(Tęsinys)
Stanislava Stankuvienė, viešnia iš Molėtų rajono LPKTS filialo, įdomiai papasakojo tema „Jos slapyvardis – Motina“: „1945 metų gegužės 18 dieną sužinojau, kad daug (rusų – S. S.) kariuomenės ir aktyvistų bus mesta miškų „valymui“. Parašiau laiškutį (mokinės, kurios šeima pasitikėjo – S. S.) Danguolės Silickaitės tėveliams ir įdaviau nunešti. Visada pasirašydavau – Motina“.

Tai Elenos Labuckaitės-Emilijos Tolkienės prisiminimų fragmentas, kuris paskatino pasidomėti visa šios moters gyvenimo istorija. Ji, Elena Labuckaitė, buvo pradinių klasių mokytoja, kuri aktyviai įsijungė į partizaninę kovą. Iš pradžių rinko vaistus, tvarsliavą sužeistiesiems. Kilus įtarimams, teko bėgti iš namų. Keitė vietoves, vardą ir pavardę, gyveno pas patikimus žmones, bunkeriuose. Slaugė sužeistus partizanus, pati buvo patekusi į susišaudymą. Paskui – Rokiškio kalėjimas. Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, Emilija aktyviai įsijungė į LPKTS veiklą, tvarkė karių savanorių kapus, piešė ir rengė savo darbų parodas, susitikdavo su moksleiviais, dalydavosi prisiminimais. Visus ir visada sutikdavo su šypsena.

Sujaudino konferencijos dalyvius savo pranešimu Irena Montvydaitė-Giedraitienė, LLA sąjungos pirmininkė. Štai jos pranešimo ištrauka – padėkos žodžiai Lietuvos partizanams: „Kai Raudonoji armija okupavo Lietuvą ir gerai paruošta Lietuvos kariuomenė neiššovė nė vieno šūvio, buvo galima pagalvoti, kad lietuviai norėjo rusų okupacijos. Prieš okupantus ginklą pakėlė Lietuvos partizanai. Jie visi buvo savanoriai, kaip 1918 m., 1990 m. ir kitose kovose. Šis ginkluotas partizaninis karas prieš šimteriopai didesnę valstybę tęsėsi beveik dešimtmetį. Nė viena Europos respublika tiek nesipriešino. Dėkingi partizanams, kad padėjo išsaugoti tautiškumą, sumažino rusakalbių antplūdį. Mums nereikia referendumo dėl tautinės kalbos kaip kaimyninėse respublikose.

Lietuviai visada gerbė kovotojus dėl nepriklausomybės, nors ir nepasisekdavo laimėti pergalių. Partizanai dauguma buvo jauni, norėjo gyventi, mylėti, būti savo krašto šeimininkais. Kiekvienas okupantas plėšia turtą, naikina papročius. Partizanų kova – šventa kova, jie užsitarnavo paties gražiausio įamžinimo. Partizanai atidavė gražiausius gyvenimo metus, brangiausią turtą – gyvybes. Jie bus minimi ilgus amžius. Mes privalome savo tautos istorijos tarpsnį išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.

Aš, kaip Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo palikuonis, noriu priminti, kad Žemaičių apygardos partizanai kaip užsispyrę žemaičiai ilgesnį laiką nei kitos apygardos priešinosi okupantui. 1953 m. rugpjūčio 23 d. žuvo išduotas apygardos vadas, partizanavęs visą rezistencinį laiką ir penkerius su puse metų vadovavęs apygardai. 1944 m. spalio mėnesį, kai Raudonoji armija užėmė Žemaitiją, buvo išduotas bunkeris-vadavietė, teko patirti pirmąsias kautynes, kurios baigėsi pergalingai. 1945 m. gegužės mėn. netoli gimtojo kaimo, Gatautiškės miškuose, teko susikauti su okupanto įgulos kariuomene. Nors buvo organizuotas ir apmokytas karinės taktikos Lietuvos laisvės armijos būrys, suorganizuotas iš Varnių apylinkės jaunuolių, tačiau gaila – kautynėse žuvo partizanas Juozas Radzevičius.

Ėjo metai, partizanų gyvenimo sąlygos buvo nepavydėtinos šaltuose, drėgnuose bunkeriuose. Kiek sielvarto patyrė partizanų mamos, matydamos nuogus išniekintus ant gatvių grindinių. Nė viename kare nebuvo taip tyčiojamasi iš nugalėtųjų.

Žemaičių apygardoje buvo išvystyta pogrindžio spauda, kurios okupantai bijojo labiau nei šaunamojo ginklo. Platinamoje spaudoje atsispindėjo okupanto niekšybės ir lietuvio troškimas laisvės.“

Ypač valstybiškai pasisakė Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė tema „1949 m. vasario 16-osios LLKS tarybos deklaracijos konstitucinė ir politinė reikšmė“: „1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seime turėjau garbės balsuoti už įstatymą, kuris buvo parengtas Tėvynės sąjungos frakcijos iniciatyva. Šiuo įstatymu 1949 m. Vasario 16-osios LLKS tarybos Deklaracija buvo pripažinta Lietuvos Respublikos teisės aktu. Dokumentas, kurį šaltą 1949 metų žiemą Minaičių bunkeryje, Šiaulių apskrityje, surašė ir savo parašais patvirtino aštuoni Lietuvos partizanų vadai, buvo jų dvasios žygdarbis ir didelės svarbos istorinis įvykis. Analogų jam nėra niekur pasaulyje. Žiauriausios okupacijos sąlygomis aštuoni pasišventę Tėvynės laisvei vyrai surašė teisiškai ir politiškai nepriekaištingą dokumentą, kuris tapo vienu mūsų konstitucinės teisės šaltinių. Jo autoriai paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės signatarais, o prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui pripažintas valstybės vadovo statusas.

Deklaracija turėjo ir turi išskirtinę reikšmę Lietuvos Respublikos kaip valstybės tęstinumui ir užima ypatingą vietą mūsų teisės šaltinių sistemoje. Teisės žinovai lygina jį su 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu, kadangi savo esme abu šie aktai yra steigiamojo pobūdžio.

LLKS tarybos Deklaracijoje skelbiama: „Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai“, LLKS Taryba okupacijos sąlygomis yra „aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai“.

1949 m. vasario 16-osios Deklaracija išskirtinė dar ir tuo, kad jos 22 punktai yra surašyti kaip esminiai būsimosios nepriklausomos valstybės konstitucijos principai. O jie yra tokie, kurie darytų garbę bet kuriai laisvės siekiančiai tautai ir mūsų dienomis: „Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika“, „Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotinais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę“.

Savaime suprantama, Deklaracija buvo rašoma atsižvelgiant į okupacinę tikrovę, todėl joje detaliai išdėstyta, kas atsakingas už valstybės valdymą pereinamuoju laikotarpiu, atkovojus nepriklausomybę (Laikinoji tautos taryba), ir kaip bus vykdomi laisvi rinkimai. Labai svarbūs punktai kalba apie piliečių laikyseną bolševikinės ir vokiškosios okupacijų sąlygomis: asmenys, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą. Tai itin svarbu pažymėti ir šią žinią skleisti plačiau. Partizanų vadų Deklaracijoje kalbama apie pralietą nekaltą kraują abiejų okupacijų sąlygomis ir vienodą atsakomybę, kas paneigia Lietuvos nedraugų partizanams lipdomas „fašistų“ ir kitokias etiketes.

Kaip rašo teisės dr. Vaidotas Vaičaitis: „Perskaičius šią Deklaraciją, į akis krinta jos autorių neįtikėtinas idealizmas, teisinis išprusimas ir politinis įžvalgumas.“

Deklaracija nubrėžia svarbias atstatytos valstybės vidaus politikos gaires. Būsimoji Lietuvos valstybė įpareigojama rūpintis racionaliu socialinių problemų sprendimu ir socialine globa to reikalingiems asmenims, ji pabrėžia teigiamą religijos vaidmenį, kviečia visus geros valios lietuvius pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsijungti į aktyvų tautos išsilaisvinimo darbą. Konstatuojant, kad visuomenėje esama skirtingų įsitikinimų, numatoma daugiapartinės demokratijos perspektyva. Vienintelė partija, kuri skelbiama neteisine, yra komunistų partija, kadangi ji, pasak Deklaracijos autorių, savo esme yra diktatūrinė ir priešiška tautos nepriklausomybės siekiui.

Galima tik stebėtis, kad giliame pogrindyje veikiantys partizanų vadai puikiai išmanė, kas vyksta Vakarų pasaulyje. Deklaracija ne tik pateikė Lietuvos valstybės atstatymo planą, bet ir pagrindė jį tarptautine teise. 22-ajame, paskutiniajame, punkte pateikta nuoroda į keturis tuometinius tarptautinės teisės šaltinius: 1) Atlanto Chartiją, 2) Keturias laisves, 3) 12 JAV Prezidento Trumeno punktų ir 4) Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

Labiausiai stebina, kad LLKS Taryba, kaip vienintelė teisėta lietuvių tautos atstovė, pritarė ir savo aktu prisijungė prie Žmogaus teisių deklaracijos, kuri buvo priimta Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje Paryžiuje 1948 metų gruodžio 10 dieną – taigi, vos prieš du mėnesius! Tai neįtikėtina! Jono Žemaičio-Vytauto vadovaujami pasipriešinimo vadai ne tik buvo gerai informuoti apie svarbiausius pasaulio įvykius, jie suprato, kokia svarbi Europai ir visam pasauliui buvo (ir tebėra) Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Šis dokumentas, gimęs po Antrojo pasaulinio karo, iškėlė prigimtinių žmogaus teisių idėją, kurios jokia valdžia negali paneigti. Tai buvo svarbu 1948-aisiais, 1949-aisiais, tai ne mažiau svarbu ir XXI amžiuje.

LLKS taryba, jos žodžiais, „prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo“, anuomet prašė visą demokratinį pasaulį pagalbos Lietuvos išsivadavimo siekiui. Jų balsas tebesklinda iš drėgno ir šalto Minaičių bunkerio, balsas, kuris ir šiandien beldžiasi į Lietuvos žmonių, o ypač politikų sąžines.

Partizanų politinis testamentas, surašytas prieš 71 metus, mus visus įpareigoja – ir šiandien, ir visados. Mūsų pareiga, kad apie šį dvasios žygdarbį kuo daugiau sužinotų Lietuvos ir viso pasaulio žmonės.“

TS-LKD Šiaulių skyriaus pirmininko Martyno Šiurkaus pranešimo „Pagerbkime Lietuvos didvyrius“ pagrindinės mintys: „Lietuva jau tris dešimtmečius yra nepriklausoma valstybė. Turime nepamiršti, kad nepriklausomybė mums nebuvo dovanota. Nepriklausomybė turėjo savo kainą: trėmimai, kankinimai, tardymas, žudymai. Partizaninis pasipriešinimas buvo nematomas, tačiau reikšmingiausias Lietuvos pasipriešinimo prieš komunizmą laikotarpis.

Keliasdešimt tūkstančių žmonių paaukojo savo gyvybes vardan Lietuvos laisvės.

Pastarųjų kelių metų viešos diskusijos, konferencijos, prisiminimų knygos, straipsniai formuoja istorinę atmintį, kuri yra mūsų valstybingumo pagrindas. Prie to labai prisideda Romualdo Baltučio nenuilstanti iniciatyva kalbėti, dalytis prisiminimais, analizuoti ir suprasti tą Laisvės kainą, dėl kurios mes šiandien galime gyventi, mokytis, auginti vaikus demokratinėje ir laisvoje šalyje. Ačiū už puikią konferenciją.“

Prisikėlimo apygardos vadas dimisijos kapitonas Juozas Mocius konferencijoje sakė: „Pirmasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio steigiamasis susirinkimas-posėdis įvyko 1949 metų vasario mėnesį Radviliškio rajono Minaičių kaime, Miknių sodyboje. Ten buvo priimta istorinė Lietuvos nepriklausomybės deklaracija. Buvo organizuotos 9 Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio apygardos: Algimanto, Dainavos, Kęstučio, Didžiosios kovos, Prisikėlimo, Tauro, Vyčio, Vytauto ir Žemaičių.

Prisikėlimo apygarda savo aktyvią veiklą pradėjo nuo 1948 metų. Ją sudarė Maironio, Lietuvos žalioji ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės.

Pagrindinė LLKS Prisikėlimo apygardos veiklos teritorija buvo Šiaulių apskritis. Vieną mūsų rankomis atstatytą Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo bunkerį galima ir dabar lankyti netoli Kužių, Gulbino miške.

LLKS Prisikėlimo apygardos atminimo įamžinimui Šiaulių miesto pagrindinei aikštei 1998 m. sausio 22 d. Šiaulių miesto tarybos sprendimu suteiktas Prisikėlimo pavadinimas. Prisikėlimo apygarda leido savo laikraštuką „Prisikėlimo ugnis“, o Juozapavičiaus tėvūnijos grupė tęsė kovą su okupantu net iki 1957 metų ir leido laikraštį „Partizanų šūvių aidas“. LLKS Prisikėlimo apygardos garbei ir aukų atminimui yra pastatyta daugiau kaip dešimt paminklų, o pagrindinis LLKS Prisikėlimo apygardos veiklos atminimo paminklas pastatytas Šeduvoje.

1992 m. LLKS Prisikėlimo apygarda buvo atkurta, 2000 m. Šiaulių savivaldybėje juridiškai įteisinta. Pirmasis jos pirmininkas-vadas buvo Viktoras Šniuolis, o nuo 1996 m. gruodžio mėnesio šios pareigos patikėtos man – Juozui Mociui-Šviedriui ir jas vykdau iki šios dienos. Ačiū už pasitikėjimą.

Tarp kitko, vienas mano brolis – Stasys Mocius – taip pat buvo Prisikėlimo apygardos partizanas. Mes užaugome keturi broliai Mociai. Vytautas, Stasys ir aš dalyvavome partizaninėje kovoje su priešu ir tapome kariais savanoriais, o brolis kun. Algirdas buvo partizanų kapelionu ir tapo Laisvės kovų dalyviu. Kur ilsisi brolio Stasio palaikai, iki šiol nežinau.
Aš, Juozas Mocius-Šviedrys 1946 m. buvau LLKS „Lydžio“ rinktinės narys, paskutinės mano pareigos buvo „Lydžio“ rinktinės štabo viršininko. Artimiausi bendražygiai buvo Jonas Žičkus-Žiogas, Viksva, Juozas Kasperavičius-Visvydas, kuris buvo „Lydžio“ rinktinės vadas, o nuo 1946 metų tapo „Kęstučio“ apygardos vadu, bet 1947 metais žuvo.“

Diana Valskienė, Šiaulių bajorų sąjungos vadovė, sakė: „Konferencija tikrai pavyko. Ačiū nenuilstančiam organizatoriui Romualdui Baltučiui. Pranešimai įdomūs ir turiningi. Ši konferencija – tai prisilietimas prie praeities, prie Lietuvos istorijos, tremties atminimo išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms.“

Pabaigai norėčiau visiems nuoširdžiai padėkoti už pagalbą organizuojant renginį.

Taip pat norėčiau pažymėti, kad konferencijos tema buvo ypač svarbi ir reikalinga Šiauliams.

Gimtieji Šiauliai. Kodėl juose mažokai jaučiame padėkos ir pagarbos Lietuvos didvyriams. Atrodytų, kad mes neturime garbingų Lietuvos istorijoje pavyzdžių ir todėl turime daug skulptūrų vabzdžiams, gyvūnams ir t. t.

Ar nesuklydo mūsų menininkai? Štai Saulės mūšis, kovos su bermontininkais, mūšis prie Lukšių. Šiaulių mieste buvo kovų su Bermontu partizanų štabas, kovos su bolševikais, įvairūs partizaninių kovų epizodai. Beržų alėja, kurią pasodino valstiečiai prie Bubių, skirta nepriklausomybės dešimtmečiui. Kodėl Šiauliuose nėra akcentų apie Tai, o Radviliškyje yra?

Ar pakankamai jaunimas turi žinių apie tai, kas ir kaip 1945 m. sugriovė Šiaulių miestą ir katedrą?

(Bus tęsinys)

2020 11 04 11

Stanislava Stankuvienė, viešnia iš Molėtų rajono LPKTS flialo, įdomiai papasakojo „Jos slapyvardis - motina“
Algirdo KULIKAUSKO nuotr.

2020 11 04 8

Konferencijos pranešėjams ir dalyviams nuoširdžiai dėkojo LGGRTC Genocido ir rezistencijos Tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys.
Algirdo KULIKAUSKO nuotr.

2020 11 04 7

Mielas skaitytojau, pažvelkite į šią nuotrauką – tai genocido aukų vaikai. Ar senatvėje jie sugebės mąstyti tik apie ateitį, neprisimindami praeities? O tokius patarimus mes išgirstame nuolat... Asmeninio archyvo nuotr.

 

 

 

 
Straipsnių peržiūros
94483027
Į viršų