savo kelią į dailę pasakojo: „Pirmą piešinį nutapiau turėdamas apie 6 metus – „Žmogiuką“, kiemo tvoroj teptuku alyviniais dažais. Mamai baigus dažyti kanarėlių narvelį, liko dažų. Štai tuomet ant lygiosios tvoros pusės ir nupaišiau žmogiuką: „taškas, taškas ir kablelis, štai ir gatavas žmogelis...“ Na, o „tikru“ dailininku mane pripažino gimnazijos parengiamojoje klasėje – po to, kai nupiešiau didelį vėjo malūną“, – pasakojo G. Bagdonavičius. Kai knygyne pamatė Levitano spalvotų atvirukų ir Rimšos „Artoją“, gyveno lyg sapne. Piešė daug, dažniausiai pastele. Piešimo mokytojas buvo K. Mazinas (Leonas Peleckis-Kaktavičius. Dailininkas, kuris ir sovietmečiu prisisegdavo Gedimino ordiną. „Lietuvos aidas“ 1996 m. liepos 23).
Pirmuosius tikrus dailės pagrindus Gerardas Bagdonavičius gavo Šiaulių berniukų gimnazijoje. Jau pirmojoje klasėje išryškėjo Gerardo gabumai dailei, juos skatino piešimo mokytojai Aleksandras Merkurjevičius Syčiugovas ir Konstantinas Ivanovičius Mazinas.
Gimnazijoje piešimas buvo privalomas trijose pirmosiose klasėse, o IV klasėje linkę piešimui mokiniai už 1 rublį pusmečiui galėjo tęsti piešimo mokslą. Nuo 1885 m. berniukų gimnazijoje dailę dėstęs piešimo mokytojas A. M. Syčiugovas buvo baigęs Peterburgo dailės akademiją. Jis daugiausia pavesdavo mokiniams kopijuoti graviūras, įvairių paveikslų reprodukcijas (V. Rimkus. Dailės mokymas Šiauliuose (XIX a,. pabaiga–XX a. I pusė. Iš: Kraštotyra 11. Vilnius: „Mintis“, 1980, p. 34-35).
M. Biržiška savo prisiminimuose apie Šiaulių berniukų gimnazijos piešimo mokytoją A. M. Syčiugovą rašo: „Šis apsiėmė mane namie pamokyti po 1 rublį už pamoką. Ėjau pas jį kas sekmadienį ir išbūdavau po 2-3 valandas, nes turėjau ne tik piešti, bet ir klausytis mokytojo atsiminimų iš akademijos laikų, girti jo šabloniškus laukų ir pievų vaizdus <...> : Antrame ir trečiame ketvirtyje jau turėjau 3, nes mokytojas prieidavo klasėje prie mano darbo, jį pataisydavo ir po to rašė man pažymį, o ketvirtame ketvirtyje gavau net 4 be jokios pagalbos. Prisidėjau prie paišybos mėgėjų grupės [IV kl. – J. N.], bet ji dirbo nerimtai, ir mokytojas mažai jai skyrė dėmesio, tad po kelių pamokų mokslą nutraukiau“ (M. Biržiška. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (iš 1882–1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). – K., 1938, p. 208).
G. Bagdonavičius apie savo kūrybinius bandymus vaikystėje ir gimnazijoje rašo: „Pirmose gimnazijos klasėse piešimo mokytojas mano darbus eksponuodavo mokyklos parodose 1911–1914 metais. Tai metais jau liejau akvareles popieriuje ir tapiau alyviniais dažais ant fanerų nedidelius vaisių, uogų, gėlių paveikslus. Konstravau scenos maketus – dekoracijas, baldus, butaforijas, lėktuvų, automobilių, aerogių, motociklų maketus (iš dekoratyvios pušies) ir net buto elektros skambučio instaliacijas sau ir kitiems, nors tada ėjau į I gimnazijos klasę“ (G. Bagdonavičius. Prisiminimai apie kūrybą ir veiklą. Rankraščio nuorašas saugomas rašinio autoriaus archyve).
Gerardas iš savo tėvų jau nuo mažens buvo paveldėjęs potraukį dailei ir muzikai. Jis prisiminimuose apie tėvus rašo: „Tėvas Edvardas, man paprašius, kai kada per minutę nuškicuodavo pieštuku arklį, šunį, kiškį ir kt. Tėvas dar prieš vedybas, jaunystėje rašydamas laiškus savo būsimai žmonai Rūtai, pripaišydavo akvarele ir tušu atitinkamas romantiškas scenas priderintas prie laiško tekstų.
Motina turėjo iš prigimties labai išlavintą gerą skonį buto interjerams įruošti, gėlių darželiui įrengti, ne taip kaip kitur, bet naujoviškiau, kaip ir namų apyvokos dalykams derinti, talpinti prasmingai ir skoningai, kas ir kur pritinka ir reikia. Ji mirė 1961 m., turėdama 90 m. (G. Bagdonavičius. Prisiminimai apie kūrybą ir veiklą. Rankraščio nuorašas saugomas rašinio autoriaus archyve).
Mokydamasis berniukų gimnazijos pirmojoje klasėje, Gerardas iš draugų išsiskyrė kaip puikus piešėjas, net gavo premiją – komplektėlį aliejinių dažų. Jis daug piešė, tapė natiurmortus, peizažus ant drobės, faneros gabalų, kopijavo atvirukų siužetus, daug piešė gamtoje (J. Sidaravičius. Gerardas Bagdonavičius. Vilnius: „Vaga“, 1977, p. 5).
Jo pirmieji piešimo mokytojai buvo A. M. Syčiugovas ir K. I. Mazinas. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma piešimo mokytojo A. M. Syčiugovo nuotrauka.
A. M. Syčiugovas piešimo mokytoju Šiaulių berniukų gimnazijoje dirbo nuo 1885 m. iki 1908 m. Jis buvo baigęs Peterburgo meno akademiją ir pakeitęs gimnazijoje piešimo mokytoju dirbusį ilgametį (1870–1885 m.) Nikolajų Aristarchovičių Aristarchovą. A. M. Syčiugovas faktiškai gimnazijoje G. Bagdonavičiaus nemokė. Pas jį mokytis piešti G. Bagdonavičius, kaip ir M. Biržiška, lankėsi privačiai.
Šiaulių berniukų gimnazijoje 1910–1913 metais piešimo mokytoju dar dirbo M. Sevastjanovas. Jį pakeitė K. I. Mazinas, kuris Šiaulių berniukų gimnazijoje dėstė piešimą 1913–1915 metais. Šis mokytojas piešimą dėstė ir G. Bagdonavičiui. Mokytojas mėgo piešimą demonstruoti lentoje, daug darbų užduodavo į namus.
G. Bagdonavičius prisimena, kad šio dailininko puiki akvarelė „Endrejavo malūnas“ dar ir po karo tebebuvo išlikusi pas jo buvusią šeimininkę.
K. I. Mazino iniciatyva abiejose gimnazijose – vyrų ir mergaičių – jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pradėtos ruošti moksleivių darbų parodėlės (V. Rimkus, Dailės mokymas Šiauliuose (XIX a. pabaiga–XX a. I pusė, p. 35).
Vienas ankstyviausių G. Bagdonavičiaus darbų „Senutės portretas“ (apie 1915 m.) byloja apie anksti išryškėjusius jo meninius gabumus, gebėjimą perteikti portretuojamosios panašumą, charakteringus veido bruožus (V. Rimkus. Ne veltui praėję metai. Gerardas Bagdonavičius. Apžvalginė 45-erių metų kūrybinio darbo paroda. Katalogas. Leidėjas: Šiaulių „Aušros“ istorijos-etnografijos muziejus, 1968).
Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliuose
G. Bagdonavičiaus mokslus Šiaulių berniukų gimnazijoje nutraukė 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Tiesiogiai Šiaulius karas palietė 1914 m. rugsėjo mėnesį.
1913 m. gimnazijoje mokėsi 436 mokiniai, 1914 m. – 459, o 1915 m. jų liko tik 100. Jau 1914 m. rudenį mokslas prasidėjo pavėluotai – spalio 18 d. (J. Krivickas. Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851–1991). Kaunas: „Šviesa“, 1991, p. 38).
1914 m. rugsėjo pradžioje Šiauliuose buvo paskelbta evakuacija. 1914 m. rugsėjo 6 d. skubotai traukiniu iš pradžių į Radviliškį, po to į Rokiškį pasitraukė Šiaulių apskrities įstaigos, miesto valdyba, gimnazijos. Tų pačių metų rugsėjo 7 d. Kauno gubernatorius davė įsakymą įstaigoms grįžti.
1915 m. pavasarį po sunkių mūšių pralaimėjusi Mozūrijos ežerų rajone, rusų kariuomenė pradėjo trauktis. Tuomet gimnazijos patalpos Tilžės gatvėje buvo panaudotos rusų armijos ligoninei, sužeistiems gydyti. Užsiėmimai buvo vedami mergaičių gimnazijoje (Vilniaus gatvėje) antrojoje pamainoje, po pietų. Dėl artėjančio fronto mokslo metai baigėsi kiek anksčiau ir visi mokiniai skubotai išvažinėjo į namus.
1915 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesiais stipriausia vokiečių armijos grupuotė išvystė staigų puolimą iš Tilžės Šiaulių link. Artėjant frontui ir traukiantis rusų kariuomenei iš Šiaulių, į miestą ėmė veržtis vokiečių kariuomenė. Iš miesto traukėsi gyventojai, įstaigos, gimnazija. Pati gimnazija drauge su mokiniais, direktoriumi Sacharovu, keliais mokytojais ir mokinių dalimi, archyvu ir raštine išsikėlė į Vitebską.
Bagdonavičių šeima taip pat rengėsi evakuotis į Rusiją, nes girdėjo kad vokiečių armija žiauriai elgiasi su vietos gyventojais, plėšikauja ir smurtauja. Tuos faktus patvirtina ir to meto istoriniai šaltiniai ir spauda, apie tai byloja ir amžininkų prisiminimai, kurie atskleidžia karo baisumus Šiauliuose.
XX a. 3 dešimt. leidėjo M. Paltanavičiaus „Amerikos lietuvio“ spaustuvėje, JAV, išleistoje A. M. Martus knygelėje „Lietuvoje Europos kares metu“ pateiktas šiaulietės, pasirašiusios sutrumpintai M. P., 1915 m. balandžio 17-28 dienomis Šiauliuose vykusių Pirmojo pasaulinio karo mūšių ir įvykių aprašymas iš dienoraščio „Šiaulių apylinkėje“ (p. 46-51). Šiame dienoraštyje chronologiškai pasakojama apie tai, kas vyko 1915 m. balandžio mėnesį, mūšių metu Šiaulių mieste ir apylinkėse. Tai atskleidžia vaizdą ir išgyvenimus, kuriuos turėjo patirti iš miesto besitraukianti Bagdonavičiaus šeima.
Šiaulietė dienoraštyje dokumentiškai tiksliai aprašo karo eigą Šiauliuose ir apylinkėse: „1915 m. balandžio 17 d. saulei tekant išgirdome baisų kulkosvaidžio tarškimą. Šiaulių miestelio gyventojai išsigandę nebežinojo kur pasislėpti nuo baisios kulkų audros. Jie pradėjo blaškytis į visas puses, kur tik jų akys užmatė, palikdami savo brangų turtą, kurį sunkiai vargdami per visą gyvenimą taupė.
Rusų kareiviai, nuo prūsokų bėgdami, pradėjo deginti viską, kas kareiviams tinka, – šieną ir kitus daiktus. Nuo tos ugnies kilo didelis gaisras, kuris degė keturias dienas. Po šio gaisro iš miestelio liko vieni griuvėsiai.
Gaisras prasidėjo apie 1 valandą dienos, o vokiečiai atėjo 2 valandą po pietų. Mūsų vadinami priešai su likusiais gyventojais elgėsi gana mandagiai ir kiek galėdami padėjo gaisrą gesinti, bet užgesinti buvo sunku, nes nebuvo jokios gaisro gesinimo mašinos. Šitas gaisras prarijo daug aukų, nes vokiečiams pradėjus šaudyti į miestą, gyventojai pasislėpė namų rūsiuose ir baisiam gaisrui ištikus, daugumas pražuvo po degančiais ir griūvančiais namais.
Balandžio 26 d. Jau dvi dienas praėjo, kaip tęsėsi baisus mūšis. Žmonės lakstė kaip pamišę, nežinodami nei kur pasislėpti nuo šitos baisios regyklos... Rusų kariuomenė užsispyrė vokiečius išvaryti iš Šiaulių miesto ir apie 11 valandą nakties vokiečių kareiviai pradėjo iš jo trauktis. Besitraukdami iš visų kampelių viską gražiai kaip šluote išlavė, kad rusams nieko neliktų. Vežė per visą naktį ir išvežė paskutinį duonos kąsnį. Tą viską jie atliko greitai ir stebėtinai tvarkingai, be jokio triukšmo. Apie 10 val. vakaro pilnas Šiaulių miestelis vokiečių automobilių, o apie 12 valandą nakties jau grįžo pilni kaip erkės kruvino vargdienių triūso prigėrę.
Tą pačią naktį daug buvo gaisrų Šiaulių apylinkėje: degė aplinkiniai miesteliai ir kaimai daugiau negu kitomis dienomis. Pirmą valandą nakties vokiečių kareiviai pasitraukė link Tauragės ir kuomet dar rusų kareivių šūviai krito į miestelį, jau jame nei vieno vokiečio nebebuvo. Apie 2 valandą buvo girdėti kaip šaudė iš pabūklų. Visi buvo dideliame išgąstyje: žmonės, gyvuliai ir paukščiai. Visi kas gyvas nuo mirties slėpėsi.
Balandžio 27 d. Šiauliuose jokios kariuomenės nėra, bet šūviai lekia į miestą iš abiejų pusių – nuo vokiečių ir nuo rusų. Miesto gyventojai nežino kur pasidėti. Apie 9 valandą vakaro taip baisiai pradėjo į miestelį šaudyti, kad atrodė, jog nieko daugiau nebeliks, tik viena juoda žemė. Bet pasitaikė laimingai, kad likusieji nameliai liko nekliudyti. Tik rinkoje (turgaus aikštėje – J. N.), apie rusų ir katalikų bažnyčias, nukrito daug bombų. Daugiausia tai buvo rusų bombos, nes rusų buvo manyta, kad bokšte tupi koks tai vokietukas ir pasakoja saviškiams, kaip geriau į rusų pozicijas pataikyti. Taigi rusai taikė daugiausia į bažnyčią, bet ji liko sveika, tik jos stogas buvo truputį apdraskytas. Bet aplinkui bažnyčią pridirbo daug duobių <...>
(Bus tęsinys)
Degančios Šiaulių miesto centrinės gatvės vaizdas. Apie 1915 m. Fotografas A. Kiulevindtas. Iš P. Kaminsko rinkinio.
Gerardas Bagdonavičius su Šiaulių berniukų gimnazijos uniforma. Apie 1910 m. Iš V. Rimkaus archyvinio palikimo.
XX a. 2 dešimt. mokyklinė lenta ir suolas Šiaulių berniukų gimnazijoje. G. Bagdonavičiaus piešinys.
Šiaulių berniukų gimnazija ir jos sargas Jonas Mikulskis (1851-1935). Iš P. Kaminsko rinkinio.
Šiaulių berniukų gimnazija. 1902 m. B. Zatorskio nuotr. Iš P. Kaminsko rinkinio.
