Taip jau nutiko, kad vienais metais įvyko keisčiausi dalykai su mano kažkada nutapytais paveikslais. Įvykių eigoje dar tada susimąsčiau, kokie įdomūs kartais būna paveikslų likimai, jie, kaip ir mes, žmonės, turi savo gyvenimus.
Pirmoji istorija
Tai įvyko menininkų kolonijoje prie jūros, Ahrenshoope, Rytų Vokietijoje, 2008 metų pavasarį, taip pat gegužę, menininkų asociacija „Tiltas“ organizavo lietuvių-vokiečių tapytojų jungtinę tapybos parodą dailės galerijoje „Strandhalle“.
Atvykau su žmona Skaidre, tapytoju Artūru Savicku ir dar kitais (turėjo vykti ir maestro Romualdas Kunca, bet susirgo) į galeriją, kur surengėme kartu su penkiais vietiniais dailininkais, kurie buvę ir tapę Kuršių Nerijoje, bendrą, jungtinę tapybos parodą „Neringa“.
Atidarymo metu kalbėjo Lietuvos ambasados sekretorius, kurio dėka buvo organizuotas ir koncertas: koncertavo lietuvė Aukse, gyvenanti ir dėstytojaujanti Rostoko muzikos akademijoje. Ji ir pakvietė mus, dailininkus, atvykti kitą dieną į Rostoką: supažindinti su miestu ir muziejais. Apsilankę Auksės namuose buvome priblokšti – vos įėję ant buto sienų pastebėjome labai daug lietuviškos tapybos. Didžiausioji ir išskirtinė – Vinco Kisarausko labai spalvinga, nematyta ir daugiasluoksnė tapybos drobė.
Visi pradėjome dairytis, spėlioti paveikslų autorius. Kažkas sako: „Kieno gi šis Vilniaus motyvas, nes nėra nė parašo? Gal pasižiūrime kitą pusę?“ Ir staiga kažkas perskaito: „Sauliaus Kruopio „Vilniaus panorama“, 1985-ieji.“
Visus užvaldė nuostaba, o ypač Auksę, nes štai pats paveikslo autorius atvyko pas ją į namus. Sakau: „Aukse, duok man šia drobę – vaizdinėje pusėje pasirašysiu ir rytoj grąžinsiu. Pasidėsi, kur norėsi, kabinsi kur nori.“
Ji mums atskleidė, kad šis darbelis buvo jos tėvo 50-mečiui padovanotas dar tada, kai dirbo Vilniaus dailės muziejuje. Taip, taip, būtent nuo 1985 metų aš dirbau Vilniuje, Prano Gudyno restauravimo centre ir ruošiausi stoti į Dailės institutą.
Laisvalaikiu daug tapydavau, o aplink mano darbo stalą buvo sudėta daug tapybos drobių. Kasmet rengėme po pavasarinę ir rudeninę savo darbuotojų kūrybinę parodėlę. Visi žinojo kad aš tapau, ruošiuosi stoti į Tapybos fakultetą.
Pamenu, kad skyriaus vedėjui Urbonui 50-mečio proga Lietuvos dailės muziejaus darbuotojai susimetė pinigų ir kreipėsi į mane, ar galėčiau šią drobelę bendram reikalui parduoti, kad mes visi nuo kolektyvo šiam muziejininkui padovanotume. Taip ir padarėme.
Tai buvo 1985 metai, o tas muziejininkas, pasirodo, yra muzikos pedagogės Auksės tėtis. Ir taip ši drobė ir iškeliavo iš Lietuvos.
Aš pasistengiau ir po 22 metų aliejiniais dažais pasirašiau vaizdinėje pusėje ir grąžinau paveikslą Auksei.
Koks tolesnis šio paveikslo likimas, nežinoma, bet tikiuosi, kad jis ir toliau yra iškabintas Auksės svetainėje.
Antroji istorija
Tų pačių 2008 metų rudenį, vieno šeštadienio rytą, mudu su fotomenininku Rimantu Dichavičiumi vaikštinėjome Vilniuje, ant Tauro kalno, ten, kur vyksta sendaikčių turgūs.
Ir ko tik žmonės ten neprineša: nuo senų fotografijų, knygų, visokių rakandų iki retų baldų ar meninių dirbinių.
Pardavėjai suvažiuoja iš visos Lietuvos, bet būna ir latvių, rusų, gudų, lenkų. Tie, kurie ten lankosi, visada turi vilties susirasti ką nors tinkamo savo kolekcijai ar šiaip ko netikėto –ti kokio siurprizo sau.
Einame, dairomės vis. Ogi žiūriu – štai mano tapybos drobė, mano tapytas paveikslas. Atpažinau jį. Bet ką jis čia daro, kaip jis čia pateko – kiek sutrikau.
R. Dichavičius, sužinojęs, kad vienas jaunas vyras pardavinėja mano ir dar kitų dailininkų kūrinius, mano paprašytas, nufotografavo ir kartą, ir du… O aš laikydamas paveikslą rankose galvoju, iš kur tas mano paveikslas atsirado šio žmogaus prekių pasiūloje, nes tai gan naujas mano paveikslas, prieš kelerius metus tapytas Vokietijoje.
2006 metais surengiau aš didžiulę Nidos tapybos kolekcijos parodą Aaleno miesto rotušės Dailės galerijoje. Lietuvos dailininkų sąjungos automobiliu su manimi važiavo dailininkai Romualdas Kunca ir Vytautas Poška. Toje Dailės galerijoje mums skyrė net 15 salių, kiekvienas galėjome eksponuoti net po savo asmeninę kamerinę parodą.
Po atidarymo lankėmės garsiojoje Vokietijos Dinkelsbiulio menininkų kolonijoje, kur gyvena tapytoja Undine Werdin. Ji ir pasikvietė mus.
Buvo šiltas, gražus ruduo, tad daug tapėme. Miestelis, pasaulinio karo nepaliestas, nesugriautas, mus sužavėjo, ypač jo senamiestis su fachtverkiniais pastatais ir miesto siena. Aš pasirinkau tapyti miesto vartus su bokštais. Gerai pamenu pirmąją čia nutapytą drobę.
Praėjo daug mėnesių, o po pusmečio Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje, Vilniuje, surengėme planuotą Vokietijos ir Lietuvos dailininkų „Tilto“ jungtinę tapybos parodą. Eksponavome Nidoje ir Vokietijoje nutapytas drobes. Dalis drobių netilpo, jos buvo sudėtos galerijos sandėlyje. Ir mano drobė, tapyta Dinkelsbiulyje, pateko į sandėlį.
Praėjo daug laiko, užsimiršo ir tos kelios neeksponuotos drobės, likusios galerijos sandėlyje.
Va dabar jos ir išlindo į dienos šviesą. Drobės, skirtos teminei parodai, atsidūrė sendaikčių turguje, perpardavinėtojo rankose.
Mudu su R. Dichavičiumi nuėjome toliau, o mintyse kankino klausimas, kodėl aš užmiršau savo drobę ten, galerijoje, o galerijos darbuotojai būtent taip mano darbo ir ne tik mano tokiu būdu atsikratė.
Trečioji istorija
2001 metų balandį „Vartų“ galerijoje surengiau personalinę tapybos parodą „Mąstymai“. Tarp daugelio drobių eksponavau vieną istorinio ciklo gana didelę (120 x 150) drobę „Mano apsilankymas Vilniuje 1914“. Tas ciklas labai asmeniškas: tapiau sudėtinga lesiravimo technika, tad kūrinys gimė lėtai.
Praėjo daug metų ir viena senamiesčio galerija paprašė būtent ją paskolinti naujametiniam karnavalui eksponuoti ant sienų Verkių rūmuose. Esą ji būtų tinkama puošmena šventei. Pasirašėme dokumentus, o kada reikėjo įvardyti sumą, parašiau iš reikalo tik 8000 litų.
Užimtam žmogui laikas labai greit prabėga. Pavasarį, pasiimant iš darželio sūnų, viena ponia priėjo ir prie manęs ir ištarė: „Labai gražus jūsų tas Vilniaus paveikslas.“
„Taip, – sakau, – jis toks alegorinis, geltonų, švelnių tonų – šventiškas Vilnius, ir dar linksmas. Vadinasi „Mes visi viename laive“. Gal kiek ilgokas – apie 2 metrus.“
Ponia nesutiko ir kiek paprieštaravo: „Ne, jis nėra geltonų tonų, jis toks pastelinis, kompozicija su šventiškomis figūromis…“ Kiek suklusau ir klausiu, ar tai tas paveikslas, kuris eksponuojamas šiuo metu parodoje apie Vilnių, „Arkos“ galerijoje. „Ne, ne, – sako, – jis iškabintas Seime, svečių salėje.“
Ta moteris buvo Jolanta Paulauskienė, Seimo Pirmininko Rolando Paulausko žmona. Jai pažadėjau apsilankyti Seime ir apžiūrėti paveikslą. Tuo metu aš buvau visai užmiršęs apie tą sutartį su galerija, kuri paveikslą pasiskolino į Verkių rūmus.
Seimo rūmuose pasitiko mane žmogus ir nuvedė prie mano paveikslo svečių salėje. Nustebau, ką pamačiau – tas mano paveikslas iš istorinio ciklo, paskolinto į Verkių rūmus, jau buvo įrėmintas į paauksuotus rėmus ir čia jau nuolat kabėjo.
Seime sužinojau, kad paveikslas iš galerijos nupirktas ir jau yra Seimo nuosavybė. Vadinasi, paveikslas čia jau pusmetį kaip eksponuojamas, o man, autoriui, niekas apie tai net nepranešė, šią žinią visai atsitiktinai sužinojau.
Kažkas čia ne taip, pagalvojau, ir nuėjau pas galerininkę aiškintis. Galerija buvo tyliai likviduojama, o mano vizitu kiek nustebinta galerijos savininkė prabilo: „Taip, Sauliau, mes darėme Seime savo galerijos parodą ir Seimas nupirko visus kūrinius.“
Bandžiau prieštarauti, priminti, kad aš būtent šio paveikslo nepardavinėjau – tik galerijai ir jai asmeniškai paskolinau naujametei šventei.
Nuėjęs dar kartą į Seimą, su R. Paulausku sutariau pasirašydamas dokumentą, kad trims mėnesiams pasiskolinu savo paveikslą padaryti sau kopiją. Rūmuose palikome tik tuščius rėmus, aš pasiūliau jiems užkabinti užrašą „Paveikslas paimtas restauracijai“. Tokio turinio užrašus mačiau prie tuščių rėmų Ermitaže, Sankt Peterburge (Rusijoje).
Rankytėmis nusinešiau tikrai didoką paveikslą iki studijos.
Su besilikviduojančia galerija pasirašėme sutartį, kad jie mano anksčiau užrašytą simbolinę sumą galės man sumokėti tik per kelerius metus – po 100 litų per mėnesį.
Praėjo keleri metai, vyko mano 50-mečiui skirta paroda, organizuota Seimo nario Vytauto Grubliausko, būtent Seimo rūmuose. Parodos atidaryme lankėsi daug garbingų svečių, o Seimo narys Kazimieras Uoka pažadėjo sužinoti, kokia tikra suma buvo sumokėta galerijai už mano paveikslą. Atidarymo metu su svečiais nuėjome prie mano istorinio paveikslo grupinei nuotraukai. Po mėnesio aš jau žinojau, kiek galerija uždirbo pardavusi tapybos drobę, kurios aš, paveikslo autorius, prašiau neparduoti.
Ši ir dar daugelis kitų istorijų, manau, atsitinka su kiekvienu dailininku mūsų sudėtingame ir komplikuotame gyvenime.
Auksės buto Rostoke sienas puošia lietuvių dailininkų tapybos kolekcija. Virš sofos (kairėje) – Vinco Kisarausko niekada niekur nematyta drobė. 2007 m.
Asmeninio archyvo nuotr.
S. Kruopis tapo menininkų kolonijos Dinkelsbiulio (Vokietija) senamiesčio su fachtverkiniais namais motyvą. 2006 m.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tapytojo S. Kruopio drobė „Vilniaus senamiestis“, atsidūręs Vokietijoje, Rostoko mieste, muzikantės Auksės bute, šalia kitų lietuvių tapytojų paveikslų.
Asmeninio archyvo nuotr.
Legendinis tapytojo S. Kruopio istorinės tapybos ciklo paveikslas „Mano apsilankymas Vilniuje 1914 m.“ (tapytas 2001 m., 120x150, aliejus, drobė) šiuo metu yra nuolatinėje ekspozicijoje LR Seime.
Asmeninio archyvo nuotr.
