(Tęsinys)                                                                                                   
Atvykus į Trakus pirmiausia dėmesį patraukia ant pusiasalio aukštumos iškilusi parapijinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Ją 1409 m. įsteigė Vytautas Didysis. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią garsina Dievo Motinos Lietuvos Globėjos paveikslas, bylojantis apie gilią tradiciją Lietuvą suvokti kaip Marijos užtarimo ir globos lydimą žemę. Paveikslas vainikuotas karūnomis, dengtas meniškais apkaustais, jį supa daugybę votų, liudijančių, kad šis Dievo Motinos atvaizdas nuo seno traukia maldininkus. 2017 m. rugsėjo 3-iąją Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia sulaukė popiežiaus Pranciškaus dėmesio – jai buvo suteiktas garbingas bazilikos titulas. Apsilankęs šioje bazilikoje, pajunti  dvasinio susikaupimo ir šventumo atmosferą.

Nuo bazilikos kelias atvedė prie Trakų miesto globėjo – Šv. Jono Nepomuko koplystulpio, kuris stovi Vytauto ir Karaimų gatvių pradžioje. Jis pirmą kartą paminėtas 1622 m. ir miesto turgaus aikštėje stovėjo iki 1863 m. sukilimo. Po sukilimo pralaimėjimo caro valdžia įsakė nuversti šventąjį nuo kolonos. Tik 1935 m. šv. Jono Nepomuko skulptūra buvo atstatyta į senąją vietą. Ji šioje vietoje išstovėjo iki 1960 m., kai ateistų parankiniai nukėlė skulptūrą ir įmetė į Lukos ežerą. Muziejaus darbuotojai ištraukė skulptūrą iš ežero ir saugojo muziejus fonduose iki 1990 m. Po restauracijos šv. Jono Nepomuko skulptūra grąžinta Trakų miestui ir vėl grįžo į senąją vietą.

Trakai išsiskiria tuo, kad čia nuo senų laikų gyveno totoriai ir karaimai. Kaip niekur kitur, čia daug išlikusių pastatų, kurie primena šių tautybių kultūrą ir gyvenimą. Karaimus simbolizuoja mieste pastatyta skulptūra moters, laikančios pintinę su agurkais, primindama, kad būtent karaimai iš tolimojo Krymo atgabeno į Lietuvą šią daržovę bei jos auginimo  tradicijas.

Rašytojas M. Davainis-Silvestravičius savo rašinyje „Kelionė į Trakus“ 1904 m. rašo: „Dar Vytauto kunigaikščio laikuose, pirm penkių šimtų metų, buvo čia iš geros valios atėję ir į nelaisvę suimti ir atvaryti totoriai ir karaimai. Totoriai, kuriems paskiau už užsitarnavimus Lietuvos apgynime, bajorystės duotos tapo. Pirmiau jie išsiblaškė po visą Lietuvą ir daugumas iš jų priėmė lenkišką kalbą.

Karaimai, kurie savo kilimu ir tikėjimu žydams yra artimi, daugiausiai apsigyveno Trakuose ir gavo visokius palengvinimus. Jie apie Trakus turi nuo Lietuvos did. kunigaikščių duotą žemę, už kurią niekam mokesčių nemoka. Kalba jų artima yra totorių kalbai, bet per penkis šimtus metų čionykštiems karaimams nuo Krymo karaimų atsiskirus, įėjo į jų kalbą taip daug vietinių ypač lenkiškų žodžių, kad jų kalbos Krymo karaimai bemaž nebesupranta <...>“ (M. Davainis-Silvestravičius. Kelionė į Trakus. „Lietuvių laikraštis“, 1904, Nr. 4, p. 42).

Trakuose daug pastatų, susijusių su totorių ir karaimų kultūra, tikėjimu. Karaimai – tiurkų kalba kalbanti tauta. Iš Krymo į Trakus persikėlė prieš 600 metų, dar LDK laikais. Ilgai jie dirbo Lietuvos kunigaikščių apsaugoje. Gyveno bendruomenėje, namus statė vieni šalia kitų, išlaikė ne tik savo kalbą, papročius, bet ir virtuvę. Trakuose yra išlikęs karaimų kulto pastatas kenesa (šventovė). Šiaulietis dailininkas G. Bagdonavičius šiai šventyklai yra paskyręs vieną iš savo darbų: „Trakai. Kinesa“ (ŠAM, D-T 3440). Karaimų tikėjimas remiasi Senuoju Testamentu ir turi islamo elementų. Karaimų namus Trakuose labai lengva atpažinti – jie stovi galu su trimis langais į gatvę. Su karaimų tautos istorija, buitimi, papročiais ir tradicijomis galima susipažinti S. Šapšalo karaimų tautos muziejuje, įsikūrusiame Karaimų g. 22, Trakuose.

Trakuose verta užsukti bent į vieną iš  mieste esančių restoranų, kur galima paragauti senųjų karaimų valgių ir, žinoma, tradicinių kibinų. Išalkęs kelionėje užsukau į Karaimų g. 63 įsikūrusią Senąją kibininę, kuri pradėjo veikti 1969 m. Ši užeiga didžiuojasi ne tik kibinais, bet ir Lietuvos kulinarinio bei tautinio paveldo serifikuotais patiekalais: natūraliu vištienos sultiniu, „Senolių“ troškiniu“, pagal senas totorių tradicijas kepamu pyragu „Šimtalapiu“ bei restorano firminiu desertu tapusiu „Laumės plaktiniu“ ir kt. skanėstais.

(Bus tęsinys)

Trakai. Vaizdas į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Atvirukas. XX a. 3 deš. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Trakai. Karaimai. 1936. Atvirukas. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Restoranas „Senoji kibininė“ Karaimų g. 63, Trakuose. J. Nekrašiaus nuotr.

Meninis akcentas „Karaimai“ Trakuose. J. Nekrašiaus nuotr.