Vilniuje veikianti leidykla „Versmė“ išleido 39-ąją „Lietuvos valsčiai“ serijos monografiją „Balninkai“.

Kaip „Šiaulių naujienų“ laikraščio korespondentui sakė šios leidyklos vadovas Petras Jonušas, 188 monografijos straipsnių yra 72 autoriai: mokslininkai, kraštotyrininkai, kraštiečiai aprašo buvusios Utenos apskrities Molėtų rajono Balninkų apylinkių geologiją, kraštovaizdžio formavimąsi, augmeniją, akmens amžiaus įrankius, papuošalus, dvarų, palivarkų ir kaimų istorijas.

Knygoje išsamiai nagrinėjamas krašto gyventojų neraštingumo likvidavimas, pirmųjų lietuviškų pradinių mokyklų, bibliotekų organizavimas. Leidinyje nušviečiami šio krašto žmonių likimai, aktyvi Balninkų bendruomenės veikla. Aprašomos vyresniųjų atmintyje dar gyvos sovietinių okupantų represijos, nekaltų gyventojų trėmimas į negyvenamus ir speiguotus Sibiro plotus, tremtinių ir partizanų atsiminimai.

Pasak šios monografijos rengėjo, vyriausiojo redaktoriaus-sudarytojo Juliaus Aukštaičio, daug dėmesio skiriama tautosakai, etnografijai, kraštotyrai, kultūrai.

Balninkų apylinkių kalvos, slėniai, kloniai ir ežerai išsidėstę virtinėmis, tarp kalvų – nedideli upeliai, miškai ir miškeliai, jaukios sodybos, apaugusios medžiais, gandralizdžiai su mūsų nacionaliniais paukščiais gandrais sudaro gražų, malonų ir artimą žmogaus sielai gamtovaizdį.

Balninkai įsikūrę tarp dviejų ežerų – Alaušų ir Piršeno. Senovėje šios apylinkės buvusios pelkėtos, šlapios, tyvuliavo balos – gal nuo jų gyvenvietė ir vardą gavusi. Dar kiti sako, kad kalvų panašumas į balną lėmė Balninkų vardą, o gal amatininkų verslas – šie siūdavę raiteliams balnus ir juos pardavinėję.

Ežeringos ir nuošalios apylinkės buvo palankios žmonėms įsikurti. Balninkuose ir aplinkiniuose Antamakių, Gėliogalių, Dapkūniškių, Vargulių, Perkalių, Vanaginės ir kituose kaimuose gyventa nuo senų senovės. Tai liudija rasti senovėje žmonių naudoti buities reikmenys: akmens amžiaus girnos Perkaliuose, akmeniniai ir pirmieji metaliniai kirviai Balninkuose, Čereškuose, Kibudžiuose, Vanaginėje.

Prie Kuliabridos kaimo, pelkėje, išlikę slaptųjų takų – kūlgrindų – fragmentai primena, kad mūsų senoliai gyveno neramiais laikais. Periodiniai kalavijuočių iš Rygos žygiai – žmonių žudynės, plėšikavimai – vertė budėti ir gintis.

Senasis Vilniaus-Rygos prekybos kelias, ėjęs per Balninkus ir seniūnijos kaimus, minimas 1338 metų lapkričio 1 d. didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino prekybinėje sutartyje su Livonijos ordino magistru. Šis kelias apėmė platų taikios teritorijos ruožą nuo Vilniaus iki Rygos, kuriame visiems pirkliams garantuota judėjimo laisvė ir apsauga.

Vykstant deryboms su Livonija, 1557 m. Balninkuose buvo apsistojęs Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Balninkiečių rūpesčiu miestelėnai buvo atskirti nuo dvaro, nes Žygimantas Augustas Balninkams suteikė Magdeburgo savivaldos teises.

Balninkus puošia ant kalvos pastatyta raudonų plytų, beje, iš vietinės žaliavos pagamintų, dvibokštė neogotikinio stiliaus Šv. Stanislovo bažnyčia. Šventovė pastatyta XX a. pradžioje.

Sovietų, vokiečių ir vėl sovietų okupacijos, Vetrovo baudžiamosios divizijos nekaltų vyrų žudymas, dešimtmetį trukęs didvyriškas partizaninis karas, Vakarų pažadai pagelbėti, irgi padėję naikinti besipriešinantį okupantams Lietuvos jaunimą, nekaltų žmonių prievartinės tremtys, religinis persekiojimas, sugriauti žmonių likimai, bolševikinė žemės reforma, nežmoniškos okupantų prievolės, kolūkių kūrimasis ir pusbadis duonos augintojų gyvenimas – visa tai įsikirto į pusės šimtmečio istorinę atmintį.

Sąjūdžio pažadinti balninkiečiai atstatė paminklą Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti, atidaryta Vlado Miškinio paveikslų galerija, kurioje eksponuojami ir Onos Pusvaškytės grafikos darbai, įkurtas vienintelis Lietuvoje stiklo muziejus – jam stiklo dirbinių padovanojo kraštietis mokslininkas Kazys Strazdas.

Aktyviai veikia įsikūrusi balninkiečių bendruomenė.

Knygoje daug vietos skiriama esamiems ir jau dingusiems kaimams. Spausdinama Balninkų krašto žmonių ir grožinės kūrybos.