Lietuvos Respublikos Seimas šiuos 2020 metus paskelbė mokslininkės, habilituotos mokslų daktarės, vaistinių augalų ir liaudies medicinos žinovės, chemikės-vaistininkės Eugenijos Šimkūnaitės metais, pažymėdamas jos gimimo 100 metų sukaktį ir nuopelnus Lietuvos mokslui.
Eugenija Šimkūnaitė buvo labai įdomi, savita asmenybė, plačiai žinoma Lietuvoje, žmonių Lietuvos žiniuone vadinta, daugelis matė ją televizijos ekrane, net kino teatrų salėse filme „Žiniuonė“, girdėjo kalbant susitikimuose su visuomene ar per radiją. Ji dažnai atvažiuodavo į miestus ir miestelius farmacininkų medikų ar liaudies medicinos gerbėjų pakviesta. Į jos paskaitas susirinkdavo pilnos salės klausytojų, po paskaitos dar ilgai jos nepaleisdavo, užpildavo klausimais. Susirinkimai užsitęsdavo kelias valandas, nes daktarė mėgo bendrauti su žmonėmis, netingėjo atsakinėti į jų klausimus, kalbėjo paprasta, įtaigia, labai vaizdinga kalba.
Susipažinau su daktare 1954 metais, vėliau beveik dvidešimt metų dirbome kartu Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiojoje farmacijos valdyboje, net dešimt metų sėdėjome viename kambaryje, buvau jos viršininke.
Eugenija Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijos pietuose, Krasnodaro krašte, Novorosijsko mieste. Jos tėvas Pranas Šimkūnas buvo vaistininkas, motina Olga Lebedeva – medicinos seselė.
Pranas Šimkūnas buvo Rytų aukštaitis. Jis gimė 1889 metais Švenčionių apskrityje, Linkmenų valsčiuje, Kemešų kaime mažažemio ūkininko Justino Šimkūno šeimoje. Kaip daugelis kitų to meto lietuvių carizmo laikais, siekdamas mokslo, dirbo ir mokėsi Rusijoje. Dirbdamas vaistinėje 1916 metais baigė Kijevo universitetą ir gavo provizoriaus diplomą. Vyko Pirmasis pasaulinis karas ir P. Šimkūnas buvo mobilizuotas į caro armiją, dirbo fronte kilnojamosios karo ligoninės vaistinės vedėju. Prasidėjus Rusijos revoliucijai, pateko į Raudonąją armiją ir Novorosijske dirbo karinės ligoninės vaistinės vedėju. Susipažino su ligoninėje gailestingąja sesele dirbusia Olga Lebedeva ir ją vedė.
Pilietinis karas neaplenkė ir Novorosijsko. Karo sūkuryje Šimkūnams gimė dukra Eugenija.
1921 metais kartu su karo pabėgėliais Šimkūnų šeima parvažiavo į Lietuvą. Iš pradžių apsigyveno Rozalime, paskui Utenoje, kur P. Šimkūnas gavo Utenos savivaldybės vaistinės vedėjo vietą.
1922 metų pabaigoje provizoriui pasisekė įsteigti vaistinę Tauragnuose, miestelyje netoli savo tėviškės.
Tauragnai nuo senų senovės buvo garsūs. Ant aukšto Taurapilio kalno stovėjo Tauragnų pilis, sėkmingai gynusi Lietuvą nuo kalavijuočių ordino. Kaip rašo Br. Kviklys („Mūsų Lietuva“, II t. 27 p.), Vytenio, Gedimino, Kęstučio-Algirdo, o gal ir Mindaugo laikais Tauragnai buvo neeilinis Lietuvos punktas. 1387 metais Jogaila apkrikštijęs aukštaičius, steigdamas Vilniaus vyskupiją, jai užrašė Tauragnų pilį su prie jos prieinančiomis sritimis. Tauragnuose pastatė bažnyčią.
Per Tauragnus traukė ir svetimos kariuomenės. Juos nusiaubė švedai, vėliau – Napoleono maršalo Nėjaus vadovaujama prancūzų armija, o 1944 metais čia vyko mūšiai tarp vokiečių ir Sovietų Sąjungos armijų.
Po 1863 metų sukilimo, kuriame dalyvavo ir tauragniečiai, caro valdžia į šį lietuvišką kraštą atkėlė nemažai rusų sentikių.
Nuo 1767 metų Tauragnai turėjo turgų ir prekyviečių privilegiją.
Spaudos draudimo metais, lietuvišką žodį iš Prūsų atveždavo knygnešiai Motiejus Balčiūnas, Kristupas Rastenis ir kiti. Aktyviai lietuviškoje veikloje XIX amžiuje reiškėsi Tauragnų klebonas Feliksas Mazulevičius, pastatęs Tauragnuose bažnyčią. Už Lietuvišką veiklą caro valdžios buvo ištremtas į domininkonų vienuolyną Žemaičių Kalvarijoje. Veiklus buvo ir vikaras Mykolas Šimkus, vėliau perkeltas į Žemaitiją ir joje pastatęs net keturias bažnyčias. M. Šimkūnas amžinam poilsiui atgulė Luokės parapijos Kaunatavos bažnytėlės, kurią pats pastatė, šventoriuje.
Tauragnai išdidžiai stovi ant aukštų kalvų prie giliausio Lietuvos ežero, šalia jo dar ir Labės ežeras, o toliau dar kiti ežerai, upeliai, miškai, žalios lankos ir raistai, smėlynai bei legendomis apipinti piliakalniai ir kalneliai.
Eugenija augo šiame nuostabiame Aukštaitijos miestelyje tarp išdidžių, meniškos sielos žmonių, liaudies medicinos žinovų, žolininkų ir gyvatininkų.
Iš Tauragnų kilęs rašytojas Pulgis Andriušis rašė: „Rytų aukštaičiui žolės, medžiai, žuvys, vabzdžiai, debesys, net ir akmenys nėra vien kalbinė ornamentika, o broliai ir seserys, lygiateisiai gyvenimo palydovai su tais pačiais rūpesčiais ir džiaugsmais, kaip ir mes“ („Rinktiniai raštai“. Bostonas. 1968 m.). Todėl ir Eugenija mylėjo visa kas gyva: augalus, medžius, paukščius ir kitus gyvūnus. Namuose turėjo savo ūkį – augino triušius ir žąsiukus, žaidė su šuniuku ir katėmis, jodinėjo arkliu, lesino paukštelius.
Tauragnuose vaistininkas turėjo daug darbo, nes gydytojo nebuvo. Jam vaistinėje turėjo padėti ir žmona, nes atėjusį į vaistinę vaistų provizorius ilgai klausinėdavo apie jo ligą, mėgo pabendrauti. Ponia Olga, kaip pati man pasakojo, būdama užimta vaistinėje neturėjo laiko prižiūrėti augančios dukros. Ji būdavo paliekama tarnaitės globai, o šiai dirbant namų ruošos darbus, žaisdavo gatvėje su vaikais, dažniausiai žydukais (iš jų išmoko žydiškai) ar bastydavosi apylinkėse, nueidavo prie ežero ar net į mišką...
Nors Tauragnai keletą kartų degė, kaip daktarė sakė: „Tauragnai ant ugnies pastatyti.“, tarpukario Lietuvoje tai buvo gyvas miestelis. Jame gyveno per 1000 gyventojų. Buvo keliolika parduotuvių, knygynas, vaistinė, mokykla, malūnas su lentpjūvė, girininkija, agronomas, veterinaras, smulkaus kredito draugija, kooperatyvas. Kaip ir kitur Lietuvoje, veikė visuomeninės organizacijos. Šauliai įrengė sporto aikštę, parapijiečiai pastatė parapijos salę.
Tačiau apie Tauragnus žemės nederlingos – kalvotos, smėlėtos, žvyruotos. Juose išauginti gerą derlių buvo sunku, todėl tauragniškiai – labai darbštūs, išdidūs, mylintys gamtą ir savo žemę, menininkai ir muzikai. „Prieš tauragniškius nepasikilosi“, – sakė daktarė.
Įvairus vietovės reljefas, miškai ir kloniai sudarė sąlygas augalų įvairovei, gydomiems žolynams augti. Gausu gyvūnijos: žuvų, žvėrių, žalčių ir gyvačių... Todėl XX amžiaus pradžioje tarp gyventojų buvo daug žolininkų, bitininkų, gyvatininkų, liaudies medicinos žinovų.
Bus tęsinys



