Visą gyvenimą kauptą faktinę istorinę ir kitą medžiaga apie žmones, turinčius negalių, savo ir kolegų atliktų tyrimų rezultatus bei nuo jaunystės kolekcionuotas meno darbų reprodukcijas aklumo tema Šiaulių universiteto profesorius Vytautas Gudonis įprasmino neseniai išleistoje monografijoje. Šis V. Gudonio pomėgis unikalus, mat jo akiratyje ne bet kokie, o neregius vaizduojantys kūriniai. Šiandien šioje kolekcijoje – jau apie 6 000 tokių reprodukcijų, o kiekviena jų byloja apie kintančias visuomenės nuostatas į negalią turinčius žmones, kurias kiekvienas menininkas, atstovaudamas savo gyvenamąjį metą, pateikia kūriniuose. Anot profesoriaus, daugelis meno darbų suteikia informacijos apie neįgaliųjų galimybes, kurių nežinodami žmonės susikuria negatyvias nuostatas, stereotipus ir mitus.

Apie naujai pasirodžiusią profesoriaus monografiją „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“, apie meno ir negalios ryšį bei apie tai, kaip kito visuomenės nuostatos į neįgaliuosius ir kas tam daro didžiausią įtaką, pasakoja prof. V. Gudonis.

– Monografija negalios tema – svarbus darbas, tačiau apie tai esate parašęs dar ir ne vieną straipsnį, apskritai, tai vienas pagrindinių jūsų mokslinių tyrimų laukų. Kodėl ši tematika jums tokia svarbi?

Negalios tematika man yra artima. Vaikystėje turėjau kiemo draugą, kuris mikčiojo. Gal todėl pirmoji įgyta kvalifikacija specialioji pedagogika ir logopedija. Dar studijų metais keletą metų dirbau tuometinėje pagalbinėje internatinėje mokykloje auklėtoju ir mokytoju su vaikais, turinčiais intelekto sutrikimų.

Atsakant į savaime kylantį klausimą, kodėl knyga skirta sensorinei negalei, aklumui, reikėtų daryti trumpą ekskursą į netolimą praeitį. Kaip dažnas jaunuolis, gimęs netrukus po Antrojo pasaulinio karo, norėdamas padėti šeimai, gavęs pasą, perėjau mokytis į suaugusiųjų vakarinę vidurinę mokyklą ir įsidarbinau Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“. Įgijau metalo tekintojo specialybę.

Tuo metu tarp įmonių buvo populiarios meno saviveiklos apžiūros – konkursai. Mokydamasis dieninėje mokykloje lankiau liaudies šokių grupę, todėl tuometinės Lietuvos Aklųjų draugijos Šiaulių gamybos-mokymo kombinato šokių kolektyvo vadovo buvau pakviestas dalyvauti ruošiantis vienai meno apžiūrai. Tada pirmą kartą susipažinau su aklais ir silpnai matančiais žmonėmis. Mane maloniai stebino gražūs neregių ir reginčiųjų žmonių santykiai, jų tarpusavio pagalba.

Pakviestas dirbti į šią įmonę, nedvejodamas priėmiau pasiūlymą nė nenutuokdamas, kad visas mano gyvenimas ateityje bus susietas su neregių problemomis. Kartu su neregiais dirbau cecho darbininku, metodininku, meistru, gamybos mokymo vyr. inžinieriumi.

Vėlgi, suprantama, įgyta antroji aklųjų ir silpnaregių mokyklos pradinių klasių mokytojo kvalifikacija. Šalia kitų darbų dirbau ir tuometinėje Kauno suaugusių aklųjų ir silpnaregių mokyklos Šiaulių skyriuje, kur mokiau Brailio rašto, vedžiau kitas pamokos. Vėliau greta darbo universitete, teko teikti psichologinę pagalbą Šiaulių Petro Avižonio ir Panevėžio „Linelio“ tuometinių regos centrų ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems regėjimo sutrikimų, bei suaugusiesiems, staiga dėl traumų netekusiems ar laipsniškai netenkantiems regėjimo dėl diabeto ir kitų ligų.

Ne vienam turbūt žinoma savo laiku plačiai nuskambėjusi Larisos Dacenko gyvenimo istorija, kuriai teko teikti psichologinę pagalbą. Keliant kvalifikaciją tiek pedagogikos daktaro, tiek psichologijos habilituoto daktaro disertacijos buvo rengtos iš aklųjų problematikos. Todėl betarpiški ilgamečiai ir įvairiapusiai socialiniai kontaktai su įvairaus amžiaus – nuo ikimokyklinuko iki suaugusiųjų – asmenimis, turinčiais regėjimo sutrikimų, sudarė palankias sąlygas tinkamam jų raidos ir socializacijos pažinimui. Ši patirtis ir apsprendė mokslinių tyrimų lauką ir su tuo susijusias publikacijas.

– Kada atėjo supratimas, kad negalia mene yra tas tematinis kontekstas, kuris vertas tokio išsamaus nagrinėjimo?
– Supratimas atėjo labai netikėtai. Nuo septyniolikos metų pradėjau kaupti meno darbų neregių tema reprodukcijas. Pirmoji jų buvo Vinco Smakausko paveikslo „Aklas elgeta su berniuku“ spalvota reprodukcija, rasta tuometiniame „Švyturio“ žurnale.

Konsultacijos metu dėl antrosios disertacijos Sankt Peterburgo tuometinio A. Gerceno pedagoginio instituto tiflopedagogikos katedros vedėjas profesorius Aleksėjus Litvakas, pažiūrėjęs į darbo turinį, paklausė: „O kur tavo kolekcija?“ Suglumau nesuprasdamas, kokios gali būti sąsajos tarp mano kolekcijos ir neregių integracijos į visuomenę problemų.

Profesorius pasakė man itin svarbią mintį, kad kiekvienas menininkas, atstovaudamas gyvenamąjį metą, savo kūriniuose pateikia to laiko informaciją, atspindinčią visuomenės nuostatas į negalią turinčius žmones.

Man, lyg Helenai Keler, kurčneregei mergaitei, stovėjusiai prie vandens kolonėlės, atsirado turimos kolekcijos vertės supratimas. Tokiu būdu minėta kolekcija, siekianti 6 000 meno darbų reprodukcijų, kuriose vaizduojamas neregys, tapo tyrimo objektu.

– Papasakokite apie savo knygą – ką skaitytojas joje ras, kokias temas, idėjas, įžvalgas jums buvo svarbu paliesti?
– Pirmojoje knygos dalyje „Visuomenės nuostatos į neįgaliuosius istorijos raidoje kaip jų socialinio statuso išraiška“ skaitytojai galės susipažinti su visuomenės nuostatų į žmones, turinčius negalių, dinamika nuo antikos iki šių dienų.

Antrojoje dalyje „Neįgalaus žmogaus įvaizdis ir jo interpretacija kultūros pavelde“ turės galimybę susipažinti su neregio muzikanto, neregio elgetos įvaizdžiu. Tačiau visur laikomasi chronologijos, pavyzdžiui, neregio muzikanto įvaizdis pateikiamas pradedant senovės Egipto menu, baigiant Naujausiais laikais, elgetos – nuo senovės Peru meno iki Naujausių laikų ir panašiai.

Pateikiama įžymių neregių vaizduojamajame mene portretų galerija, pradedant Homeru ir baigiant italų tenoru Andrea Bočeliu, ne kartą koncertavusiu Lietuvoje. Tarp 27 personalijų pristatyti 4 įžymūs Lietuvos neregiai. Išskirtinis dėmesys skirtas neregės moters įvaizdžio vaizduojamajame mene perteikimui bei jautriai temai – neįgalieji karų aukos.

Skaitytojus gali sudominti kiek mažiau žinoma neregių dailininkų bei dailininkų, neturinčių ar nevaldančių rankų, kūryba. Besidominčius menu gali sudominti neregio įvaizdis japonų miniatiūroje bei aklumo kaip metaforos ir simbolio tema, filatelistus – neregio įvaizdis ir aklumo tema filatelijoje ir kitos temos.

Tačiau visame darbe raudona gija perteikiama idėja, kad meno kūriniai iliustruoja visuomenės nuostatų į žmones, turinčius negalių, dinamiką istorijos raidoje, o nuostatos į neįgaliuosius atspindi konkrečios visuomenės kultūrinę brandą.

– O kuo monografija ypatinga neįgaliesiems?
– Rengdami knygą stengėmės, kad ji būtų lengvai suvokiama ir žmonėms apie kuriuos rašome. Viena iš pirmųjų mūsų monografijų buvo prieinama neregiams, nes buvo atspausdinta reljefiniu Brailio raštu.

Šiandien neregiams tampa prieinamas ir reginčiųjų raštas. Šiaulių universiteto bibliotekoje, atviroje visiems miesto gyventojams, yra įrengta darbo vieta neregiui skaitytojui su technine įranga, tarp kurios ir reginčiųjų rašto garsinis skaitymo aparatas, gebantis versti ir garsinti tekstą net iš keliolikos kalbų.

Todėl mūsų parengtos knygos medžiagos pateikimo specifiškumo esmę sudaro siekis, kad neregys, skaitydamas tekstą specialia aparatūra ar padedamas pagalbininko, galėtų susidaryti elementarius pateikiamų ir aptariamų meno darbų vaizdinius.

Tuo tikslu prieš vaizduojamojo meno iliustracijos aprašą pateikiama trumpa menininko biografija, įgalinanti skaitytoją geriau suvokti menininką ir laikmetį, kuriame jis gyveno. Stengiausi rašyti suprantama kalba, neįmantrauti, kad skaitytojui nereikėtų ieškoti tarptautinių žodžių žodyno.

– Ar svarstėte, skaičiavote, kiek maždaug laiko truko monografijos rengimas?
– Medžiaga aklumo tematika buvo pradėta kaupti nuo septyniolikos metų. Monografijos tekstas pradėtas dėlioti prieš dešimtmetį. Sąmoningai neskubėjau, nes šis darbas buvo be galo malonus. Kad tuo patikėtumėt, pasakysiu, kad dėl šio darbo atsisakiau taip pat mėgstamos žvejybos, nes visas laisvalaikis buvo skiriamas šios temos gvildenimui.

– Kas sunkiausia buvo rengiant leidinį?
– Savo kolekcionavimo aistra užkrėčiau ne vieną bičiulį, su kuriais dažnai po pasisveikinimo sekdavo tradicinis klausimas: „Kaip tavo aklieji?“ Kas reikšdavo – kaip tavo kolekcija? Kaip tavo knyga?

Medžiagos rinkimas taip pat malonumas. Aplankyta apie 40 šalių, kurių pirmos svarbos objektai buvo muziejai. Žinoma netrūko ir kuriozų. Jei vasaromis dirbdamas Sankt Peterburgo Ermitažo mokslinėje bibliotekoje turėjau leidimą fotografuoti rateliais man atvežtas odiniais viršeliais, metalu kaustytas Biblijas ar kitas retas knygas, tai užsienio šalyse, pavyzdžiui, Egipto Mirusiųjų slėnio Faraonų kapavietėse Luksore, ar kitų šalių muziejuose, kaip nedrausmingas lankytojas, kartais nusižengdavau taisyklėms.

San Paulo meno muziejuje slapta bandydamas nufotografuoti mane dominantį paveikslą, staiga pajutau į nugarą įremtą šautuvo vamzdį. Mirtinai išsigandęs vos išsisukau. Jei San Peterburgo Ermitažo salėse budi inteligentiškos žilagalvės močiutės, tai Brazilijos pagrindiniuose muziejuose – karabinais ginkluoti kareiviai.

Bičiuliai kolekcininkai dr. Algirdas Mažuika, Petras Kaminskas, šviesios atminties prof. Vytenis Rimkus, parašęs šiai knygai pratarmę ir, deja, nesulaukęs jos pasirodymo, ir kiti pildė mūsų kolekciją. Sunkiausia buvo atrinkti knygai iliustracijas dėl jų gausos.