Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje eksponuojama medijų menininko ir medijų kultūros tyrinėtojo prof. dr. Remigijaus Venckaus kūriniai iš ciklo „Karantino kronikos“. Paroda gali būti suvokiama kaip reakcija į koronaviruso sukeltą pandemiją Lietuvoje. Kūriniuose į visumą jungiami ekslibrisai, informacinė grafika ir dienoraščių tekstai. Savitas menininko braižas, aktuali tematika paskatino paklausti autoriaus, kaip pandemijos sukeliamos įtampos veikia kultūros lauką.
– Jūsų kūryboje stebina skirtingų formų derinimas, kuris šioje parodoje ypač ryškus. Gal naivu menininko klausti, bet įdomu, kiek parodos braižą inspiravo noras iškomunikuoti savo pojūčius ne tik vaizdu, bet ir tekstais, paversti tai savita edukacija, padedančia susivokti, kaip karantinas veikia menininką. Ar teisi manydama, kad dienoraščio tekstai galbūt padeda žiūrovui atpažinti ir savo jausenas?
– Prie mano pavardės dažnai rašoma medijų menininkas ir kritikas, o tai rodo, kad nėra meno formos, kuri man nebūtų įdomi ir kurios aš nenorėčiau išbandyti. Kurdamas visada ieškau ne tik geriausios medijos (t. y. priemonės), leidžiančios taikliai atskleisti idėją, bet ir naujų būdų pačiam sau neatsibosti, ir taip atsinaujinti.
Vizualinė kūryba, teksto rašymai – tai nėra naujos priemonės. Kiek save atmenu, aš visuomet ieškojau atitinkamai harmoningo ryšio tarp teksto ir atvaizdo. Žinote, čia kaip neįmanoma misija: abi medijos tiek skirtingos, kad jos viena kitą ir papildo, ir erzina… Visada lieka jų susikirtime tam tikri randai, siūlės, kurie aktualizuoja jų skirtingumą. Bet tai man ir yra įdomu.
Tikriausiai vedinas šio susidomėjimo aš ir ryžausi kurti „Karantino kronikas“ – savotišką dienoraštį. Čia vaizdas padeda greitai pastebėti, akimirksniu patirti situaciją, o tekstas ją papildo lyg išsamus komentaras.
Jūs teisingai pastebėjote, kad visas kūrinių ciklas – tai lyg mano vidinio balso kalba, kuri niekada nenutyla, neduoda ramybės, kuri lyg sąžinė alsuoja man į nugarą. Priverstinis pasaulio sustabdymas natūraliai paveikė kiekvieną iš mūsų. Įprastas dienos ritmas, pilnas aktyvios veiklos tapo nebeįmanomas. Pasaulio stebėjimas, ir kelionių įspūdžiai buvo pakeisti televizoriaus ekrano, o didžiosios kelionės po pasaulio egzotines šalis tapo apatišku žingsniavimu nuo lovos link šaldytuvo ir atgal.
Gana greitai, karantino pradžioje, nuolat laukdamas tiesioginių valdžios vyrų komentarų televizoriaus ekrane, supratau, kad baigiu užsinuodyti visomis šiomis naujienomis. Pradėjau ieškoti savo reakcijai išreikšti tinkamiausios formos. Klausiau ir įsiklausiau į savo jausmus, ir protą. Kiekvieną dieną vis daugiau praleisdavau kurdamas ekslibrisus, skirtus kiekvienai karantino dienai. Juos papildžiau statistikos lentelėmis ir rašiau komentarus. Kiekvieną dieną vis atidžiau, kruopščiau ir detaliau gilinausi į tai, kas vyksta mano paties viduje. Taip ir gimė trisdešimties dienų laikotarpį ženklinantis pasakojimas, kuris rodo jog uždarumas, atsiribojimas veikia kiekvieną iš mūsų, net mane – menininką.
Savo kūrybos rezultatais kiekvieną dieną dalydavausi feisbuko socialiniame tinkle. Vėliau sužinojau, kad mano tekstus skaitė labai daug žmonių vien dėl to, kad juose kalbėjau ne tik apie save, bet ir suteikiau savotišką balsą jų (skaitytojų) jausmams.
– Ekslibrisą paprastai suvokiame kaip knygoms skirtą meno kūrinį, o šiuo atveju jūs tarsi sukuriate knygą. Pakeista ekslibriso funkcija, epidemiologinę situaciją iliustruojančios grafikos ir dienoraščio teksto junginys veikia labai stipriai, skatina apmąstyti, vertinti, ginčytis. Išraiškos formų minimalizmas išryškina mintį. Jos turinys sukrečia. Gal turite planų tokį dienoraštį išleisti kaip knygą?
– Teisingai, istoriškai ekslibrisai yra knygos ženklai, jais buvo ženklinama knygos nuosavybė. Bet jau daug metų ekslibrisai kuriami ne tik knygoms, bet ir asmenims, įvykiams, vietovėms atminti. Ekslibrisas tapo proginis atspaudas.
Ekslibriso evoliucijos atžvilgiu mano kūrybos gestas neženklina kažko labai naujo. Tačiau ekslibriso ryšys su tekstu, integruotais informacinės grafikos elementais keičia jo funkciją ir tikrai gali atrodyti kaip naujovė. Galiausiai visus kūrinius atspausdinus ir įrišus susidaro knygos maketo įspūdis, kur kiekvieno puslapio centre esantis ekslibrisas turi kirpimo žymenis; vadinasi – knygos ženklą galima išsikirpti ir įsiklijuoti į kitą knygą.
Dėl knygos leidybos turiu tam tikrų abejonių. Na, aš esu ne koks rašytojas; omenyje turiu ne tai, ką rašau ir kokia maniera, bet kiek rašau. T. y. aš niekados negaliu užbaigti savo kūrinio. Panašiai ir su vizualine kūryba – savo fotografijų ciklų niekados nepabaigiu, juos vis tęsiu. Užbaigsiu tikriausiai tik numiręs.
Štai 2007 m., atokvėpyje nuo doktorantūros studijų, pradėjau rašyti esė romaną „Gabrieliaus sapnas“. Dar ir šiandien nesu jo pabaigęs ir prie jo sugrįžęs… Gal kada nors.
