Ne taip seniai Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčios raštinės kiemelyje sutikau parapijos kunigą Jordaną Urboną, visa savo esybe skleidžiantį žodžiais nenusakomo džiaugsmo ratilus. „Kažkas ypatingo bus atsitikę“, – pamaniau ir pasiteiravau tradiciniu klausimu: „Kaip gyvenate? Kas naujo?“

 Bemat tie pastebėti puikios nuotaikos ratilai it rožės pumpuras ėmė plėstis į šalis. „Gegužės 29-ąją, gražią saulėtą dieną, mūsų kursas susirinko padėkoti Dievui už kunigystės tarnystę. Prieš 30 metų Kauno arkikatedroje bazilikoje buvome įšventinti kunigais, – atidengia savo laimės paslaptį kun. J. Urbonas. – Kunigystės šventinimus suteikė JE kardinolas Vincentas Sladkevičius. Tai įsimintina diena, kurios mes negalime pamiršti. Pilnutėlė Katedra žmonių! Seminarijos kiemelis pilnas žmonių! Koks džiaugsmas žmonių širdyse! O mano širdyje, labai gerai prisimenu, tada išniro galutinai suvoktos didelės atsakomybės prieš Dievą ir žmones jausmas.“

Ir dalijasi džiaugsmu toliau: „Susirinkus į šv. Padėkos mišias kiemelyje, kur prabėgo 5-eri metai, vėl mintimis nusikėliau į seminariją. Kiek džiaugsmingų prisiminimų! Seminarijai tuo sunkiuoju komunistinės valdžios laikotarpiu vadovavo iškilus kunigas teolog. prof. Viktoras Butkus (1923 – 1945–1993), Kauno kunigų seminarijai atidavęs 27 gyvenimo metus (1962–1989), vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto atkūrėjų 1989 m. Ir pirmas šio universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas. Mes, klierikai, jo asmenyje pirmiausia įžvelgėme nuostabią savybę – tėvišką požiūrį į mus.

Ir 2020-ųjų gegužės 29-ąją, trumpam sugrįžę į savo Alma Mater, pirmiausia keitėmės prisiminimais apie jį, kaip apie fundamentinės ir moralinės teologijos žinovą ir nepakartojamą pamokslininką (kas sekmadienį jo pamokslo Kauno Arkikatedroje klausydavome išsižioję). Prisiminėme kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–1944–1957–1988–2000) požiūrį į tuos kunigus, kurie pirmiausia siekė turėti prabangią mašiną, išlaidžiai gyventi. Kalbėdavo mums:

„Prisiminkite, kad žmonės jums viską atleis, bet nedovanos gobšumo. Būkite jautrūs žmonių vargui. Renkitės tvarkingai, tik nevaidinkite skurdžių. Turite būti inteligentiški. Bažnyčios aplinkoje privalote nešioti sutaną, o namuose svečius priimti su „kaloratke“ (balta, standi, užpakaly susegama juostelė). Įsigykite naujausios literatūros ir nepagailėkite skolinti parapijiečiams.“

Ne tik Kardinolas, ne tik seminarijos Rektorius buvo nepamirštami kelrodžiai klierikams. Apie juos buvęs auklėtinis kun. J. Urbonas galėtų kalbėti valandų valandas. „Paskaitas skaitė profesoriai, diegę mumyse dvasingumo žiedus. Iš jų mes sėmėmės ištikimybės Kristui, ryžto širdingai tarnauti žmonėms. Lenkiu galvą į Amžinybę išėjusiems dėstytojams, kurie ir tais sunkiais ideologinio persekiojimo laikais gebėjo diegti Dievo ir artimo meilę, – pasakoja parapijos kunigas atminty atgamintus praeities fragmentus. – Kardinolo žodžius priėmiau kaip privalomas tolesnio gyvenimo gaires. Nesuskaičiuočiau, kiek per tuos 30 metų suteikiau Krikšto ir Santuokos sakramentų už ačiū. Taip vidinis balsas kuždėjo.“

„Filosofijos, graikų ir lotynų kalbų dėstytojas, nepamainomas giedojimo specialistas mons. Pranciškus Tamulevičius (1923–1947–2006) pasižymėjo nuoširdumu, darbštumu, mokėjimu aukotis. Visus mus žavėjo Monsinjoro pamaldumas ir paprastumas, su kuriuo jis atliko pareigas ir sudėjo savo gyvenimo auką į Viešpaties rankas. Savo pavyzdingu kunigišku gyvenimu be žodžių skatino ir seminaristus, ir kunigus ištikimai laikytis savojo pašaukimo. Trumpai sakant, kiekvienas dėstytojas buvo atsidavęs mūsų, būsimų kunigų, formuotojas“, – baigia pradėtą mintį pašnekovas.

Šiaulių Šv. Petro ir Povilo katedra (1990–1992)
Tai pradinė jauno kunigo J. Urbono – kunigystės stotis. Čia prabėgo pirmieji tarnystės Dievui ir žmonėms metai. Kiek pakrikštyta, suteikta santuokų! Jauno kunigo ugdymu sielovadai labai rūpinosi mons. Kleopas Jakaitis (1924–1947–2007), Šiaulių Šv. Petro ir Povilo katedroje vikaru pradėjęs dirbti tuoj po įšventinimų, t. y. 1947 m. Tada klebonui K. Jakaičiui, be sielovadinės veiklos, teko sukti galvą ir karo sužalotos bažnyčios – architektūrinio paminklo – atstatymo rūpesčiais. Vikaras J. Urbonas girdėjo vyresnio amžiaus žmonių prisiminimus, kaip jaunasis kunigas K. Jakaitis nesigėdydamas dviračiu vežiojęs statybines medžiagas. 1984 m. popiežius Jonas Paulius II klebonui K. Jakaičiui suteikė Monsinjoro garbės titulą.

Kun. J. Urbono žodžiais tariant, jį be galo imponavo mons. K. Jakaičio malonus akių žvilgsnis, draugiškumas, džiaugėsi gaudamas praktiškų patarimų. Imponavo ne tik klebono  pamaldumas, pavyzdingumas, bet ir tai, kad jis nevengė ir pasaulietinės visuomeninės veiklos, už kurią 2000 m. jam – vienam pirmųjų buvo suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas.

Monsinjoras artimai bičiuliavosi su „Polifonijos“ ansambliu. Turėdamas aiškų, stiprų, gražų balsą, mėgo giedoti ir dainuoti kartu su pasauliečiais. Atgimimo metais mons. K. Jakaitis vienas iš pirmųjų Lietuvoje įsileido į bažnyčią koncertuoti pasaulietišką chorą ir simfoninį orkestrą į presbiteriją.

Kai 1990 m. kunigas J. Urbonas atvyko į Šiaulius, mons. K. Jakaitis buvo pradėjęs tvarkyti Kryžių kalną. Klieriką tada kiek nustebino nuogirda, kad 1989 m., kilus iniciatyvai kalną aptverti, kun. K. Jakaitis finansavo kalno ir jo aplinkos sutvarkymo projektą, geodezinę nuotrauką, kelininkų konsultacijas. Išvada sau: Seminarijos rektoriaus prof. Viktoro Butkaus ir kitų dėstytojų priesakai būsimiems kunigams – ne šiaip kalbėjimas dėl kalbėjimo.

Kun. J. Urbonas pastebėjęs – nors mons. K. Jakaitį slegia ir metų, ir ligų našta, tačiau jis  uoliai klauso išpažinčių, sako prasmingus pamokslus... Taigi, buvo jaunam vikarui iš ko mokytis praktiškai. Visam gyvenimui įsidėmėjęs mons. K. Jakaičio žodžius: „Svarbiausia mano pareiga – būti kuo arčiau žmonių!“ Įsidėmėjo ir ta mintimi iki šiol vadovaujasi. Taigi, kunigystę pradedantis vikaras turėjo idealų pavyzdį, kaip aukotis Dievui ir žmogui.

Trisdešimties metų kunigystės kelio stotys (žemėlapis).
J. Urbono archyvo nuotr.

1985-ieji. Kauno kunigų seminarija. Įvilktuvės.
J. Urbono archyvo nuotr.

Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčioje su uoliomis šv. Mišių lankytojomis.
J. Urbono archyvo nuotr.