Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai yra ypatinga proga dar kartą atsigręžti į ilgus šimtmečius Lietuvoje gyvenančius žydus, jų savitą kultūrą, istoriją. Šiaulių „Aušros“ muziejus  žvelgia plačiau ir rugsėjo mėnesį pakvietė net į kelis renginius. Kai visoje Europoje ir Lietuvoje vyksta Europos žydų kultūros dienos, Chaimo Frenkelio viloje atidaryta  paroda „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“, Antano Sutkaus fotografijų paroda „In memoriam“, skirta Holokausto aukoms atminti, o K. ir S. Venclauskių namuose įvyko susitikimas su skulptoriumi, piešėju, ekspozicijos kūrinio ,,Žydai – mano istorija“ autoriumi Mindaugu Lukošaičiu. Menininkas pasakojo apie įkvėpimą kurti istorinėmis temomis ir dalijosi kūrybinio proceso detalėmis.

Venclauskių šviesa
K. ir S. Venclauskių namai pasirinkti neatsitiktinai. Stanislava Venclauskienė su dukterimis Danute ir Gražbyle per Antrąjį pasaulinį karą įvairiais būdais rėmė, gelbėjo nuo pražūties Šiaulių geto kalinius. Joms suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.   

Muziejininkai rengiasi per šios šviesuolių šeimos istoriją atskleisti tarpukario miesto istoriją.

Žydų tautos tragedijai suvokti rengiama meninė ekspozicija. Vienas iš ekspozicijos kūrėjų dailininkas Mindaugas Lukošaitis jau kuris laikas darbuojasi mažame kambarėlyje, ant jo sienų ir lubų pieštuku kuriami paslaptingi vaizdai.

Būtent šiame kambarėlyje S. Venclauskienė nuo piktos akies slėpdavo žydukus. Pasak autoriaus, jam  teko pažinoti Gražbylę Venclauskaitę, nors buvo mažas, bet suvokė: „Tai buvo karališkos sielos žmogus.“ Tad kurti šiuose namuose – ir dovana, ir didžiulė atsakomybė.

Vaizduotės atradimai
M. Lukošaitis kuria grafiką, skulptūrą, apmąstydamas  istorinę, socialinę problematiką. Paskutiniu metu jį yra užvaldęs pieštukas.

Piešinys, pasak menotyrininko V. Kinčinaičio, yra tapęs vienu jautriausių menininko „mąstymo organų“.  Menininko piešiniuose ypač skaudžios Lietuvos istorijos temos: 100 piešinių ciklas rezistencijos tema „Pasipriešinimas“ (2003 m.), ciklas Holokausto tema „Žydai. Mano istorija“ (2012 m.). Pastarąjį ciklą įsigijo „Aušros“ muziejus.

Apie jo sukūrimą, apie savo požiūrį į  istorines socialines  temas kalbėjo autorius.

M. Lukošaitis dėkojo „Aušros“ muziejui, kad įsigijo jo kūrinius ir pakvietė kurti ekspoziciją K. ir S. Venclauskių namuose, kur ne vienas žmogus buvo priglobtas, pamaitintas ir nupraustas.

„Esu šiaulietis, dalį vaikystės praleidau Kurtuvėnuose. Ta aplinka su karų pėdsakais miškuose, su duobėmis, kuriose  sumesti sušaudytų žmonių kūnai, kėlė daug klausimų. Žinios buvo šykščios, o klausimų augant vis daugėjo“, – sakė menininkas.

Tiek rezistencijos, tiek Holokausto tema apipintos paslaptimis ir gandais. Pirma, jis ėmėsi pasipriešinimo istorijos, sukūrė 100 piešinių ciklą. Autorius prisipažino, kad nedrąsu, baugu imtis temos, kai nesi istorikas, negali vertinti, gali tik klausytis, ką kalba kiti, kurie supranta šį laikotarpį. Piešdamas tokiomis temomis kaip rezistencinis pasipriešinimas, genocidas Ruandoje 1994 metais, žydų naikinimas autorius sako išgyvenęs tuos įvykius vaizduotėje.

Piešimas yra galimybė patirti. Procesas duoda galimybę suprasti, kaip veikia vaizduotė, kaip ji padeda atpažinti, suvokti įvykį. Anksčiau manęs, kad vaizduotė yra išsigalvojimas, netiesa, bet vaizduotė yra pagrindinis dalykas, būdas prieiti prie įvykio, prie istorijos, prie santykio. Tai buvo atradimas pačiam sau.

Pasak menininko, faktas žmogui nieko neduoda – nei skaičius, nei kažko įvardijimas. „Net mokslinį tekstą skaitydami, fone mes paleidžiame vaizduotę. Ji sukuria mikroklimatą, scenografiją, vaizdinius, – teigė M. Lukošaitis. – Meno kūrinys ne supažindina, kaip istorinis dokumentas,  o kuria tai, ką žiūrovas savo žinojimu išskleidžia ir sulaiko laike. Tarsi filmas, kuris žinias, patyrimus mobilizuoja. Žmogus  gali perkratyti savo žinojimo lauką, pajausti, kaip jam pačiam tie dalykai rezonuoja. Meninis tyrimas, sakyčiau.“

Savo piešinius autorius ne iš fotografijų kuria, ne iš matytų filmų. Menininkas kuria kompozicijas iš vaizduotės, nesiremdamas pirminiais šaltiniais. Tačiau situacijas išmąstydamas ir perkurdamas atranda realaus artumo gijas, veiksmų tąsos logiką, šias scenas jis sukonstruoja kaip scenografiją.

„Man buvo atradimas, kad vaizduotėje galime rekonstruoti kažkokią situaciją. Kai yra šykščiai aprašyta, stokoja konkretumo, vaizduotė padeda išskleisti. Piešinys yra kaip režisieriaus sceninis sustatymas ir šis vizualizavimas leidžia suprasti siužetą, – komentavo autorius. – Piešimo laikotarpiu apsigyveni tenai, emociškai išjauti. Toje situacijoje, kai aplink duobės, kūnai suversti. ieškai tinkamos linijos, kad tai sustatytum. Galų gale labai svarbu paveikslo visuma, kokią emociją neša.“

Tokia režisieriaus būsena, pasak autoriaus, labai išsekina.

Neatsakyti klausimai
„Piešiant kyla labai daug klausimų, bet negali į juos atsakyti. Kas darosi su žmogumi?“– svarsto savo kūriniais M. Lukošaitis.

Taip pat ir anksčiau sukurtame cikle „Ruanda“, kuriame kalbama  apie nesenus laikus, genocidą, vykusį Ruandoje 1994 metais. Milijonas žmonių išžudyta primityviausiais būdais, o pasaulis tylėjo.

M. Lukošaičio piešinių cikle „Žydai. Mano istorija II“ savita vaizdavimo maniera interpretuojamas požiūris į Lietuvos istoriją, tautos identitetą. Pasakojama apie lietuvių tautą iki šiol traumuojančią, tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį.

Matome scenas, kaip nacių padėjėjai niokoja žydų namus, tempia žmones prie juoduojančių duobių. Ryškus piešinių akcentas – žemės ar miško juodumas, gruboki lėti žudikų judesiai, baimės sukaustytos jų aukos. Mirties baimė persmelkia ne tik išrikiuotus pasmerktuosius, bet ir sulinkusį duobės kasėją arba tą, kuris ištiestoje rankoje laiko šautuvą. Gal kitas žiūrovas šiose scenose  įžvelgs visai kitus dalykus, bet drįstu teigti, kad piešiniai budina sąžinę, verčia apgailėti žudiko menkystę, tarsi prisiimant sau dalį prigimtinės nuodėmės, skatina empatiją kenčiančiam.

M. Lukošaičio piešiniuose juodo grafito tumulai ir štrichai virsta nebylaus miško skausmu, padvelkia mirties artumu. Vienu metu piešinys atrodo vaikiškas ir brutalus, fiziškas ir sapniškas.

Autorius atviravo, kad pieštuku piešti be galo malonu: „Štrichuoji minkštu pieštuku, sušukuoji į vieną pusę ar į kitą, piešinys keičia žvilgesį, išryškini detales kietu pieštuku, vaizdas tampa tūrinis.“

Pasak menininko, kalbėti vaizdais apie praeitį yra būtina. Praeitis yra svarbi, kad suprastume, kas vyksta šiandien. Kas vyksta dabar su žmonėmis. Blogis ateina palaipsniui, nepastebėtas. Laužo gyvenimus, ištisas tautas.

Piešinys M. Lukošaičio teigimu, yra belaikė būsena. Tai ne fotografija, kuri sustingusi laike. Piešinys veikia, nes tai yra projektavimas, mąstymas, kokia gali būti mūsų ateitis, kas vyksta šiandien su mumis.

„Piešdamas sau keliu klausimą, kaip blogis ateina, kaip įsitvirtina. Man buvo atradimas: jei blogis išnyra staiga, galime mobilizuotis, suprasti, kas vyksta, ir labai greitai apsispręsti. Baisiausia dalis, kai nėra baisumo, perėjimas vyksta palaipsniui. Gerųjų abejingumas suformuoja pilkąją zoną.“

Tai rodo ir įvykiai Ukrainoje. Žmonės eina į mokyklą, į darbą, apsiprato, kariniai postai nebekelia streso. Vyksta laipsniškas perėjimas iš balto į juodą, pilkoji zona.

„Piešinių ciklas tiek menininkui, tiek žiūrovui bus pamąstymas, pretekstas sugrįžti prie turimų minčių ar gauti paskatą domėtis giliau, – sakė M. Lukošaitis. – Šios temos yra, visada jos bus. Tai netolima praeitis. Per mūsų  tėvų, senelių gyvenimus, patirtį jie bus visada aktualūs. Pažinimas, mąstymas yra būtinas.“

Pieštuku Holokausto istorija pasakojama ant slaptojo kambarėlio sienų Venclauskių namuose.
Autorės nuotr.

Piešiniai iš ciklo „Žydai. Mano istorija.“
Autorės nuotr.