Šiaulių amatininkystė

(Tęsinys)

Fotografijose vyrai dažniausiai yra vidutinio ūgio, labiau apskritagalviai, platesnio veido, tamsesnių plaukų ir akių. Moterys, lyginant su vyrais, yra žemesnio ūgio, daugiau apskritagalvės ir labiau apskritaveidės. Jos dažniau yra tamsesnių akių: tarp moterų yra daugiau rudakių ir mažiau mėlynakių nei vyrų; betgi šviesiaplaukių daugiau, atrodo, yra moterų nei vyrų.

XX a. 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečio šiauliečių portretuose veido išraiška kiek santūresnė, rimtesnė. Šio laikotarpio nuotraukos, atsižvelgiant į aprangą ir papildomus atributus bei papuošalus, daugiau informatyvesnės, išraiškingesnės. Jos atskleidžia to meto žmonių išraišką, pasaulėžiūrą, visuomeninę ir socialinę padėtį, profesiją, pomėgius. Vėlesnio pokarinio laikotarpio tradiciniai šiauliečių portretai ir grupinės nuotraukos ne tokios ryškios ir informatyvios, iš jų gerokai sunkiau nustatyti socialinę žmonių padėtį ar profesiją.

Fotoateljė fotografuojamų šiauliečių portretai būdavo komponuojami pasitelkiant pieštą gamtos motyvais foną, įvairią butaforiją, baldų rekvizitą kaip svarbią detalę, portretuojamasis rankose laikydavo laikraštį, knygą, lazdą, moterys – gėlę, knygą, rankinuką ir kt. Kompozicijose buvo stengiamasi, kad tamsiai apsirengę žmonės stovėtų iš šonų, o šviesūs viduryje. Žmonės nuotraukose stovi pasitempę, dažniausiai nežiūri į objektyvą. Visi turi savo vietą. Nuotraukos įvairaus dydžio – nuo normalaus iki visai mažų, netradicinio dydžio.

Tyrinėjant tarpukario Šiaulių fotografų portretinę fotografiją galima pastebėti bendrus žmonių vizualinius bruožus. Fotografuojamųjų laikysena, stovėsena, sėdėjimo maniera, veido išraiška ir kitos detalės išryškina tam tikro individo ar žmonių grupės biografijos vaizdą ir faktą, jų tapatumus ir skirtumus. Nėra abejonės, kad šukuosenas, aksesuarus, aprangą pirmiausia diktavo mada, taip pat tam turėjo įtakos socialinė ir ekonominė žmonių padėtis bei daugelis kitų faktorių.

Lyginant Šiaulių fotografų darbus galima įžvelgti panašias žmonių bruožų, aprangos ir išvaizdos detales, išskirti tam tikrus dėsningumus ir skirtumus. Tačiau to, kas pavaizduota fotografijose negalima ypatingai sureikšminti, pirmiausia būtina atsižvelgti į tai kokia buvo fotografo patirtis ir koks jo požiūris į žmones. Būtina įvertinti tai, kad kiekvienas fotografas savaip siekė atskleisti jo nuomone ypatingus grupės požymius, išskirtinius kiekvieno fotografuojamojo bruožus ir požymius, sukurti bendrą grupės vaizdą ir nuotaiką.

Moterys fotografijoje
Tarpukaryje Lietuvoje buvo paplitęs šviesiaplaukės ilgakasės merginos įvaizdis. Pasitaiko šukuosenų, kur kasos supintos ir susuktos lanku. Ilgainiui vietoj tvarkingų, kartais glotniai prigludusių plaukų šiaulietės moterys 2-ajame ir 3-ajame dešimtmetyje pamėgo ilgesnes, laisvesnes, kartais šiek tiek suveltas šukuosenas. Šiaulietės moterys nebijojo eksperimentuoti ir šukuotis taip, kaip ir didmiesčių damos, ponios ir panelės. 1924–1925 m. Europoje prasidėjusi trumpų plaukų mada greitai pasiekė ir Lietuvą, paplito Šiauliuose.

Kaip matyti iš senųjų fotografijų, Šiauliuose ji plito gana sparčiai, nes daugelis turtingesnių ir išsilavinusių šiauliečių visuomet sekdavo europinės mados naujienas ir stengdavosi nuo jos neatsilikti. Madingiausi kirpimai buvo daromi ir Šiauliuose – mieste netrūko gerų šios srities specialistų. Dažniausia moterys mėgdavo glotniai prie kaktos ar smilkinių prigludusias garbanas, tik prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėtos daryti šukuosenos su puresnėmis bangomis. Šiaulietės nevengė trumpo kirpimo ir garbanų. Tai akivaizdu iš to laikotarpio fotografijų.

Moterų portretuose iki XX a. 4-ojo dešimtmečio dominuoja kuklios moterų šukuosenos: trumpi plaukai ir sklastymas iš kairės į dešinę. Plaukai visada surišti, šukuosenos tvarkingos. Dažniausiai jų plaukai būdavo vidutinio ilgumo. Kartais moterų plaukai banguoti. Taip pat galima sutikti moterų, kurios plaukus susipynusios į kasas. Kartais į plaukus buvo įsirišamas medžiaginis raištis, vadinamas kaspinu, kuris greičiausiai atliko estetinę, o ne praktinę funkciją.

Pasitaikydavo ir šukuosenų, kur į plaukus įsegtos gėlės. Nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio šiauliečių plaukų sušukavimas keičiasi: rečiau skiriamas sklastymas, plaukai puresni, šiek tiek ilgesni, tačiau tendencija plaukus kirpti trumpai išlieka.

Kaip matyti iš fotografijų šiauliečių moterų išvaizda kito kintant laikmečiui, madai, socialinėms ir ekonominėms sąlygoms, ir tai daugiausia atspindėjo išvaizda, rūbai, šukuosenos, papuošalai. Tarpukario šiauliečių moterų rūbai nepasižymi didele įvairove. Dažniausiai jos būdavo apsirengusios paprasto kirpimo suknelėmis, trumpomis palaidinėmis, nešiodavusios ilgus sijonus ir ne vieną, o kelis iš karto. Pūstos drabužių rankovės, daug raukinių – dar vienas specifinis to laiko bruožas. Šiaulietės taip pat nešiojo ilgas kojines, avėjo batelius uždarais galais. Būtinas kiekvienos save gerbiančios Šiaulių ponios aprangos akcentas buvo skrybelė – masyvi, su gausiais puošybos elementais. Anuomet fotografuota Šiauliuose aukštuomenės dama segi ilgą, žemę siekiantį sijoną, pasipuošusi įspūdinga didele skrybėle. Pokariu skrybėlaitės mažesnės ir paprastesnės. Dar vienas privalomas damų aprangos akcentas – pirštinaitės, nertos vąšeliu, arba plonos odinės.

Iki 3-ojo dešimtmečio moterų drabužiai buvę vienspalviai, o vėliau vis labiau populiarėjo margi audiniai, iš to paties arba kito audinio siūtos ar nertos apykaklės. Prie vienspalvio audinio rūbų dažnai būdavo prisiuvamos kitos spalvos apykaklės. Kartais jos siūtos iš to paties audinio, kaip ir palaidinės ar suknios, tačiau kartais būdavo prisiuvamos nertos vašeliu ar siūtos iš kitos medžiagos. Prie apykaklių dažnai prisegdavo kaspiną ar raištelį, kuris suteikdavo apdarui tam tikro puošnumo. Pastarieji akcentai itin būdingi iki 5-ojo dešimtmečio.

Viena populiariausių moterų apdarų – palaidinės, siūtos labai įvairiai. Dažnai priekyje jos susagstomos puošniomis sagomis, kurios neretai aptrauktos audiniu. Nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio nebenešiojamos palaidinės su nedidelėmis iškirptėmis, pradėta nešioti iki kaklo susagstytus rūbus, dominuoja uždaros apykaklės. Kartais jos suknelę persijuosafvo diržu, kuris paaukštindavo taliją. Tradiciniai rūbai – blauzdas siekiantis sijonas, dažnai vienspalvis, iki kulkšnių. Ryškus moterų tarpukario akcentas – atviros apykaklės. Neretai ant suknelės viršaus moterys vilkėdavo baltas įvairiausiais raštais nėriniuotas apykakles, kurios tarsi atstodavo papuošalus. Visgi dažniausias to meto papuošalas buvo įvairių formų segės, prisegamos po kaklu. Šiaulietės mėgo nešioti auskarus ir kiek rečiau – įvairiausius karolius bei grandinėles.

Šiaulietės dažniausiai avėjo suvarstomus batus uždarais galais. Mergaičių rūbai ornamentuoti, išmarginti įvairiais raštais. Yra fotografijų, kur šiaulietės nusifotografavusios su tautiniais rūbais.

Iki XX a. 5-ojo dešimtmečio šiaulietės mėgo fotografuotis siūtais drabužiais, dažniausiai sukniomis arba palaidinėmis ir ilgais sijonais. Taip pat jos vilkėjo ilgas suknias ar sarafanus su baltais marškiniais, kai kur galima pamatyti vilkint ir liemenes. Nuotraukose nepasitaikė pastebėti, kad moterys dėvėtų ilgas kelnes, vadinasi, tais laikais tai dar nebuvo priimtina.

Iki Antrojo pasaulinio karo darytose fotografijose kai kurios moterys nešiojo galvos apdangalus, dažniausiai baltas skareles, rečiau skrybėlaites. Kai kurios moterys nešiojo nedidelės apimties beretes. Ji buvo prigludusi prie galvos, nešiojama pakreiptas į vieną ar kitą pusę, į viršugalvį. Jos buvo paplitusios ir po Antrojo pasaulinio karo, ypač tarp kaimo ir miesto inteligenčių.

Moterys mėgo fotografuotis pasipuošusios ilgais ar trumpais karoliais, kartais įsisegusios segę, kiek rečiau ant rankų pastebimi žiedai. Plaukus dažnai puošdavo kaspinas, gėlės žiedas, kuris būdavo segamas ir prie krūtinės, ant kaklo – gintariniai karoliai. Kaip jau minėta, estetinę funkciją atlikdavo plaukų raiščiai, puošnios sagos ir apykaklės, įvairūs kaspinai, diržai, taip pat nėriniai, apyrankės ir kt.

Moterys nuotraukose nufotografuotos sėdinčios arba stovinčios. Jos stovi atsirėmusios į koloną ar stalelį ar sėdi suglaudusios kojas, pasidėjusios rankas ant kelių. Grupinėse nuotraukose moterys stovi uždėjusios ranką ant šalia esančio vyro peties arba atsirėmusi į kėdės atlošą, pasirėmusios į staliuką ar koloną. Moterys neretai fotografuodavosi su rankinėmis: sėdint jas pasidėdavo ant kelių, o stovint laikydavo rankoje. Jos kartais fotografuodavosi su knyga ar gėlėmis rankose. Pastebima, kad nuotraukose, kurios darytos fotoateljė, gėlės kartais būdavo dirbtinės.

Vyrai fotografijoje
Dažniausia vyrų apranga – tamsus švarkas, šviesesni marškiniai, taip pat tamsūs ir vienspalviai kostiumai. Jie taip pat dėvėjo tamsius švarkus, susagstomas liemenes, juodas kelnes ir šviesius marškinius. Paprastomis dienomis vyrai dėvėjo praktišką švarką, darbines kelnes ar kostiumą, dažnai nešiodavo kepurę su snapeliu. Jiems buvo ypač svarbus praktiškumas – tai atsispindi iš drabužių spalvos: drabužiai tamsūs, audinys tvirtas, todėl būdavo ilgai dėvimi. Dažnai rišimas kaklaraištis, rečiau peteliškė ar apsieinama be jų. Be kaklaraiščių fotografuodavosi tik kaimo vyrai. Kaklaraiščiai tamsūs ir vienspalviai, bet pasitaiko ir raštuotų.

Vyrų marškiniai dažniausiai balti, rečiau juostuoti ar margi. Kartais jie fotografuodavosi su tamsių spalvų puspalčiais ar paltais, ant galvos užsidėję skrybėles. Vyrai ant kaklo nešiojo šalikus, tačiau nuotraukose tai nėra dažnas reiškinys. Jie avėjo ilgus aulinius arba trumpus suvarstomus batus.

Vyrai mėgo fotografuotis į švarko atlapą įsisegę ženklelį, į švarko viršutinę kišenę įsidėję nosinę – fantaziją, į marškinių atvartus įsisegę sąsagas ir kt. aksesuarus. Vyrai dėvėjo kišeninius laikrodžius su grandinėle. Kišeninis laikrodis su puošnia grandinėle turėjo ne tik praktinę reikšmę, kartu tai buvo ir prabangos detalė, solidumo ženklas.

Dažnai šiauliečių portretuose žmonės pavaizduoti stovintys ar sėdintys. Vyrai sėdi įvairiomis pozomis, kartais užsikėlę koją ant kojos. Būdingas požymis – sėdint rankas susidėti ant kelių. Vyrų stovėsena išdidi, nepriklausoma, jie laiko rankas sunėrę ant krūtinės ar užkišę už švarko, atsirėmę lazda ar lazdele, rečiau sulenkiamu skėčiu.

Tarpukario nuotraukose su prašmatniomis lazdomis ar lazdelėmis įsiamžinę ne tik senyvo amžiaus šiauliečiai, bet ir jauni vyrai, valdininkai, inteligentai, tarnautojai. Tuo laikotarpiu lazda buvo ne tik pagalbos ramstis, bet ir inteligentiškumo požymis, mados atributas. Kai kurie vyrai stovėdami laiko rankas sunėrę už nugaros. Pasitaiko nuotraukų, kur vyrai nusifotografavę rankoje laikantys cigaretę.

XX a. pradžios vyrų šukuosenos dominuoja tradicinis sklastymas iš kairės į dešinę arba į viršų ir atgal sušukuoti plaukai, tačiau pastebimas ir sklastymas per vidurrį.

Vyrų, kaip ir moterų, šukuosenos iki XX a. 4-ojo dešimtmečio dominuoja sklastymas iš kairės į dešinę. Vėlesnėse fotografijose sušukavimas keičiasi: rečiau skiriamas sklastymas, plaukai puresni, šiek tiek ilgesni, tačiau plaukai kerpami trumpai. Šukuosenos tampa mažiau pedantiškos, sušukavimas darosi laisvesnis, įvairesnis.

Nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio šiauliečių plaukų sušukavimas keičiasi: rečiau skiriamas sklastymas, plaukai puresni, šiek tiek ilgesni, tačiau tendencija plaukus kirpti trumpai išlieka. Tai dažniausiai patogios šukuosenos, kurių praktiškumą lėmė gyvenimo provincijoje ypatumai. Kai kurie vyresnio amžiaus vyrai nešiojo trumpus ūsus ir tvarkingai prižiūrimas barzdas.

Iki Antrojo pasaulinio karo darytose fotografijose kai kurių vyrų galvas dengia kepurės arba skrybėlės, rečiau beretės. Ypač tai ryšku nuotraukose, darytose lauke. Reikia atkreipti dėmesį, kad praktinę funkciją atliekantys galvos apdangalai būdingi tik kaimo gyventojams, o miestiečiams tai yra tik estetinę reikšmę turinčios detalės ar mados atributas.

(Bus tęsinys)

2020 05 08 13