Nežinau, kaip kitiems, o man lietuvių kalbininkai panašūs į darbščiuosius žemdirbius, kurie iš auksaspalvio rugio grūdų atsijoja juodas kūkalių sėklas. Taip ir mūsų kalboje prisiveisusius visokius svetimžodžius, liežuviui patogesnius vienadienius posakius negailestingai rauna kalbininkai.

Aišku, ne visada paprasta pasakyti, kur piktžolė, o kur saugotinas augalėlis. Štai tas pats „kūkalis“  (mokslinis terminas – dirvinė raugė) yra piktžolė, bet saugotina, įtraukta į Raudonąją knygą. Ir dėl paties žodžio „kūkalis“, įsigalėjusio, paplitusio lietuvių kalboje, tarp kalbininkų nesama vienos nuomonės: didžiajame, akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ jis pateiktas kaip ir kiti norminiai žodžiai, tik nurodyta, kad tai esąs skolinys iš baltarusių kalbos, o kalbos patarimų knygelėse pateikiamas su nuoroda „neteiktina svetimybė“ ir keičiamas į „raugę“.   

Iš pastaruoju metu pasirodžiusių lietuvių kalbotyros darbų ypač nudžiugino rūpestingai, kvalifikuotai, su skoniu parengta žinomo kalbininko sintaksininko Vytauto Sirtauto (1921–2008) knyga „Veiksmažodinis tarinys dabartinėje lietuvių kalboje“. Ją išleido Šiaulių universitetas, kurio dėstytoju, profesoriumi veikalo autorius buvo ilgus metus. Leidinį sudarė profesorė Džiuljeta Maskuliūnienė, redaktorių kolegijos pirmininkas – profesorius Kazimieras Župerka.

V. Sirtautas buvo spalvinga asmenybė – Lietuvoje ir Latvijoje pripažintas kalbotyrininkas, talentingas pedagogas, geriausių vadovėlių bendrojo lavinimo ir aukštajai mokyklai autorius, poliglotas ir poetas, plačių interesų, didžiai išsilavinęs žmogus, matomas Šiaulių ir visos Lietuvos švietimo, mokslo, kultūros erdvėje. Kaip sakoma knygos rengėjų, tokių žmonių kūrybinis palikimas savigarbos nepraradusioje tautoje yra puoselėjamas, skelbiamas, propaguojamas, juo remiamasi ugdant naujas kartas.

2013 metais Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete, minint lituanistinės katedros Šiaulių aukštojoje mokykloje 65-metį ir įamžinant Profesoriaus, pirmojo tos katedros vedėjo bei pirmojo lituanistikos fakulteto dekano, vardą, buvo atidaryta Vytauto Sirtauto auditorija. Joje studentus ir dėstytojus šiandien pasitinka prasmingas akcentas – dailininko Kornelijaus Užuoto tapytas portretas „Vytautas Sirtautas... spalvos“.

Išleisto mokslinio veikalo reikšmingumą pripažino jo recenzentai, žinomiausi lietuvių kalbos sintaksės specialistai: profesoriai, humanitarinių mokslų daktarai Albinas Drukteinis, Vytautas Kardelis, Vitas Labutis, Vidas Valskys ir kiti.

Pagrindinis knygos tikslas buvęs pateikti skaitytojui Vytauto Sirtauto monografiją „Veiksmažodinis tarinys dabartinėje lietuvių kalboje“, kuri, kaip humanitarinių mokslų daktaro (anuo metu – filologijos mokslų kandidato) disertacija, buvo apginta Vilniaus universitete 1969 metais. Disertacija buvusi neįprastos apimties – kone 500 mašinraščio puslapių.

Leidinio informatyvumą didina knygos pradžioje, prieš disertaciją, pateikiami du įvadiniai straipsniai:  K. Župerkos – „Vienas mokyčiausių žemaičių“ (apie V. Sirtauto asmenį, darbus, gyvenimo kelią) ir A. Drukteinio – „Tvirtas žingsnis sintaksės mokslo tyrimuose“ (apie patį disertacinį darbą, „turintį išliekamosios vertės ir po daugelio dešimtmečių“).

Pastarajame straipsnyje nurodoma, kad mokslo studijos autorius nevengęs sunkiau interpretuojamų, probleminių atvejų, savo teiginius išsamiai argumentavęs, visame darbe akivaizdžios mokslinio objektyvumo paieškos.  Ypač pabrėžiamas kalbos reiškinių aptarimo išsamumas, nuodugni tarinių sandaros sukuriamų reikšmių ir formų įvairovės analizė.

V. Valskiui įspūdį padaręs kalnas tiriamosios medžiagos: daugiau kaip 30 tūkstančių sakinių iš grožinės literatūros, gyvosios liaudies kalbos (iš „Lietuvių kalbos žodyno“, jo kartotekos, nemaža sakinių iš žmonių kalbos surinkęs ir pats tyrinėtojas), publicistikos ir mokslinės, dalykinės literatūros. Plati, reprezentatyvi imtis leidusi ne tik išryškinti tiriamojo objekto savitumą, bet ir apčiuopti smulkiausius vartosenos ir raiškos niuansus. Verčiant disertacijos puslapius, negalima nestabtelti prie dažno pavyzdžio, iliustruojančio savitesnę tarinio ar viso sakinio raišką:

Jis tave drąsią išauklėjo. Rodos, man sakeisi turįs ir vaikų. O jau lijo! O pats nubėgo nudulkėjo per pusnynus. Kad šoks velnias, kad duos į duris ir išdūmė. Tau tik važinėtis ir važinėtis! Tokį kelią atbrisk atmaknok tu man! Kieno čia būta, kieno šeimininkauta? Šauk šaukęs – nė vienas nė krust.

Mūsų, Šiaulių žmonių, negali nedžiuginti tai, kad nemaža gražių, tinkamų tarinio raiškos įvairovei  iliustruoti sakinių mokslininkas surinkęs ir iš ano meto miesto laikraščio – „Raudonosios vėliavos“. Kalbos gerumas, aišku, visų pirma laikraščio darbuotojų, žurnalistų, ir tuometinio pedagoginio instituto kalbininkų lituanistų, su kuriais redakcija geranoriškai bendradarbiavo, nuopelnas. Keletas pavyzdžių iš 1961–1967 metų laikraščio:

Daina plaukte turi plaukti. Išsigandusios motinos ir vyras sakė nieko nežiną. Jis mėgsta prisiminti net užgimęs laukuose. Pažvelgęs iš šalies, manytumei matąs mūsų prosenelius. Silpnesnės valios žmogelis ir pasiduoda įkalbamas. Anglija nutarė prašytis priimama į „Bendrąją rinką“.    

Daugelyje monografijos vietų yra akivaizdi praktinė tyrimo orientacija. Autorius neapėjo ir kalbos kultūros dalykų: ne vienoje vietoje gretinami norminiai ir nenorminiai sintaksinės raiškos atvejai. Argumentuotai įrodoma, kad ne viskas yra kalbos piktžolės, kas kartais apšaukiama „kūkaliais“ – V. Sirtautas apgina kai kieno netaisyklingomis laikomas konstrukcijas, pavyzdžiui: Jei taisyti, tai taisyti gerai. Prašosi paimamas ant rankų.

Nors ir nedidelę lietuvių kalbos mokytojo patirtį turinčiam šių eilučių autoriui žurnalistui akivaizdu, kad aptariamame mokslo veikale puikiausios medžiagos ras ne tik kalbos tyrinėtojas, mokslo darbą rašantis studentas, bet ir kūrybingas mokytojas lituanistas. Gražių gražiausiais knygos pavyzdžiais  tarinio (veiksmažodžio, dalyvio) pamokas galima padaryti įdomesnes ne kalbos paribio ir užribio apraiškomis (kaip dabar perša LRT „įdomiosiose pamokose“), o parodyti kalbos išraiškingumą, lankstumą, turtingumą, pasiūlyti mokiniams panašių raiškos priemonių pavartoti savo kalboje.

Baigdamas šią nedidelę mokslo leidinio apžvalgėlę, dar norėčiau priminti, kad yra išėjusios dvi Vytauto Sirtauto poezijos knygos: 2001 metais Klaipėdoje išleista nedidelė knygelė „Laiko dvasios sparnais“ , o 2008 metais Šiauliuose, „Šiaurės Lietuvos leidykloje“ – eilėraščių rinktinė „Dunksi laiko žingsniai nebylūs“. „Aš esu, kas buvau, / Kur likau, palikau kelio vingiuos“, – rašė profesorius viename vėlesniųjų savo eilėraščių. Poetišką mokslininko prigimtį liudijo ir jo meilė vėjo malūnėliams – juos mėgo drožinėti, grožėdavosi ir kitus džiugindavo. Apie šį pomėgį pasakojama ir Šiaulių universiteto kinematografininkų sukurtume, profesoriaus atminimui skirtame dokumentiniame filme.

2020 04 30 26

 

 
Straipsnių peržiūros
94528888
Į viršų