Per dainas susipažinta su jų tekstų autore
Sandra Avižienytė „Psichopatija“?! Kažkas neaišku... Gal čia koks nesusipratimas?

Ar ne ji – toji iš Alytaus kilusi nepaprastai muzikali poetė, gyvenusi Kalifornijoje, Merilande, Floridoje, o dabar – Čikagoje? Ar ne jos žodžiai „Pavirsk taku, keliu... / Ateisiu priglausti lūpas prie kaktos“ skamba „keisto turtuolio“ iš Molėtų rajono Pagulbio kaimo, dainuojamosios poezijos atlikėjo, bardo Kazimiero Jakučio lūpomis?

Ar iki 1991 metų buvęs šiaulietis, o dabar Čikagoje gyvenantis Ričardas Sokas (pianistas, vargonininkas, chorvedys, bažnytinių giesmių kūrėjas, dainų muzikos autorius ir atlikėjas, pedagogas) pagal Sandros eiles savo sukurta ir atliekama daina „Tąnakt“  gamtos vaizdais pasakoja mums apie stiprias besimezgančios meilės emocijas („Tąnakt kvepėjo sodai obelų žiedais / Ir žvaigždės lijo visą naktį“) ir stiprų nuostabius išgyvenimus patiriančių jaunuolių prisirišimą vienas prie kito („Tąnakt mes buvom artimi, / Ir niekas laimės tos atimti negalėjo“)?

Ar ne Sandros eilėraštis „Meilė“ („Ar mylėsi mane, kai pasensiu? / Kada akys paskęs raukšlėse... / Kai sugrubusiais pirštais žegnosiuos / Ir ieškosiu tylos maldose?“) – dainininko Arnoldo Vilčinsko dėka tapęs vestuvių puošmena?

Ar ne čikagiečio Rimanto Pažemecko atliekama daina „Apie draugystę ir kitus dalykus“ siunčia mums galimo pavojaus signalą: „Svaiginamės, / Jėgas eikvojam, / Nebranginam to, kas laukia, kas kartu...“?

Ar vilniečio Anesteziologijos-reanimacijos skyriaus vedėjo Vyganto Kazlausko išdainuotas „Susitikimas“, 2018 m. laimėjęs pirmąją vietą tarp 198 konkurso dalyvių Lietuvos radijo originalios dainos konkurse, neprašo šalia esantįjį būti dėmesingesniam, jautresniam?

Širdimi reikia įsiklausyti į tą šauksmą: „Aš / Ateinu, / Pasilieku / Ir gyvenu aš tavo žodžiais. / Ir mintimis apie tave aš gyvenu. / Aš ilgesiu tavo virstu, / Nostalgija tava, / Giesme ir tavo grožiu, / Virstu aš ilgesiu tavu. / Aš ateinu, tik bijau paliesti... / Ir prisiliesti prie tavęs / Bijau...“

Išgyvenami iki šiol dar nepatirti jausmai: meilės situacijoje nežinoma, kaip elgtis, bandoma kurti santykį ir kartu baiminamasi nesugadinti jo.

Kita šio dainininko atliekama daina – „Palaidojau gėlą ne meilę, / Išbarsčiau rudeninius lapus“; „Rodos eičiau ir eičiau lig krašto, / Kur niekuomet nemiršta diena, / Pasitikt saulėlydžio rausvo / Ir stovėt ties bedugne gilia“; „Tik stovėt ir žiūrėti, / Kaip plaukia mūsų dienos, praleistos drauge; „Ir sugrįžti tenai, kur nelaukia, / Kur širdis paskandinta purve“ (muzika Tomo Varnagirio, vieno iš aktyviausiųjų Lietuvos gitaristų) – virsta susimąstymu ir ilgesiu tam, kas prarasta? Ir išvada – kai užbaigsime santykius, sužinosime, ką reiškia patirti širdies skausmą...

Klausimas: kodėl tiek daug (arti šimto) Sandros Avižienytės eilėraščių virto dainomis?  Poetę gerai pažįstanti Čikagos Jaunimo centre veikiančios Čiurlionio galerijos buvusi direktorė (2004–2018) Laima Apanavičienė pateikia du atsakymo variantus: „Galbūt todėl, kad eilės rašytos iš meilės, o gal todėl, kad jose daug autobiografinių dalykų“ (Apanavičienė Laima, Jei jausmų nemoku išreikšti kitaip, <pasauliolietuvis.lt>).

Meilės lyrikės kūrybos pertrūkis
Sandros Avižienytės kūrybos pagrindinę temą suvokiau per jos poezijos knygos „... kai akyse suspindi ilgesys...“ pristatymą 2017 m. vasarą M. Mažvydo bibliotekos salėje, Vilniuje.

Buvo aišku, kad eilėraščiai parašyti remiantis lietuvių poezijos ketureilių formos ir temų tradicijomis. Jais akcentuojami ilgesio vaikystei, kilnūs meilės gimtinei, o tuo labiau joje likusiam artimam žmogui jausmai, puoselėjama nedrąsi viltis... Tik  pastarosios tiek nedaug: „Jaučiu, kaip viskas slysta man iš rankų, / Net ta viltis, kurią taip brandinau“; „Žinau tik tai, kad viskas greitai baigsis – / Jausmų neliks...“ (iš eil. „Nuojauta“) arba „Geriau aš nemylėčiau nieko, / Nes man mylėt skaudu skaudu...“; „Tai buvo... Nesusipratimas, / Iliuzija, klaiki, svaigi...“ („Tik Tu“); „Bet aš žinosiu – Tu tik vienas, / ir širdyje nešiosiuos amžinai“ („Amžinai“) ir t. t.

Įdomi šios pirmosios Sandros knygos, publikuotos 2005 m., istorija. Pasak jos pačios, „didieji“ kritikai, kurie patys nėra sueiliavę nė vieno posmo, spaudoje skelbė, kad gyvena „dura“ – taip ir parašė – kitoje Atlanto pusėje ir rašo „apsiseilėjusias eiles apie meilę, kurios nėra“. Man tada buvo 24-eri ir aš nusprendžiau nieko daugiau nebeleisti“ (Virginija Barštytė, S. Avižienytė: „Jei būčiau žinojusi, kad bent vienam žmogui artima tai, apie ką rašau...“, Valstiečių laikraštis, 2019 07 09).

Tik po kurio laiko autorė parengė pakartotinį knygos leidimą. Tai buvo 2015-ieji. Širdyje išgyventa nuoskauda niekur nebuvo dingusi. Ji tapo leidinio pratartimi:
„Stumdyti dūrą" būna linksma ir gera, o ja būti yra nyku ir kvaila.

Kartą gyveno mergaitė... Kvailų gyvenančių mergaičių gana daug, tad paprastumo dėlei jas pavadinsim vienu vardu - Dūromis. Šį vardą privalu rašyti iš didžiosios raidės, nes didžiąsias Jos mėgsta. Joms patinka Meilė, Jausmai, Likimas, Žmogus, Laikas...

Dūros gyvena visur – Vilniuje ir Kalifornijoje, Druskininkuose ir Niujorke. Ir visos Jos kaip viena laukia Tavęs... Tavęs... Irgi iš didžiosios raidės...

Kaip man reikia Tavęs!
Tavo rankų,
Tavo lūpų
Prie mano kaktos –
Vakarais be Tavęs
Aš pavargus
Ir rytais vis sunkiau
Jau keliuos.
O kai Jos Tavęs nesulaukia, kai akyse suspindi ilgesys, Jos ima rašyti eiles.
Eilėraščiai man gimsta nejučia –
Iš skausmo ir kartėlio.
Ir dar tada, kai aš verkiu slapčia...
... Ant balto popierėlio...

Tai tiek apie Dūras. Apie seilėtus Jų eilėraštukus, tinkančius tik idiotiškiems kaimo vestuvių tostams arba dar idiotiškesniems sveikinimų koncertų linkėjimams.“

Taigi, grubiai nihilistinis kažkieno požiūris į meilę, kaip vieną svarbiausių žmogaus dvasinių poreikių, ne tik įskaudino jautrios prigimties lyrikę, bet ir  į nežinią įstūmė, nes nebesusigaudė, jos pačios žodžiais tariant, „ar bent vienam žmogui artima tai, apie ką aš rašau, kas man būtų paskata leisti knygas toliau“.

Sekant cituoto straipsnio pėdsakais, toks Žmogus buvo. Jis – Vygantas Kazlauskas  Poetė prisimena: „Kai pavasarį atvykau į Lietuvą su antrąja knyga (tai pirmosios knygos papildytas leidimas), Vygantas jau buvo išleidęs albumą mano tekstais „Miesto vaikas“, sukūrė savo miesto vaiko įvaizdį, jo kompaktas turėjo pasisekimą. O aš leidybos srityje buvau nuleidusi rankas. Pajutau praradusi aštuonerius gyvenimo metus… Jei aš būčiau žinojusi… Per visus tuos tuščius metus esu parengusi spaudai septynis rinkinius, bet jų, vengdama kritikos, neleidau“ (Virginija Barštytė, ten pat).

O kas toliau?
Toliau ryžtas – nauja poezijos knyga „Ką vadinom vardais“ (2016, 88 p.), „atskleidžianti jaunos moters išgyvenimų pasaulį, kuriame svarbiausia – MEILĖ. Tai ir yra pagrindinė eilėraščių tema. Skausmo, kančios ir vilties, tikėjimo motyvai atveria eilėraščių lyrinio subjekto sielos gelmes: aukštumas ir žemumas. Eilėraščių emocinę įtampą paryškina  gamtos fono detalės. Šioje poezijos knygoje skaitytojui gali atsidengti ir savi meilės temos interpretacijos klodai“ (Anotacija). Šią glaustą charakteristiką pagilina knygos pradžioje esanti dedikacija:
„...Kada nors, po daugelio metų, kai būsi nugyvenęs savo gyvenimą, prisėsi ir norėsi apžvelgt atsigręžęs atgal tai, kas buvo, ieškot to, ko trūko, netikėtai nustebęs išvysi vieną keistą žmogų, sutiktą savo kelyje, kuris Tave tikrai karštai mylėjo... Tačiau tai jau bus tik blankus prisiminimas Tavo gyvenime.

Aš tikriausiai tada jau būsiu mirusi ir negalėsiu pasidžiaugti ta akimirka, bet dabar jėgų gyventi suteikia vien ta mintis, kad tokia akimirka tikrai ateis.“

Ta, kuri mylėjo
Knygos „Ką vadinom vardais“ pabaigoje yra skyrelis „Apie save“. Keletas fragmentų:
* <...> niekada nerašau vien tam, kad rašyčiau. Daugelį savo eilėraščių galiu drąsiai pavadinti autobiografine poezija. Rašau nuo 1998-ųjų ir turiu porą tūkstančių eilėraščių įvairiausiomis temomis, tačiau neieškau nei skaitytojų, nei kritikų, nepriklausau jokiai poetų ar rašytojų organizacijai ar sąjungai.

* Dabar laiką leidžiu su šeima ir paprasčiausiai gyvenu. Šiuo metu su vyru Pauliumi gyvenu Čikagoje. Auginame du sūnus – Joną ir Simoną.

* Gimiau ir augau Alytuje, studijavau teisę Vilniuje, o likimui 2002-aisiais nubloškus mane anapus Atlanto, įgijau Magna Cum Laude istorijos bakalaurą Baltimorės universitete, kuriame ir dirbau neįgaliųjų centre Tuo pat metu dėsčiau istoriją Kristijono Donelaičio Lituanistinėje mokykloje Vašingtone.

Aruodą atidarius
Dėmesio vertos frazės – „esu parengusi spaudai septynis rinkinius“, „turiu porą tūkstančių eilė-raščių“. Iš pirmų pasemtų rieškučių sumodeliuota ir 2017 m. Šiaulių leidykloje „Litera“ netradiciniu viršeliu (tikrai neįprastas, turintis kelias paslėptas prasmes) išleista knyga „3 dienos, 4 naktys“ (148 p., su CD).

Jos anotacijoje primenama, kad knygos „Aš“ – tai ne konkretus asmuo, o lyrinis subjektas – moteris, atvirai išsakanti slapčiausius sielos virpesius ir jausmus, kuriuos ilgiau laikyti širdy jau nebėr jėgų. Ji pasakoja apie ilgesį, gilų meilės išgyvenimą, nuoskaudas, užsimena apie moters-motinos dvasinės ištvermės būtinybę. Vienur kitur pusiau lūpų ištaria lūkesčius savus, gal net viltį... Ir beveik nenoromis kreipia žvilgsnį į sielos namų griūties dingstį“.

Vadinasi, šioje poezijos knygoje gvildenama daugeliui žmonių, kada nors išgyvenusių skausmingus asmeninių santykių virsmus šeimoje, tema. 96 išpažintinės lyrikos kūriniai atskleidžia mylinčios moters dramatizmą.

Kaip knygos redaktorė atkreipiau žvilgsnį į painoką pavadinimą, tik išsyk nekrentantį į akis: „Turinyje nurodyti tokie knygos skyriai: PENKTADIENIS, ŠEŠTADIENIS, SEKMADIENIS, PIRMADIENIS. Taigi, keturios, o ne trys dienos... Gal korektūros klaida? O gal čia glūdi frazeologizmo „dienos virto naktimis“ (netikėta negandų ir nusiminimų griūtis) potekstė? Tikrai įdomi mįslė!“

O ir knygos skyriaus „96 VALANDOS“ pratartis  minties kilpų kilpelių priraizgyta, pvz., sakiniai: „3 dienos, 4 naktys (arba 96 valandos) – tai laikas, per kurį šie 96 eilėraščiai parašyti stebint du nepažįstamus žmones, du ilgalaikius draugus, dvi asmenybes“; „Du žmonės, trys dienos, keturios naktys, 96 valandos ir Aš. Autorė“ (Ramaneckienė Irena, Mįslių mįslės laukiant „Poetinių pašnekesių“ popietės universiteto bibliotekoje, Šiaulių naujienos, 2018 04 06).

O toliau?.. Toliau – atokvėpis. O jam pasibaigus, viena po kitos leidyklų duris ėmė užvėrinėti pas skaitytojus išeinančios knygos: „Vėtrungės“ (2020, 204 p.), „Pabirusios mintys: neišsiųstų laiškų nuotrupos“ (2020, p. 96), „psichopatija“ (2020, 84 p.), „20 / 20“ (Sandra Avižienytė / Arūnas Šatkus, 2020, 42 / 42 p.).

Nežinau, kuri už kurią keliais mėnesiais vyresnė, bet savo išvaizda ir turiniu – įdomios, nestandartinės. Štai kad ir pastaroji iš sąrašo. Rankose laikau dovaną – kvadrato formos (20 x 20 cm), ne į šoną, bet į viršų verčiamą dviejų spalvinių pagrindų (oranžinio ir juodo) knygą, neturinčią pabaigos, tik dvi pradžias.

Žiūriu į priekinį viršelį – jo oranžiniame fone įrašai: 20 / 20; Sandra Avižienytė; 2020; vietoje pavadinimo didelis didelis 20. Apsuku knygą. Dabar užpakalinė viršelio pusė tampa  priekine. Įrašai pateikti juodame fone, nes keičiasi autorius. Jis – poetas ir žurnalistas Arūnas Šatkus. Štai ir visa paslaptis, kodėl knyga neturi pabaigos. Joje sudėta 20 Sandros  ir 20 Arūno eilėraščių bei 20 Čikagoje gyvenančios fotografės, menotyrininkės Nijolės Shuberg darbų, „Dirvos“ korespondentės Živilės Gurauskienės žodžiais tariant, subtiliai skaitytojo jausmus užgaunančių tapybiškų vaizdų, atskleidžiančių savitus teksto rakursus (<www.voruta.lt>). Korespondentė savo pastebėjimus ir pamąstymus baigia taip: „20 / 20“ skraidinasi save per Atlantą tiek materialiai apčiuopiamu, tiek virtualiai apžvelgiamu pavidalu. Vienaip ar kitaip – Arūno Šatkaus žodžiams Rimanto Pažemecko parašytas kūrinys „Per naktį lijo žvaigždėmis“ pabirs natomis prieš Sandros Avižienytės „Melsvus vakarus“.

 Knygos viršeliuose  į akis krenta dvidešimtukų gausa. Bendraautoris A. Šatkus pateikia versiją: „Visi 2020-ieji buvo neįprasti, tad dėl to ir leidinio pavadinimas – „20 / 20“.

„psichopatija“. Kas tai?
Pirmiausia tai – Sandros Avižienytės knygos pavadinimas. Pagrindiniai jos skyriai – patogenezė, simptomai, diagnozė, priežastys, gydymas, prognozė, remisija. Antra, nors šiuolaikinėje medicinos literatūroje termino „psichopatija“ nebėra (pakeitė „asmenybės sutrikimo“ sąvoka), tačiau praktikoje jis tebevartojamas. Bėda, kad eiliniai žmonės neretai jam teikia kiek kitokią reikšmę. Todėl nieko nuostabaus, kad knygos autorė nemažai dėmesio skiria šiai sąvokai išaiškinti (čia pateikiamos santraukos iš šios knygos):
* psichopatija – tai tokia patologija, kurią dažnas nevykėlis, kaip tas, kuriam dedikuota ši knyga, painioja su kokia nors psichoze, bet išties tai ne psichozė, o charakterio anomalija.

* tai asmenybės sutrikimas, kurį turinčiam žmogui nebūdinga empatija, būdinga silpna impulsyvaus elgesio kontrolė ar manipuliuojanti elgsena, toks žmogus apibūdinamas kaip neturintis sąžinės.

* psichopatui nerūpi kitų jausmai, jis taip pat neatsižvelgia į jokias socialines normas. tokie žmonės atrodo egocentriški, beširdžiai bei nejaučia jokios atsakomybės, nesirūpina pasekmėmis. manoma, kad jų emocijos, jeigu egzistuoja išvis, yra paviršutinės. jie laikomi manipuliatoriais, negalinčiais išlaikyti ilgalaikių santykių su kitais žmonėmis, bei nepajėgūs jausti ir reikšti meilės. paprastai atlieka tik tuos veiksmus, kurie yra naudingi jiems, naudodamiesi savo žavumu, grasinimais, smurtu

* yra manančių, kad psichopatija – privalumas ypač konkurencingoje aplinkoje, nes yra drąsaus vadovavimo, lyderystės prielaida.

* visi psichiatrai, gydytojai ir mokslinės literatūros autoriai teigia, kad žmonės su psichopatija, kaip charakterio anomalija, dažnai kelia žalą kitiems žmonėms, nes nėra prie jų emociškai prisirišę. kita vertus jiems būdingas neįžvalgumas. jie nejaučia užuojautos, nerimo ar kaltės dėl savo elgesio, bet gali imituoti kai kurias emocijas jiems naudingoje situacijoje.

* psichopato prototipas dažnai naudojamas knygose bei filmuose, rečiau – poezijoje.

* meilė nėra charakterio anomalija. meilė yra arba jos nėra. tačiau meilė egzistuoja. visur. norime to ar nenorime.

* į psichopatiją, kaip į galimybę atidaryti langą diskusijai, žvelgiu pro poezijos prizmę. einu širdies keliu. ilgai laikant dovanotus saldainius su riešutais netinkamoje tam terpėje juos užpuola kirminai. taip ir su gyvenimu“ (p. 4–5).

Atskirame „psichopatijos“ puslapyje kaip apibendrinimas pateiktas žodyninis šio termino apibrėžimas. Dar labiau jį prie eilinio žmogaus mąstymo priartina lietuvių kilmės profesionalaus menininko ir neuromokslininko (publikuoti 79 leidiniai) Audriaus Plioplio komentaras, pasakytas š. m. gegužės 5 d. per S. Avižienytės „psichopatijos“ virtualų pristatymą iš istorinės Plioplių rezidencijos Čikagoje. Būtent, „psichopatija – ne liga, tai charakterio sutrikimas, ir būsi toks visą gyvenimą, nieko tu nepakeisi“...

Knygoje esama ir daugiau dalykinių / mokslinių išaiškinimų. Pvz., skyrius „Simptomai“ (p. 14) pradedamas informacija, kad šie: „buvo atrinkti ir sudaryti analizuojant ir remiantis Kiehl, Patrick, Hare grupavimais ir tyrimais, pridedant poetinio šarmo *menka savikontrolė *aukos įvaizdis *atsakomybės našta *amoralumas *emocinis (ne)prieraišumas *(eg“o)centriškumas *manipuliacija

*kaltės jausmo nebuvimas *savanaudiškumas *impulsyvus spontaniškumas *šizoidinis parazitizmas *gėdos nebuvimas *smurtas *stimuliacijos stoka *jausmų (ne)buvimas *beširdiškumas *(ne)vedybiniai ryšiai *patologinis melavimas *empatijos nebuvimas *pasekmių (ne)suvokimas“.

Kaip matyti iš citatos, viskas labai dalykiškai surašyta, kaip to reikalauja bet kuris mokslinis darbas. Tačiau suklusti verčia trys žodžiai – „pridedant poetinio šarmo“. Taigi, laikas pasakyti tiesą: „psichopatija“ – nauja Sandros Avižienytės poezijos knyga. Tik... kiek netradicinė! Pasak pedagogės, Šiaulių fotomenininkės Birutės Musneckienės, „prieš skaitant, reikia pastudijuoti psichiatriją / psichologiją“.

Reikia ir nereikia? Minimumas teorinių žinių, būtinų lyrinio subjekto išgyvenimams pajusti ir poetine forma išsakytoms mintims / eilėraščiams suvokti, pateikta pačioje „psichopatijoje“. Antai skyriuje „priežastys“ akcentuojama, kad jos „išsirutuliojo analizuojant anksčiau minėtų mokslininkų užrašus, vadovėlius, straipsnius, knygas apie psichopatiją kaip patologiją.

Po diskusijos su menininku neurologu, viršelio autoriumi Audriumi V. Pliopliu tapo aišku, kad krypstama tinkama linkme“ (p. 34). Bet čia terminai jau  sudėtingi: *paralimbinės sistemos pilkosios masės stygius *veidrodinių neuronų sistemos sutrikimas *aplinkybės *l’alguer (arba sąstingis) *stigmatizmas *aplinka *nepakankamumas *saugūs pasirinkimai *nusivylimas (bars)Elona *pilnatvės jausmo neturėjimas *(ne)priklausomybė *(ne)meilė *beprotybė *realybės (ne)suvokimas *praradimai *praeitis *neeiliniai sugebėjimai...“

Skyriuje „gydymas“ pirmiausia konstatuojama: „psichopatija, kaip patologija, nepagydoma ir net kai kuriais atvejais negydoma“, tačiau patariama, kaip išvengti anomalijos pasireiškimo. Rekomenduojama – *tyla *meditacija *neigimas *terapija *antras seansas *trečias seansas *savianalizė *kantrybė *miegas *atstumo laikymasis *(ne)atsisveikinimas *bėgimas *ketvirtas seansas *atsiribojimas *sprendimai *penktas seansas *pagalbos (ne)priėmimas *susitaikymas su esama padėtimi“ (p. 49).

Mįslingai atrodo ir knygos viršelis. Ar išsyk atsakytume, kas jame pavaizduota? Apytikrė nuotuoka švystelėtų, jei turėtume šiek tiek žinių apie jo autorių. Jis – jau minėtas Audrius Plioplys. Tad tikriausiai viršelio vaizdinyje sujungtas menas ir medicina, kuriai galbūt ir tenka pirmenybė?!

Pasak buvusio Šiaulių universiteto dėstytojo, mokslininko mediko Vlado Vaitkevičiaus, praktikoje medicinine aparatūra skenuojamos smegenys, iš reikalingos gydymui vietos pasirenkamas pjūvis, padaroma nuotrauka, kurią menininkas Aurius Plioplys jau vertina ne vien iš profesinių pozicijų, nes geba pažvelgti į ją nuostabos pilnomis akimis.

„Ant viršelio greičiausiai neuronų ataugų – aksonų ir dendritų – tinklas. Kituose jo piešiniuose matome ir pačius neuronus, – protina mane buvęs kolega Vladas. – Gerb. Audrius Plioplys encefologramines kreives paverčia grafinėmis piktogramomis ir kuria meno ir mokslo dermę, pateikdamas mąstymo, kognityvinių procesų atspindžių...“

Pats viršelio autorius šiuos pirminius samprotavimus papildytų taip: „Sandra savo knygos viršeliui pasirinko mano meno kūrinį „Ne izoliacija / poslinkis“. Mano menas susijęs su mąstymo, sąmonės, savęs ir kitų suvokimo bei socialinių struktūrų ištakomis. Vaizdai įtraukia mano transformuotus meno kūrinius, paties atliktas MRI smegenų nuotraukas ir elektroencefalogramas. Naudodamas įvairią techniką, pasitelkęs neuronų ir kitų neurobiologinių elementų vaizdinius, savo meno kūriniuose metaforiškai perteikiu atminties, žmogaus sąmonės bei mąstymo procesus.“

„Na, visa tai, kas čia persakyta ir kas dar „psichopatijos“ puslapiuose liko parašyta, yra medicinos sričiai priklausančios interpretacijas“, – pasakys skaitytojas  ir paklaus...

O kur poezija?
Paskutiniame knygos puslapyje, kur pateikiama metrika, užrašyta: „psichopatija; eilėraščiai“. Tik eilėraščiai – jau ne tradiciniai ketureiliai, o laisvos struktūros ir neįprastos sintaksės.

„Moderniai rašo: be skyrybos ženklų – grafiniai eilėraščiai, pats teksto išdėliojimas labai įdomus“, – sako Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas Rimvydas Sruogis, kurio nuomonę tarsi antrina fotografė Birutė Musneckienė: „Ne kiekvienas taip mandrai sugalvotų, o iliustracijos, bemat pasiglemžia žvilgsnį, vizualiai išryškina nuotaikas ir mintį“.

Pasak Arūno Šatkaus, poetė „kalba netipiškai, daro pauzes ten, kur kitas nedarytų, mintį išlukštena į prasmę. Galima juk parašyti eiles, kurias perskaitei ir pamiršai – nėra to kažko, kas „užkabintų“, kai tas žodžio pulsavimas neapčiuopiamas, bet jaučiamas.

Įdomi devynių poezijos knygų („Sielos virpesiai“, „Išskridusios mintys“, „Taip laša gyvenimas“ ir kt.) doc. dr. Jūros Vlado Vaitkevičiaus nuomonė: „Sandros Avižienytės eilių nebuvau nei skaitęs, nei girdėjęs. Dabar panaršiau internete, radau nemažai informacijos. Paskaičiau knygą, kurią atsiuntėte.

Nesu literatūrologas, tačiau šis modernus kūrinys palieka dviprasmišką įvaizdį. Iš vienos pusės, traukia kaip uždraustas vaisius, iš kitos – baugina, kad gali nesuprasti intencijų. Skaityti sunku dėl teksto išdėstymo, bet gana įdomu. Pagalvoju, kad visi kūrėjai konkurencinėje kovoje nenori šalia savęs regėti kitų savo profesijos meistrų. Matyt, ir man taip! Ieškai, ko nepametęs!

Klausiausi jos tekstais bardų įdainuotų dainų. Muzika puiki, atlikėjai geri... Įdomiai skamba. Eičiau į tokį koncertą. O jei jame šalia atlikėjo būtų ir Sandra – dar geriau. Kažkuo ji traukia! Savo eilių logika?! O gal nuoširdumu, kuris atspindi nemenkų iššūkių (?) turėjusį gyvenimą.“

Jei čia vyktų virtualus dialogas, poetė Sandra atitartų poetui Vladui maždaug taip: „Rašau tuomet, kai negaliu kitaip išreikšti jausmų. Parašau ir paleidžiu, palengvėja, tik artimiausi žmonės atpažįsta siužetines linijas. Asmeniškumų daug rinkiniuose, ypač pastaruoju metu išleistos knygos yra sudarytos taip, kad skaitant iš pradžių galima išskaityti ir mano gyvenimo istoriją. Aš esu greita – Šaulys pagal Zodiaką… Girdėjau žmones purkštaujant, neva esu tiesmuka, familiari, nediplomatiška...“

Galima pasvarstyti, kad „psichopatijos“ kūrėjai rašymas yra autoterapijos forma, pagalba sau streso atveju, būdas atsipalaiduoti, suvaldyti padrikas mintis ir įspūdžius. Tik įsidėmėkime! Lyrinio subjekto nevalia sutapatinti su kūrėju! Tai ne išpažintis prie klausyklos langelio!

Pati autorė nurodo, kad ištisus trejus metus skaitė literatūrą dominusia tema, studijavo ją, stebėjo, rinko,  analizavo, dėliojo mintis, rašė, kol susidarė ištisas eilių ciklas apie tą nepagydomą (ne)ligą ir apie šalia (ne)ligonio esančiojo išgyvenimus: „dar vienas rytas kai Jos jausmai buvo bandomi paslėpti už atsargiai parinktų baltame lape išmėtytų likimo valiai paliktų nereikalingų žodžių už išdidumo už natų už knygų sukrautų seniai nuo dulkių nevalytoje lentynoje“ (pastaba: čia regimoji eilėraščio konfigūracija ištiesinta į žodžių liniją).

Šios knygos pratarmė (p. 10) –  irgi ne šiaip sau mums įprasta paaiškinamoji dalis. Ji pavadinta „Jam nuo Jos“ ir pradedama taip: „kai n-tąjį kartą grįši ten, iš kur iš tikrųjų net nebuvai išėjęs, paprašyk, kad tavoji – ji išpiltų į kriauklę sąžinės ir savęs guodimo nuodus: išgyvens ir šį kartą – nežiūrėsi mėnesį ar du į akis, nesiskusi. užaugs plaukai, kuriuos nukirpsi, ir lauksi paslapčia kada pašauks vardu. o gal ištempę mirusias aistras Jis ir Jo iš naujo atrastoji – ji į šviesą leisis vytis, ką jau pavyti per vėlu...“ ir t. t.

Neišnarstyti visko, kas „psichopatijos“ eilėraščiuose kalbama meilės tema – reikia skaityti pačiam, įsijausti į lyrinio Aš būsenas. Šiam sprendimui paaiškinti tiktų L. Apanavičienės straipsnio citata: „Meilė yra gudri, ji niekada nevaikšto viena. Meilė ateidama atsiveda džiaugsmą ir liūdesį, nerimą ir  užuojautą, kantrybę ir nekantrumą. Atsiveda ir skausmą, kančią, tikėjimą, viltį… Meilė yra dosni ir maloninga. Kartu meilei netrūksta ir žiaurumo, būna, kad ji ima ir apkartina kieno nors gyvenimą. Tada atsiranda kartėlis… Todėl meilė niekada nesibaigia. Ji visur, su visais ir visada, norime mes to ar ne.“

Vadinasi, „psichopatiją“ reikia pačiam skaityti ir išjausti tai, kas joje rašoma. Be abejo, Birutės Musneckienės žodžiais tariant, „daug kas jos nesupras ir tai šią  jauną kūrėją skaudins. Knygos autorė – įdomi  moteris, be galo jautri, atverianti savo dūšią plačiam ratui, ką mes, vyresni, buvome tai giliai uždarę“...

Išvados sekant „psichopatijos“ autore
intriguojantis knygos pavadinimas: kalba tarsi apie pandemiją – nebūtinai prasidėjusią 2020 metais.
pandemija nėra tik išorinė liga, ji gali reikštis ir asmens sieloje / prote / laikysenoje.
mąstyme:
„dabar širdis –
tik vakuumas erdvėj:
savęs guodimas“ (p. 53).
knyga intriguoja skyrių pavadinimais,
atrodytų, tarsi dalyvauji psichologijos paskaitoje / konsultacijoje / savęs – kito paieškoje
(„tik sieloje gyvenantis
pasaulio suvokimas“,  p. 25).
kiekvienas knygos puslapis verčia (pa)mąstyti ir su(si)vokti: kodėl, kam, su kuo...  
mažųjų raidžių naudojimas (susigundau kopijuoti ir aš) verčia nesu(si)reikšminti...
kiekvieną kartą norisi apžiūrėti iliustracijas, nes pamatai kažką svetimo / savo: beprotiškas veidas, kyšančios rankos, besikeikianti siela, tyla, košmaras – pojūtis / išjūtis / bendrabūvis...
saviieškoje glūdi prasmės / esmės pamatas, persipynęs su liūdesiu (mirties dvoku) ir tuo pačiu su viltimi (šviesos – šviesos – šviesos)... lyg nuodėmė ir šventumas - - -
nihilizmas ir visa ko substancijos gelmė. (užkarda prote ir begalinis kelias)
žmogus suvokiamas kaip baigtinis ir kaip gelmė. Norisi kito („svetimas pasaulis ne toks ir nuobodus“ p. 10; „be tavęs – tik pusė manęs“ p. 15) ir KITO („bažnyčios akmenuotą grindinį ne vienos kojos mindė“ p. 36): ne formoje, bet galutiniame turinyje. TURINYJE.
„kaip bebūtų,
laimi ne
stipriausi. Laimi
ištvermingiausi.“ (p. 68) 

Liudas Buzėnas  (tikrasis išvadų formuluotojo ir poezijos kūrėjo vardas straipsnio autorei žinomas)

Tuoj autorės pirštai suriš dovaną – neįprastu viršeliu Šiauliuose išleistą poezijos knygą „3 dienos, 4 naktys“. S. Avižienytės archyvo nuotr.

Gitaristas Tomas Varnagiris, bardas Vygantas Kazlauskas ir akordeonistas Tadas Motiečius koncertuoja per knygos „3 dienos, 4 naktys“ pristatymą Šiaulių universiteto bibliotekoje 2018 m. Birutės Musneckienės nuotr.

Eilėraščių mintį ir išgyvenimus atspindinčios simbolinės Jurgitos Maslauskaitės, Šiaulių universiteto absolventės, iliustracijos S. Avižienytės knygai „... kai akyse suspindi ilgesys“. S. Avižienytės archyvo nuotr.

Poetė Sandra Avižienytė ir mokslininkas, neurologas, menininkas Audrius V. Plioplys. Už nugaros: „Ne izoliacija / Poslinkis“. E. Stanulio nuotr.

Knygos „psichopatija“ viršelis. Viršelio autoriaus Audriaus Plioplio archyvo nuotr.