Paprašyta parašyti apie Viekšnių senąją vaistinę jos 160 metų sukakties proga, susimąsčiau: ką gi įdomaus būtų galima dar papasakoti be to, kas jau ir taip žinoma skaitytojui. Juk vaistinės istoriją būtų galima pateikti trumpai. Įkurta 1860 m., turėjusi tris žymesnius savininkus: apie 20 metų ją valdė Geldneriai ir apie 60 metų – Aleksandravičiai.

„Po vaistinės nacionalizacijos gavusi atitinkamą numerį ir perėjusi valstybės žinion. Pastarieji vaistininkai buvę pažangūs ir tvarkingi. Dėl jų parduodamų vaistų nekildavo konfliktų, jie nebuvo apskųsti dėl savo elgesio medicinos priežiūros institucijoms, gyveno ramų inteligento gyvenimą ir rūpinosi savo farmacine veikla ir šeima. Taigi, pasakojimas galėtų būti trumpas...“ – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „ Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

Vartydama Viekšnių vaistinės muziejaus archyvą aptikau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentės Vilmos Gudienės konferencijai parengtą pranešimą „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“, manau, radau kaip tik tai, kas reikalinga, nes norėjosi akcentuoti vaistinės įkūrimo pradžią, atskleisti aplinkybes, kurios nulėmė jos atsiradimą Viekšniuose bei jos tolesnį likimą istorijos tėkmėje.

„Juk šios vaistinės savininkams ir vedėjams teko patirti ir 1863 m. sukilimo, ir 1905 m. revoliucijos padarinius. Jų savimonę palietė Tautinio atgimimo įvykiai, jiems teko pergyventi du karus ir turto nacionalizaciją ir kęsti prisitaikėlišką gyvenimą Lietuvos respublikoje“, – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

Apie tai, kaip pavyko įsteigti vaistinę Viekšniuose, kai tuo metu tai įgyvendinti praktiškai buvo neįmanoma, savo pranešime labai išsamiai aiškina Vilma Gudienė: „XIX a. Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje ir gyveno pagal šios imperijos tvarką. Vaistinių veiklą reglamentavo vaistinių statutai, vaistinių steigimo taisyklės ir kiti potvarkiai. XIX a. pradžioje Vilniaus, Kauno  ir kitų gubernijų vaistinės veikė pagal 1789 m. išleistą Rusijos vaistininkystės statutą.

Tuo metu vaistinių buvo nedaug, todėl jų skaičius nebuvo reglamentuojamas ir tik apibrėžta, kas gali būti jos vedėju. Vaistinės vedėju galėjo būti vyras, ne jaunesnis nei 25 m., tvarkingas, pareigingas ir blaivus.< > 1836 m. išleistas antrasis vaistininkystės statutas detaliau apibrėžė vaistinių steigimo tvarką. Pagal ją išduoti leidimus naujų vaistinių steigimui įpareigotas Medicinos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.< >

Viena iš šio statuto nuostatų „įpareigojo, steigiant naują vaistinę, gauti jau veikiančių vaistinių savininkų raštiškus sutikimus arba argumentuotus prieštaravimus, kad jų kaimynystėje būtų įkurta nauja vaistinė. Procedūra vykdavo taip. Žmogus, norintis steigti naują vaistinę, rašydavo pareiškimą gubernijos gydymo valdybai. Gavus prašymą, valdyba išsiųsdavo oficialius laiškus artimiausių vaistinių savininkams, klausdama, ar jie neprieštarauja, kad toje vietovėje būtų įkurta nauja vaistinė. Dažniausiai gaudavo atsakymus, kuriuose būdavo prieštaraujama tokiam ketinimui, nepaisant, už kiek kilometrų ta vaistinė būtų steigiama. Vieną kitą klientą vis tiek prarasi, taigi vienintelis atsakymas – „prieštarauju“.< >

Tiesa, statute buvo išlyga, kad bus leidžiama steigti vaistines ir be kitų vaistinių savininkų sutikimų, jei VRM nutars, kad vaistinė toje vietoje reikalinga, o prieštaravimai jos steigimui nepagrįsti. Po šio sprendimo patvirtinimo per 20 metų buvo įsteigtos vos kelios vaistinės ir tik nuo 1857 m. naujų vaistinių skaičius pamažu ėmė augti“, – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

„Vaistininkai, vengdami konkurencijos ir baimindamiesi prarasti vaistų prekybos monopolį regione, stengėsi trukdyti kitiems kurti vaistines. Jie patys steigė vaistines gretimuose miestuose, kūrė savo giminės vaistinių tinklus, todėl skatino savo sūnus baigti farmacijos mokslus ir dalyvauti šeimos versle. Vaistininkų sūnūs turėjo palankias sąlygas pradėti verslą, nes jų laukė mažiau sunkumų dėl kaimyninių vaistinių savininkų, kuriais dažniausiai būdavo jų pačių tėvas ar brolis, prieštaravimų. Žymiausios to meto vaistininkų šeimos buvo: katalikų Geldnerių ir protestantų Kenigšteterių“, – rašoma Vilmos Gudienės pranešime „Viekšnių vaistinė ir vaistininkai“.

Gioldnerio laikų vaistinės daiktai muziejaus ekspozicijoje.
Viekšnių muziejų nuotr.

Žmogaus odos eksponatas 1860 m.
Viekšnių muziejų nuotr.

Vaistinės receptų registracijos žurnalas.
Viekšnių muziejų nuotr.

Išsaugoti F. Geldnerio laikų receptai Viekšnių vaistinėje XIX a.
Viekšnių muziejų nuotr.