Lietuvoje ne tiek daug knygų apie žymius menininkus dainininkus. Tad malonu, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido knygą „Operos legenda Irena Milkevičiūtė“. Naujosios knygos autorė – Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, V. Kudirkos, J. Vileišio, S. Rapalionio premijų laureatė Aurelija Arlauskienė. Ši knyga – apie primadoną, kuriai plojo didžiausios pasaulio koncertų ir teatrų salės.

Tai, kad šio kūrybinio darbo ėmėsi žurnalistė, o ne muzikos pasaulio žmogus – daugeliui kelia nuostabą.

„Pakelti antakiai, šimtai klaustukų akyse arba gilus atodūsis – dažniausiai tokia reakcija lydėjo mano žinią, kad renku medžiagą knygai apie Ireną Milkevičiūtę“, – sakė Eltos žurnalistei Eleonorai Budzinauskienei knygos autorė A. Arlauskienė. Ji pabrėžia, kad visada stengėsi būti atvira, be formulių.

„Kaip Jonas Mekas... Jei būčiau laikiusis formulės „ne mano jėgoms“, šios mano knygos nebūtų buvę! – teigia A. Arlauskienė. – Pastarieji treji metai – tai nuostabi kelionė laiku su Irena Milkevičiūte. Itn gilia, stipria, jausminga, netgi paslaptinga asmenybe.“

„Prieš pirmą kartą įjungdama diktofoną, labai sąžiningai atlikau namų darbus: perskaičiau viską, kas apie ją per 42 metus rašyta šalies spaudoje, taip pat peržiūrėjau, perklausiau apie I. Milkevičiūtę sukurtus filmus, televizijos ir radijo laidas. Buvau dažna LRT Mediatekos viešnia“, – prisimena A. Arlauskienė.

Vėliau buvo pokalbiai su I. Milkevičiūte apie jos vaikystę, studijas, stažuotę Milano „La Scala“ operos teatre, kur užsimezgė jausmai armėnų tenorui Gehamui Grigorianui, apie sūnų Irvidą ir dukterį Asmik, apie vaidmenis, kuriuos iki šiol prisimename, taip pat apie įtemptą profesorės šiandieną.

Knygos autorės teigimu, I. Milkevičiūtės atlikti vaidmenys tapo ištisos operos epochos Lietuvoje simboliu. Apie dainininkės nešamą šviesą pasakoja jos scenos partneriai, studentai, muzikologai, režisieriai ir koncertmeisteriai.
A. Arlauskienė cituoja Asmik Grigorian, I. Milkevičiūtės dukters, geriausios pasaulio operos solistės žodžius: „Iš mamos paveldėjau begalinį dosnumą ir užuojautą. Ji negali abejingai praeiti pro žmogų, kuriam negera, visą gyvenimą visus užjaučia, padeda, maitina, atiduoda. Ir aš tai turiu. Tai viena gražiausių mano charakterio savybių, už kurią esu nuoširdžiai dėkinga mamai.“

Knygoje autorė pabrėžia, kad stažuotę garsiajame Milano „La Scala“ teatre I. Milkevičiūtė ir dabar vadina didžiule laime bręstančiai atlikėjai. Juk iki tol buvo tik įrašai. Labai daug įrašų. O Milane ji turėjo galimybę akis į akį susitikti ir dirbti su pasaulinio garso atlikėjais, kuriuos net neįsivaizdavo matysianti, girdėsianti. Taip pat nuostabus choras, orkestras, tradicijos, papročiai, meno kūrinių originalai. Visa tai gulė į solistės neįtikėtinų patirčių skrynelę. Neprarandamą. Nesunaikinamą. Amžiną.

A. Arlauskienė rašo, kad nepaisant visų tų gražių, gilių ir įspūdingų dalykų, kuriuos I. Milkevičiūtė Milane galėjo įkvėpti į savo jausmus, protą ir... piniginę – ji vienintelè iš stažuotojų buvo įdarbinta teatre „La Scala“, gavo atlyginimą, kurio penki procentai liko jai, o visi kiti pinigai keliaudavo į „Goskoncertą“ – į instituciją, kuri kuravo Sovietų Sąjungos muzikantų ir atlikėjų koncertus užsienyje, taip pat užsienio kūrėjų gastroles Sovietų Sąjungoje.

Milane Irena kasdien liūdėjo. Labai ilgėjosi sūnaus, Vilniaus, Lietuvos. Nuo pabėgimo iš Milano ją sulaikė tik atsakomybė ir nenusakomas noras išmokti gerai dainuoti. Buvo laiminga galėdama dirbti su garsiu „La Scalos“ pianistu Antonio Beltrami, kuris daug prisidėjo rengiant „Baterflai“.

Milane atlikėja jau galėjo klausytis gyvai atliekamų operų. Ir ne tik klausytis – vokalą jai dėstė vienas pagrindinių XX a. pirmos pusės „La Scala“ dramatinių sopranų Gina Cigna. Irena be skubos galėjo gludinti tuos vaidmenis, kuriuos jau dainavo Lietuvos operos teatre originalo kalba: gausūs klausytojai „La Scalos“ rengiamuose koncertuose „Piccola Scala“ scenoje, Romoje, Parmoje, Busete, Fidencoje girdėjo I. Milkevičiūtės atliekamas Mimi, Violetos, Baterflai arijas, taip pat lietuvių, rusų kompozitorių kūrinius.

Stažuodamasi Italijoje I. Milkevičiūtė kartu su dėstytoja, koncertmeisteriu parengė Mimi, Violetos, Baterflai, Dž. Verdžio „Requiem“ soprano partijas.

Parmos teatre, atveriančiame solistams prestižines pasaulio scenas, buvo suplanuota dainuoti dešimt (!) „Traviatos“ spektaklių, taip pat siūlyta dar trejus metus studijuoti Italijoje. Deja, šiems viliojantiems pasiūlymams nebuvo lemta išsipildyti – sovietmečiu viską planavo jau minėtas „Goskoncertas“, o ne vadybininkai kaip dabar.

Ir nors tuokart Milane dar neatsivėrė didžių profesinių galimybių horizontai, tačiau ten atsitiko kur kas dieviškesnis dalykas – susikirto jos ir armėnų tenoro Gehamo Grigoriano gyvenimo keliai.

Stažuotėje namų, artimųjų ilgesys suartino šiuos du talentingus žmones. Gal po stažuotės viskas būtų pasibaigę kitaip, jei ne skandalinga istorija. G. Grigorianas, kuris stažuotės „La Scala“ teatre metu buvo laikomas vienu geriausių tenorų ir jam buvo pranašaujama svaiginama karjera, nekentė sovietinės santvarkos ir nesiruošė grįžti į sovietinę Armėniją. Kreipėsi į JAV ambasadą prašydamas politinio prieglobsčio, tačiau šios durys jam neatsivėrė. Dar daugiau – buvo užbrėžtas brūkšnys ir ties G. Grigoriano karjera Armėnijoje, į kurią jis vis dėlto turėjo grįžti.

Į Lietuvą Irena parsivežė tris jai labai svarbius dalykus: didelę meilę, Milano „La Scala“ teatro artistų ugdymo centro išduotą diplomą (jame, be kita ko, pažymėta: „Dainininkė pasižymi gera vokaline technika, ypatingu muzikalumu ir tobulu atliekamo kūrinio stiliaus jutimu“) ir Gehamo gelbėjimo planą. Jį po kurio laiko keliais žodžiais pristatė tuometiniam Operos ir baleto teatro vadovui Virgilijui Noreikai: „Priimkite į teatrą puikų tenorą. Nesigailėsite.“
V. Noreika jaunąjį solistą priėmė, sudarė visas sąlygas skleistis neeiliniam armėno talentui. Dažnai publika ateidavo į operą pasiklausyti judviejų dainavimo. Scenoje jų atliekami meilės duetai skambėdavo labai nuoširdžiai, nes nereikėjo vaidinti, viskas liejosi iš širdies.

A. Arlauskienė sako, kad baleto artistas, pedagogas, šokio kritikas ir baletmeisteris Petras Skirmantas prisimena tą šviesų laikotarpį, kai Irena grįžo iš stažuotės su G. Grigorianu – nuo jų sklido neįtikėtinas švytėjimas, beprotiška meilė.
Artistas prisimena spektaklį, kurio metu scenoje buvo Irena balta suknia (atrodo, tuo metu ji jau laukėsi Asmik) ir dieviškai ją globojantis Gehamas. Iki šiol išliko tas dviejų asmenybių skleistas grožis, ramybė. Viskas, ką scenoje kūrė G. Grigorianas ir Milkevičiūtė, buvo nepaprastai įspūdinga.

I. Milkevičiūtė buvo ir išliks primadona, teigia Gintaras Rinkevičius, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, Latvijos nacionalinės operos dirigentas, LMTA profesorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas: „Žinau, kad solistė nemėgsta šio žodžio, nes yra labai kuklus žmogus. Man primadona – pirmoji moteris teatre, pirmasis moters vaidmuo. Šį žodį suvokiu geriausiąja prasme. Jis man reiškia talentingą, labai gražaus balso dainininkę, gimusią dainuoti. Tai Irena Milkevičiūtė daro visą gyvenimą, tą darys ir toliau, nes dainavimas šiai dainininkei yra pagrindinis dalykas, kuriam ji aukoja viską.“

Eugenijus Vasilevskis, operos solistas (baritonas) per 33 darbo Operos ir baleto teatre metus sukūręs visą galeriją pagrindinių baritono vaidmenų, daug spektaklių dainavo kartu su I. Milkevičiūte.

„Su didžiule pagarba prisimenu bendrą darbą su primadona I. Milkevičiūte, – sako solistas, – kurią Dievas apdovanojo ne tik nuostabiu balsu, bet ir puikiu charakteriu. Savo begaliniu gėriu ji dalijasi su aplinkiniais, scenos partneriais, studentais. Su Irena dainavome ne tik Lietuvos, bet ir Italijos, Vokietijos, Nyderlandų, Suomijos, Lenkijos scenose. Ir repeticijų, ir spektaklių metu ji vienodai atsakingai vertino savo darbą, būdavo labai susikaupusi. Kažkokiu tik jai vienai suvokiamu būdu pajusdavo, kad partneriui kažkas negerai. Juk visi esame žmonės – ne prisukamos lėlės... Jei nesisekdavo atlikti vaidmens, Irena kažkaip lengvai išlygindavo tas emocines duobes, ir vaidmens skonis sugrįždavo. Visą laiką žinojau, kad jei scenoje Irena, tai jokie netikėtumai negali būti. Ir nebūdavo.

Tik kartą Rygos operos ir baleto teatre atsitiko juokingai nemalonus incidentas. Spektaklio pabaigoje buvome įlaipinti į didelę pintinę ir pririšti diržais, kad kylant, neduokdie, neiškristume. Kadangi abu esame nemenko sudėjimo, ta pintinė kilo lėtai ir sunkiai. Jai atsidūrus palubėj spektaklis baigėsi. Nusileido scenos uždanga. Žiūrovai plojo, o mes – vis dar toje pintinėje, nes užsikirtus kompiuterio klavišui niekas negalėjo mūsų išvaduoti iš to krepšio. Galų gale buvome išlaisvinti, o žiūrovai taip ir nesuprato, kodėl ilgokai neišėjome nusilenkti. Ir nors dabar mūsų kūrybiniai keliai su Irena nebesusikerta, tačiau seku jos veiklą, koncertus. Labai džiaugiuosi jos pedagogine veikla ir talentingais studentais, kopiančiais į pripažinimo aukštumas.“

 
Straipsnių peržiūros
94487706
Į viršų