„Šiaulių naujienose“ jau spausdinome Šventojo Sosto rūmų kapeliono, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino penktojo laipsnio ordino kavalieriaus, Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidento, buvusio Lietuvos katalikių moterų sąjungos kapeliono, buvusio Panevėžio apskrities policijos kapeliono, buvusio Panevėžio pataisos namų (moterų kalėjimo) kapeliono, ilgamečio (28 m.) Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebono, Panevėžio Šv. Juozapo senelių globos namų statytojo ir mecenato kunigo Juozapo Antanavičiaus (g. 1930 balandžio 18 d.) prisiminimus apie vaikystę, gyvenimo kely sutiktus kilniadvasius žmones.  Šįkart siūlome jo prisiminimus apie „mažuosius mūsų brolius“.  

Dvi ašaros
Benas Vanagas tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ulonų pulke. Atitarnavęs arė žemę. Jo ganyklose ganėsi žalos karvės, kumelės vedė gražiausius kumeliukus, vakarais bliovė į avidę genamos avys. Kai Benas su žmona, vaikais, seneliais sekmadieniais važiuodavo į bažnyčią, jo putoti sarčiai šniokšdami, žvengdami visus pralenkdavo.

Prasidėjo baisūs kolchozų laikai. Kvietė ūkininkus į tą pačią salę, kur dar neseniai pavasarininkai giedojo, dainavo. Kvietė pasirašyti, kad savo noru į kolchozą stoja, nors pasieniais stribai su šautuvais sėdėdavo.

Benas buvo paskutinis įrašytas į kolchozą. Kad greičiau pasiduotų, jam pažadėjo arklininko darbą. Tik tai Beną ir guodė – galės savo arklius prižiūrėti. Susigraudindavo žmogus ir tada, kai kaimynai, atvedę savo arklius, kalbėjo – „Gerai, Benai, kad tu juos prižiūrėsi, nekentės, kad ir svetimose rankose“ – ir nusisukę švarko rankove ašaras braukė.

Vis tiek kentėjo gyvulėliai. Dažnai ne tik šieno pritrūkdavo, o jau žiubčiaus pavargusiems arkliams niekas neužkabindavo. Pikti, o kartais ir apykvailiai žmonės arklius mušdavo, nematydavo jų prakaito, iššokusio nugarkaulio. Tvarte arkliai baksnodavo savo prižiūrėtoją, lyg šieno kuokštelio ar užuojautos tikėdamiesi.

Benas ypač mylėjo Sartį, gal todėl, kad tokį patį kariuomenėje turėjo. Iššukuodavo gelsvai baltus jo karčius, o jie sklaidydavosi vėjyje ilgi ir gražūs kaip nuotakos kasos. Paplodavo Benas jam draugiškai per platų kaklą, o Sartis atsidėkodamas nusižvengdavo.

Metai vijo metus. Dešimtmečiai prabėgo. Su ašaromis akyse priklaupęs miestelio aikštėje Benas bučiavo trispalvę, atgavus nepriklausomybę. Kai bažnyčioje pirmą kartą giedojo Lietuvos himną, atrodė, visą širdį su visais išgiedos, mielas šiurpas per nugarą ėjo.

Gyveno Benas savo pavargusiuose namuose vienas – tėvai seniai mirė, žmona prieš metus smėlio kalnely po beržais atgulė, vaikai užaugę iš namų išskrido. Ne, ne visai vienas: dar buvo Sartis, jau kažkelintas Beno gyvenime, bet toks pat kaip ulonų pulke, buvo Margis, ištikimai ir Sartį, ir Beną saugantis.

Benas atgavo žemes, deja, jos visur po gabalėlį buvo išmėtytos: už pusės kilometro pushektaris ganyklos, keli žemės rėželiai dar toliau. Čia pat, už gryčios langų, esančią žemę naujieji dvarininkai nusipirko ir išnuomojo. Tie patys, kurie kolchozo laikais landžiodavo po tvartus, tikrindami, ar žmonės ne per daug gyvulių laiko, šniukštinėdavo daržinėse – o galgi šieno kas bus per daug prisišienavęs. Viskas dabartiniams naujiesiems ponams po ranka, o Benui pas Sartį tekdavo kasdien ir po kelis kilometrus sukarti.

Buvo vasara, pats baltųjų dobiliukų žydėjimas. Kaip ir kasdien susiruošė Benas ganyklon Sarčio perkelti. Iš kiemo išlydėjo geltonais žiedais pasipuošusi liepa. Jos šakos palietė veidą. Kažkada Benas norėjo šakas nupjauti, bet dabar pasijuto toks laimingas, lyg motinos paglostytas.

Viskas turėjo būti kaip visada. Benas ateis, paglostys Sartį, šis jį pasitiks tyliu žvengimu. Šeimininkas ištrauks metalinį kuolą, paves arklį, kur daugiau nenuėstų dobiliukų. Tada abudu ramiai pastovės, lyg vienas kito širdies klausytųsi.

Bet šįkart, kai Benas ištraukė kuolą, pasaulis ėmė suktis, saulė žemėn nukrito, aptemo. Atmerkęs akis, Benas pamatė Sartį, laižantį jo ant krūtinės sudėtas rankas. Benas teištarė:
– Sarčiuk, užspausk man akis, juk tik mudu šioje pievoje...

Sartis švelnia aksomine nosimi palietė Beno skruostą ir juo nuriedėjo dvi ašaros – išeinančiojo ir išlydinčiojo.

(Pastaba. Tai vienas iš pirmųjų, o gal  ir pats pirmasis popieriuje užrašytas prisiminimas)

Voverė – mamos augintinė
Ne vienuose namuose laikoma katė ar šuo, nors nei pelių nėra, nei apsaugos nuo vagišių reikia. Kažkada skaičiau, kad katė gelbsti nuo vienatvės, ramina, mažina pakilusį kraujospūdį, kad jų bioritmai stabilizuoja širdies veiklą, šalina sąnarių ir galvos skausmus, greitina žaizdų užsitraukimą, gydo vidinius uždegimus…

Pats patyriau, kad šuns prisirišimas prie šeimininko – besąlygiškas! Jis yra geras klausytojas: prisiglaudžia ir stengiasi išgirsti kiekvieną žodį, nors jų ir nesupranta, tik intonaciją suvokia. Be abejo, šuo kiekvienam leidžia jaustis saugiau... Jis nepaprastai džiaugiasi pasitikdamas, nors ir po kelių mėnesių sugrįžusio. Pasaulyje net paminklų šunims pastatyta už atsidavimą šeimininkui. Italijos Borgo San Lorenco mieste yra paminklas „Ištikimajam“, kuris 14 metų kas vakarą laukdavo atvykstančio traukinio, kad pasitiktų  šeimininką – ne jam buvo žinoti, kad šis žuvo kare. Volgos kairiajame krante esančio Toljačio mieste yra paminklas šuniui, septynerius metus, o rytinio Pietų Uralo mieste Čeliabinske – dvejus metus avarijos vietose laukusiems savo šeimininkų, Škotijos mieste Edinburge – penkerius metus budėjusiam ant šeimininko kapo ir ten mirusiam...

Esminis skirtumas tarp tų dviejų, dažniausiai sutinkamų augintinių – šunys turi šeimininkus, o katės turi tarnus, t. y. mus. Pasitaiko ir išimčių. Antai Tėvas Stanislovas Paberžėje augino katytę, vardu Mildutė. Eina jis per pievą, šalia tipena baltoji katytė. Būta ir gana keistų gyvūnėlio ištikimybės šeimininkui įrodymų. Tėvo Stanislovo dukterėčia Birutė Tiknevičiūtė dienoraštyje aprašė vieną sensaciją: „Kartą bažnyčioje prie klausyklos stovi žmonių eilutė ir Mildutė tupi, Viena moterėlė nueina nuo klausyklos, kita prieina, eilutė pasislenka pirmyn. Mildutė taip pat atsistoja, paeina truputį į priekį, žvelgdama į sėdintį klausykloje Tėvą Stanislovą, ir vėl atsitupia. Taip juokinga buvo“ („Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas“, 2016, p. 254).

Be šių ir kitų žinomų augintinių, pasitaiko ir neįprastų. Girdėjau pasakojant, kad vienas Šiaulių gamtininkas bute augino palaidus žalčius ir rupūžes, kol jauna žmona nepareiškė ultimatumo: „Arba jie, arba – aš!“

Mano Mamai, įžengusiai į antrąją gyvenimo pusę, jos draugė iš Suvalkijos padovanojo mažytę voverytę, gal 100 gramų tesveriančią, kokių dviejų mėnesių amžiaus. Kai užaugo, ji atrodė žavingai. Galva trumpa, kūno ilgis apie 25 cm, tokio pat ilgio papurusi uodega, didelės akys, į priekį palenktos ausys siekia akis, dailūs plaukų šepetėliai ausų galiukuose. Kailiukas tankus ir švelnus, vasarą jis ryškiai rudas, žiemą pilkšvas. Užpakalinės kojytės ilgesnės už priekines, baigiasi penkiais pirštais. Priekinių kojų pirmasis pirštas mažytis ir be nago, visi kiti – aštriais lenktais nagais. Tie nagai ir vairininkė uodega padėdavo jai vienu šuoliu iki 4 metrų atstumą įveikti. „Voverytė strykt pastrykt, / Uodegytė švyst pašvyst“, – poetiškai tas vaizdas nusakytas Ainos Kirdulienės eilėraštyje.

Mamai tos poezijos ne per daugiausia būdavo. Įsivaizduokite tą „strykt pastrykt“ kambaryje ar virtuvėje. Ir nežinai, kurią minutę ji atsidurs tau ant kojos, rankos ar ant  peties nusileis, gal net ir ant galvos. Per tą „švyst pašvyst“ ir sūkuringa šlapimo čiurkšlė švirkštelėdavo, kur pasitaikydavo… Kantri buvo Mama.

Kai augintinė ėsdavo, tūpdavo ant paskutinių kojyčių, o priekinėmis letenėlėmis maistą laikydavo. Įdomu būdavo žiūrėti, kaip ji Mamos atneštą kankorėžį skanaudavo. Laiko letenomis ir, sukdama aplinkui, pirmiausia nugraužia kankorėžio žvynelius, o tada mėgaujasi sėklomis. Mama maitindavo vaisiais, šviežiais grybais, erškėtuogėmis, riešutais, vištų kiaušiniais, o gėlių žiedų, žolių sėklų, pavasarį – medžių ir krūmų pumpurų augintinė pasiskabydavo pati. Užuodusi pieną – augintinė bemat prisistatydavo. Kaip neduosi, jei prašo?!

Mamos augintinė, kaip ir visos voverės, ypač aktyvi būdavo dieną. Pavargusi įsirangydavo į ant gembės pakabinto seno švarko kišenę. Gal ta slėptuvė instinktyviai jai buvo tapati uoksui arba rutuliškam lizdui, kuriuose įsitaisydavo dažniausiai spygliuočių miškuose gyvenančios giminaitės? O gal parko inkilui, kai voverės iš jų išvaro varnėnus? Vakare ji išsitiesdavo ant pagalvės ir visu savo mažu švelniu kūneliu prisiglausdavo prie Mamos skruosto. Tas augintinės glaudumas ir meilumas – savotiška voverytės padėka globėjai už rūpestį ir kantrybę.

Voverytė nebūdavo visąlaik tarp keturių sienų. Mama atidarydavo duris į lauką. Augintinė pro jas išstraksėdavo į kiemą, palakstydavo tvoromis palei Vysk. K. Paltaroko gatvę ir vėl tvarkingai sugrįždavo į vidų tuo pačiu maršrutu.

Sykį ją panoro pasigauti pro šalį ėję paaugliai. Vienas jų bandė sugriebti. Ir tą pačią minutę sukliko nesavu balsu iš skausmo. Matyt, kiaurai pirštą perkando! Juk voverės dantys  aštrūs ir stiprūs – silpnais dantukais storasienių graikinių riešutų negliaudytų.

Kartą Mamą aplankė giminaitis. Nepagalvojęs atidarė langą, po minutės kitos augintinės nebebuvo kambaryje. Išspruko iš namų ne tradiciniu keliu! Ir nebegrįžo…  Nepadėjo kelią atgal rasti nė atidarytos namelio durys.

Mama ištisą mėnesį vaikščiojo po visą teritoriją, ne tik savo kiemą, augintinės ieškodama, dairėsi miesto gatvėse bene pamatys. Viskas veltui…