(tęsinys)
– Ar yra temų, kurias dar norėtumėte nagrinėti ir realizuoti panašia forma? Galbūt šis darbas negalios tematika nėra paskutinis ir planuojamas knygas pratęsimas?
– Pirminis knygos variantas buvo išties didelės apimties. Čia, kaip dažnai būna, padėjo žvilgsnis iš šalies. Esu dėkingas Šiaulių universiteto mokslo ir meno prorektorei profesorei Dianai Cibulskienei, patarusiai rengti monografijos antrąją dalį, kuri turėtų atskleisti neregio įvaizdį literatūroje. Čia deramą vietą turėtų užimti mitų, tautosakos, prozos ir poezijos kūrinių negalios tema analizė.

– Vyresni žmonės neretai prasitaria, kad anksčiau neįgaliųjų nematydavo tiek, kiek jų mato dabar. Papasakokite, ką galima pasakyti apie neįgaliųjų atskirtį.
– Reikėtų paminėti faktą, kad savo laiku neregiai mūsų šalyje buvo dalinai izoliuoti nuo visuomenės. Po Antrojo pasaulinio karo žmonėms, turintiems regos negalią, penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose buvo įkurtos specializuotos gamybos – mokymo įmonės. Šių žmonių patogumui greta minėtų gamybos įmonių buvo statomi gyvenamieji namai neregiams ir jų šeimoms, parduotuvės, bibliotekos, kultūros namai, sporto salės ir net kurį laiką funkcionavusios Kauno suaugusiųjų aklųjų mokyklos filialai. Taip nepastebimai didžiuosiuose Lietuvos miestuose atsirado penki aklųjų miesteliai.

 Tą patį galima būtų pasakyti ir apie tuometinę specialiojo ugdymo sistemą. Nederėtų tuometinių specialiųjų mokyklų vadinti „gulagais“, nes dažniausiai tose internatinėse mokyklose vaikams, ypač iš probleminių šeimų buvo svarbus tiek maitinimas, tiek tuometinėse pagalbinėse mokyklose vykdomas profesinis rengimas.

Kitas dalykas, šios ugdymo įstaigos buvo labai uždaros, o tokių vaikų tėvai neturėjo galimybės rinktis ugdymo įstaigos, tokiu būdu buvo pažeidžiamos ir tėvų teisės. Apie tai visuomenės veikėjas, publicistas neregys Antanas Jonynas yra taikliai pasakęs, kad aklojo gyvenimo kelias – tai kelias iš rezervato į rezervatą: specialusis darželis, specialioji mokykla, specializuota įmonė.

 Taigi, jei reikalų neturi miesto rajone, kur gyvena neregiai, galėjai jų ir nepamatyti. Nežinant potencialių neregių galimybių negalima buvo tikėtis adekvačių visuomenės nuostatų jų atžvilgiu.

– Kas turi didžiausią įtaką formuojant požiūrį į neįgaliuosius?
– Nuostatų užuomazgų į žmones, turinčius negalių, jų ištakų turėtume ieškoti šeimoje, kur dar iki trejų metų vaikas viską mato, viską girdi ir, mėgdžiodamas artimiausios aplinkos žmones, susidaro savo žinojimą. Kiek šeimos santykiuose rasis empatijos, tolerancijos, atjautos, savitarpio pagalbos, tiek jos perims mažylis.

Ilgametė praktinio darbo su ikimokyklinio amžiaus vaikais patirtis leidžia daryti prielaidą, kad ikimokyklinuko elgesys atspindi jo šeimos narių santykius bei vertybes. Integruoto ugdymo procese pastebima svarbi pozityvi aplinkybė – vaiko, sužinojusio apie „kitokius“ bendraamžius, požiūris į šį kitoniškumą tiesiogiai priklausys nuo ikimokyklinio ugdymo įstaigos auklėtojos ar pirmos klasės mokytojos gebėjimo pristatyti tą skirtingumą.

Taip pat pastebėta – kuo jaunesnis vaikas, tuo lengviau priima net sunkią negalią turintį bendraamžį, nes jo dar neslegia suaugusįjį lydinčios baimės ar stereotipai. Neretai ikimokyklinukas šį žinojimą ir auklėtojų perteiktą pozityvų požiūrį į kitokius vaikus atneša į šeimą.

Pirmaklasiams svarbus jų mokytojos požiūris į kitokį bendraamžį, kuris bus ar mokytojos „galvos skausmas“, „pamokos trukdytojas“, ar toks pat kaip visi, tik daugiau dėmesio, empatijos ir tolerancijos reikalaujantis ugdytinis.

Mokytojui savo požiūrio nereikia net verbalizuoti: vaikai simpatiją/antipatiją puikiai atkoduos iš ugdytojos mimikos ar gestų. Pedagogo mimika ir gestai tarnaus signalu, kad iš jos ar jo pertraukų metu, kai nemato suaugusieji, galima bus arba tyčiotis, arba tinkamai bendrauti. Patyčių faktas tarp pirmaklasių leidžia prognozuoti netinkamą pedagogo pasirinktą ugdymo strategiją.

– Kaip pasikeitė visuomenės požiūris į negalią per pastaruosius tris dešimtmečius, koks jis yra dabar?
– Pirmiausia pastebime, kad žmonės, turintys negalių, tapo dažniau matomi tiek mokslo, tiek visuomeninėje veiklose. Gražiu pavyzdžiu gali būti fizinę negalią turinti Jūratė Ruškė, 2014 metais Šiaulių universitete sėkmingai apgynusi daktaro disertaciją „Asmenų su negalia orumo konstravimas sąmoningumo ugdymosi strategijomis“.

Faktai, kad žmonėms, turintiems negalių, suteikiami garbės piliečių vardai, kad jie renkami į LR Seimą ar gauna Vyriausybės apdovanojimų lyg ir sakytų, kad neįgalieji nediskriminuojami. Tačiau jei jūs paklaustumėte manęs, ar mūsų šalyje diskriminuojami neįgalieji, atsakyčiau – taip. Jau vien faktas, kad parolimpinių žaidynių nugalėtojai gauna kur kas mažesnius honorarus nei negalių neturintys olimpinių žaidynių prizininkai, iliustruoja akivaizdžią diskriminaciją.

Mūsų atlikti 1990 ir 2018 metų tyrimai parodė nežymius pozityvius visuomenės nuostatų į asmenis, turinčius negalių, poslinkius ir patvirtino prielaidą, kad visuomenės nuostatos yra itin lėtai kintantys fenomenai.

Visuomenė tampa humaniškesnė, kultūrinis žmonijos paveldas tampa labiau prieinamas žmonėms, turintiems negalių. Todėl didžiausiuose pasaulio muziejuose, paveikslų galerijose vis dažniau matome stovinčius prie meno kūrinių neregius, per ausines besiklausančius gido pasakojimų, kai kur leidžiama eksponatus liesti rankomis.

Ne išimtis ir Lietuva. Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus ekspozicija „Muziejus neregiams“, kurioje eksponuojami gerai žinomų menininkų kūriniai. Čia savomis rankomis galima paliesti Roberto Antinio, Gintaro Kamarausko, Virginijaus Kašinsko ir kitų menininkų darbus.

Šia prasme pirmuosius žingsnius šalyje žengia ir knygų leidyba. Jau kelinti metai iš eilės kasmetinėse knygų mugėse randame knygų, skirtų nematančiam ir matančiam skaitytojui, kur reginčiųjų raštas puikiai derinamas su Brailio raštu ir reljefinėmis iliustracijomis.

Tokiu pavyzdžiu gali būti ir Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos mokinio Redo Olišausko eilėraščių knygelė „Jei aš matyčiau“, išleista reginčiųjų ir Brailio raštu. Neregio autoriaus eilėraščiams iliustracijas, kurios vėliau buvo pateiktos reljefu, sukūrė jo klasės draugai. Tai išties gražus tiek mokytojos Vijolės Vedeckienės, tiek visos klasės mokinių tolerancijos ir empatijos pavyzdys.

Malonu, kad jau gaunu pozityvių atsiliepimų apie monografiją. Šį mūsų darbą aukštai įvertino Kauno Technologijos universiteto profesorė habilituota daktarė Palmyra Jucevičienė. Nudžiugino istorikas, habilituotas daktaras iš Tartu Aldo Kals, kuris, susipažinęs su tekstu, šią knygą pavadino „Pasauline aklųjų evangelija“. Šio žmogaus nuomonė mums yra itin svarbi. Jis monografijoje nagrinėjamus klausimus suvokia geriausiai, nes pats yra neregys.

Monografiją galima charakterizuoti istoriko Normano Davies žodžiais, kad darbe orientuojamasi į įvykiais grindžiamą istoriją: svarbiausius politinius darinius, kultūrinius judėjimus, socioekonomines tendencijas, kur bendrą įspūdį galima palyginti su istorijos albumu, kuriame panoraminius vaizdus paįvairina detales vaizduojantys intarpai ir vaizdai stambiu planu.

2020 12 02 20

 
Straipsnių peržiūros
94584264
Į viršų