(Tęsinys)  
Paryžiuje
1929 m. S. Ušinskas, gavęs pinigų už rengiamai Žemės ūkio parodai nupieštus plakatus, išvyko toliau studijuoti į Paryžių (XX a. lietuvių dailės istorija. 1900-1940. II t., V.: 1983, p. 73).

Atvykęs į Paryžių jis iš pradžių įstojo į Žiuljeno akademiją, kur už nedidelį mokestį buvo galima piešti studijoje ir gauti patarimų. Tačiau netrukus ją paliko, supratęs, kad čia nieko naudingo sau negaus.

Draugų patariamas įstojo į Valstybinę aukštąją taikomosios dailės mokyklą (Conservatoire nationale des arts et metiers), kurioje bene daugiausia studijavo lietuvių (Sakalauskas T. Šventės mansardose: Esė apie dailę ir dailininkus. V.: „Vyturys“, 1992, p. 110, 111-112). Joje jis susipažino su monumentaliojo meno principais profesoriaus Marselio Manji (Marcel Henri Magne) studijoje, o vėliau – 1930 – 1933 metais tęsė studijas Valstybinėje vaizduojamojo meno akademijoje (įkurtoje 1924 m. F. Ležė), kur studijavo tapybą pas F. Ležė (F. Leger) ir scenografiją pas Aleksandrą Ekster.

S. Ušinskas apie mokslą Paryžiuje rašė: „Kadangi į Paryžių atvykau be stipendijos, teko užsiimti visokiais papildomais darbais: piešiau kino afišas, o kiek vėliau dirbau atlikėju „Foliberžer“ teatre. Čia susipažinau su teatro dailininke Aleksandra Ekster – ji kai kuriems spektakliams darė dekoracijas ir kostiumus. Per ją ir patekau į Moderno akademiją, už kurią reikalavo mokėti po 300 frankų per mėnesį (šiaip jokiu būdu nebūčiau galėjęs mokytis, jei ne atlyginimas už projektus, kuriuos man duodavo padaryti).

Ten tapybą ir kompoziciją dėstė Fernanas Ležė (F. Leger), dekoracijas ir kostiumą – Aleksandra Ekster; be to, klausiausi ir Le Korbiuzjė (Le Corbusier) paskaitų. Jis dėstė teorinius vadinamosios abstrakčiosios kompozicijos pagrindus. Jis ateidavo iš ryto apie 11 valandą, peržiūrėdavo studentų darbus, kurie buvo užsirašę studijuoti profesoriaus konsultuojami, ir, nieko nesakęs, išeidavo; po to ateidavo vienas naktį ir ant brėžinių kampų darydavo korektūrą.

F. Ležė buvo kitoks metodas – jis ne tik čia pat konsultuodavo, bet ir pataisydavo. „Moters studija“, kuri kabo mano dirbtuvėje, taip pat neapsiėjo be jo rankos. F. Ležė tapyba buvo labai naujas dalykas. Mane iškart patraukė, pasukau į tą pusę – ir važiavau. Klasikinė tapyba buvo pabodusi, o jis sukūrė naujos kompozicijos pagrindus. Spalvų išdėstymas, kompozicija Ležė kūriniuose labai nekomplikuota, tiesiog suprastinta, tačiau jis pasiekia ryškaus dekoratyvumo, raiškios konstrukcijos. Jis sakydavo: „Neikite į muziejus, nelankykite jų, bėkite iš ten, geriau eikite į krautuves, apžiūrėkite vitrinas...“

F. Ležė sprendė ne atmosferos, perspektyvos, bet plokštumos, konstruktyvines problemas. Dėstydamas piešimą, jis tvirtindavo, kad negalima atskirti piešinio, nes tapyba esanti piešinio, spalvos ir kompozicijos sintezė. Toji akademija davė piešimo, spalvos sprendimo, komponavimo pagrindus.

Be to, F. Ležė plastiniai principai labai tiko vitražui, kurį aš lygia greta studijavau Aukštojoje valstybinėje taikomosios dailės mokykloje (tikslesnis vertimas iš pranc. – Aukštoji valstybinė meno ir amatų mokykla – J. N.). Čia surastas idėjas buvo galima įkūnyti praktiškai. Rūpėjo visur būti pačiam, viską savom rankom pačiupinėti. Štai tie nedideli 30 x 30 centimetrų vitražai, kurie matyti mano studijos languose, daug darbo kainavo; kol išmokau dirbti – 50 kvadratinių metrų stiklo per nieką nueidavo. Būdavo, skaldai, skaldai... Dabar nebėr tokio gero stiklo.

Nuvažiavom į Paryžių, turėdami dailės pagrindus. Tai išgelbėjo mūsų savitumą: jei tiesiai iš gimnazijų, tas didelis miestas būtų mus „suvirškinęs“. Paryžiaus mokykla padėjo technologinius pagrindus. Tai Marselis Manji (Marcel Henri Magne – J. N.). Iš čia parsivežiau vitražą – juk anksčiau jo nebuvo.

Vakarais eidavau į Luvro biblioteką rinkti medžiagos apie seną kinų, japonų marionečių teatrą. Svajojau apie panašų teatrą mūsų krašte; kūriau projektus, dariau eskizus, rausiausi jo technikoje... 1936 metais jis pradėjo egzistuoti. Vadinasi, lėlės prasidėjo irgi Paryžiuje.

Tapyboje ieškojau aštrių architektūrinių linijų. Iš viso buvo siekiama griežtos linijos ir architektūrinės kompozicijos. Mano dekoratyvinių darbų pagrindas buvo graikai. Bet į graikus žiūrėjau per geležies ir betono prizmę. Jaučiausi esąs industrinis dailininkas. Visa iš Paryžiaus...“ (Justinas Vienožinskis: Straipsniai. Dokumentai. Laiškai. Amžininkų atsiminimai (parengė I. Kostkevičiūtė). Vilnius, 1970, p. 109; Sakalauskas T. Šventės mansardose: Esė apie dailę ir dailininkus, p. 120-121).

Dailininkas Paryžiuje nutapė nemaža paveikslų aliejumi ir tempera arba pradėjo tapyti šias drobes: „Jaunasis muzikantas“ (1930 m.), „Aktas“ (1930 m.), „Pirtyje“ (1930. Aliejus, drobė. 96 x 85 cm), „Baseinas“ (1930 – 1932), „Besimaudančios moterys“ (1931 m.), „Žmogus tarp pjūklų“ (1930 – 1932. Aliejus, drobė. 95 x 95 cm) ir kt. Jis taip pat kūrė monumentalios kompozicijos scenovaizdžius. Jo diplominis darbas – dekoracijų ir kostiumų projektai Sofoklio „Karaliui Edipui“ (1931 m.).

Baigęs studijas Paryžiuje ir gavęs dekoratyvinio ir taikomojo meno specialisto vardą, dailininkas grįžo į Kauną.

1937 m. S. Ušinsko lėlės ir scenografijos darbai buvo eksponuoti Paryžiaus pasaulinėje parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“. Dailininkas susilaukė neįtikėtino pripažinimo: už Balio Dvariono baleto „Piršlybos“ scenografiją ir kino filmo „Storulio sapnas“ marionetes jis šio pasaulinėje parodoje buvo apdovanotas aukso ir sidabro medaliais.

Lietuvoje
Mokydamasis Paryžiuje S. Ušinskas (dar jo pavardė to meto spaudoje buvo rašoma Ušinskis – J. N.) parvažiuodavo į Lietuvą, kur apsistodavo Kaune, lankydavosi Pakruojyje, Šiauliuose. 1930 m. jis surengė savo darbų parodas Šiauliuose, Kaune.

1930 spalio 17 d. laikraštis „Šiaurės Lietuva“ rašė: „Š. m. lapkričio 1-8 d. įvyks specializuojančio Paryžiuje dail. Stasio Ušinsko paveikslų paroda Šiauliuose, šaulių klubo salėje.

Paroda bus atidaryta kasdien nuo 10 iki 16 val., o šventadieniais – nuo 13 iki 18 val.

Įėjimas 1 lit, moksleiviams ir kariams – 50 ct. Rengėjai“ (Meno paroda. „Šiaurės Lietuva“  1930 m. spalio 17, p. 4).

1930 m. lapkričio 9 d. laikraštis „Mūsų momentas“ apie šią parodą rašė: „Šiauliuose dabar paveikslų paroda. Jauno menininko Stasio Ušinskio. Tai Pakruojaus krašto vyrukas, baigęs neseniai Šiaulių gimnaziją. Po to aktyviai dalyvavęs Kauno Meno mokyklos suirutėse ir priverstas su minėtos mokyklos sienomis atsisveikinti, išvažiavo į Paryžių. Tenai lanko Akademiją, šantanus ir kabarėlius. Ir kuria. O kūrinius siunčia į Šiaulius, kur ruošiamos jo kūrinių parodos. Beje – ši paroda jo pirmoji. Pirmieji žygiai. Tad daug šiauliečių suintriguoti eina žiūrėti. Paryžiuje studijuojančio dailininko kūrybos.

Į parodą verta nueiti. Kas yra nuogų moterų kūno garbintojas – ras parodoje savo skyrių, kas mėgsta gėles ir vazonus – yra natiurmortai (arba mortenatūrai), kiti gali pasigėrėti dekoracijų fantazija. Žodžiu – Ušinsko paroda yra vienas malonumas.

Džiaugiasi šiauliečiai. Dailininkas Ušinskas – šiaulietis. Šiaulių dvasia ir jo paveiksluose. Tai kas, kad Ušinskis savo paveikslus kitaip, negu reikia, pavadina. Juk pavyzdžiui, viename paveiksle nupiešti du Šiaulių žydai, kitame – dvi mergužėlės iš vienos Šiaulių gatvės“ <...> (Pasirašo: Critucus. Viena paroda (Ušinsko paroda yra vienas malonumas...). „Mūsų momentas“, 1930 lapkričio 9, p. 2).

Jūras Šaltenis 1930 m. lapkričio 16 d. laikraštyje „Šiaurės Lietuva“ apie šią parodą ir joje eksponuojamus dailininko darbus rašė: „Š. m. lapkričio mėn. 1 d. Šiauliuose, šaulių klubo salėje, atidaryta Paryžiuje studijuojančio lietuvio dailininko Stanislovo Ušinskio paveikslų paroda.

Ušinskis – pakruojietis, prieš keletą metų baigęs Šiaulių gimnaziją, dar visai jaunas žmogus. Mokėsi Kauno meno mokykloj, bet kilus joje skandalams ir nesusipratimams, išvažiavo tolimesnėms studijoms į Paryžių. Ten mokosi Meno akademijoj. Neturtingas, pašalpos niekur negavęs, pats kovoja su gyvenimu.

Ši jo paroda – jo pirmieji žingsniai į meno pasaulį. Visi beveik išstatyti darbai, kaip man teikės paaiškinti parodos rengėjai, yra vienos vasaros darbai.

Parodoje išstatyta 35 paveikslai: iš jų – 15 didesnių, 10 mažesnių ir 10 eskizų. Kataloge visi paveikslai suskirstyti taip: kompozicija (13 pav.), dekoracija (8 pav.), natiurmortai (5 pav.) ir landšaftai (9 pav.).

Vos į kelis paveikslus pažvelgęs gauni įspūdžio, kad jauno menininko siela naujų kelių ieško. S. Ušinskis stengiasi ir žmogaus kūno linijose ir gamtoje ir fantazijoje rasti savotiško, akį viliojančio grožio. Tas jam lengvai pavyksta, tuo labiau, kad dail. Ušinskis turi talentą ir turi išdirbtą, nepriklausomą stilių. Tas stilius – keistas, nesuprantamas paviršutiniškai nusiteikusiems žiūrėtojams. Taigi daug kas skundžiasi, kad jaunas menininkas – tolimas savo kūrybos dvasia kasdieniniam žmogui. Tas teisybė. Bet ne paveikslų turinys, ne jausmas, kurio daug Ušinskio paveikslai savy turi, bet daugiau pats stilius yra tolimas ir nesuprantamas <...>

Ir viskas. Apėjai aplink salę ir dar akimis peržvelgei. Įspūdis: jauna jėga, daug vilties, bet dar nieko teigiamo, nieko ypatingo.

Tokia matytis, ir visų lankytojų nuomonė. Paroda lankoma gana skaitlingai. Iki pirmadienio 4 val. atsilankė apie 200 žmonių.

Ušinskis – šiaulietis. Šiaulių dvasios žmogus. Gal šiauliečiai tikisi jo kūryboje ką nors artima rasti. Bet nusivilia: Ušinskio paveikslai daugiau Paryžių ne Šiaulius primena.

Yra, žinoma, mėgėjų, kuriems ši paroda patiko. Kaip man parodos rengėjai nurodė, tai 4 paveikslai dviejų dienų laikotarpy parduoti.

Vis tiktai Ušinskis – menininkas ir, kaip toks, įdomus“ (Jūras Šaltenis. Pradai ir žygiai. Dail. S. Ušinskio paveikslų parodą aplankius. „Šiaurės Lietuva“, 1930 lapkričio 16, p. 6).    

Gausiame S. Ušinsko kūrybiniame palikime galima aptikti siužetų iš jo gimtojo Pakruojo. Tai vienas pirmųjų Ušinsko tapybos darbų – aliejumi tapyta drobė „Turgun važiuojam“ (1930), kuriame pavaizduota ūkininko šeima, vykstanti į turgų; šio paveikslo viršuje puikuojasi užrašas „Pakruojis 2 km“. Kitas darbas „Jaunasis muzikantas“ (1930), kuriam pozavo dailininko sesuo Filomena Ušinskaitė, taip pat susijęs su tėviške.

Sėkmingai baigęs studijas Paryžiuje ir gavęs profesionalaus dailininko diplomą, 1931 metais S. Ušinskas sugrįžo į Lietuvą. Įsikūrė Kaune ir iškart aktyviai įsitraukė į kūrybinį gyvenimą, visur palikdamas ryškų, savitą pėdsaką. Pakviestas režisieriaus A. Olekos-Žilinsko, pradeda dirbti dailininku Kauno valstybės teatre, kuria kostiumų eskizus, scenografijas, pasižyminčias ansambliškumu, konstruktyvumu, tautinėmis tradicijomis. S. Ušinskas buvo vienas ryškiausių „art deco“ meno krypties, kuri Europos ir JAV mene pasireiškė po Pirmojo pasaulinio karo, atstovas Lietuvoje.     

S. Ušinskas 1937 m. sukūrė keliafigūrę kompoziciją „Pakruojo valstiečiai“ (Enkaustika. 114 x 159), tuo pabrėždamas savo šeimos kaimiškąsias šaknis. Ši drobė saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje. S. Ušinsko sukurtas grupinis paveikslas „Pakruojo valstiečiai“ – prasminga dailininko duoklė gimtajam miesteliui, jo žmonėms, o personažai sukurti iš natūros tokie, kokius jis čia sutiko, kokie jam įstrigo į atmintį.

T. Sakalauskas knygoje „Šventės mansardose“ apie šio paveikslo likimą aprašo įdomų atsitikimą: „Karo metais S. Ušinskas tapybos darbus (ir Paryžiuje sukurtus) nuvežė į Pakruojį, sukrovė pastogėje. Pakruojo valstiečiai, tie patys, kurie, susėdę į ratus, jam pozavo, pamatė paveikslus, nusprendė: „Ko jie čia stovės – uždengsim soigą.“ Ir uždengė – vis dėlto drobė, ir dar nudažyta. Vokiečiai pamatė, nulupo tą stogą ir išsivežė...“ (Sakalauskas T. Šventės mansardose: Esė apie dailę ir dailininkus, p. 131).   

(Bus tęsinys)

Jaunimo teatro kolektyvas Kaune. 1934 m. Antroje eilėje (iš kairės) pirmas sėdi S. Ušinskas. Iš J.
Nekrašiaus rinkinio.

S. Ušinskas prie savo kūrinio. Apie 1937 m. Kaunas.

S. Ušinskas. „Pakruojo valstiečiai“. 1937 m. Kūrinio originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

S. Ušinsko lėlės

S. Ušinsko lėlės. S. Ušinsko lėlės filmui „Storulio sapnas“.