(Tęsinys)             
Vežikai ir vežikavimas
Vežikai Lietuvoje (XV–XIX a.)
Daugelį šimtmečių Lietuvoje buvo paplitusios pašto stotys, arklių transportas ir jų nepamainomi važnyčiotojai – vežikai.

Enejas Silvijus Pikolominis (Enea Sylvio de Piccolomini, 1405–1464) užrašė Jeronimo Prahiškio (Jonas Munschekas, 1369–1440), kuris 1401–1404 atvyko į Lietuvą ir išbuvo čia trejus metus, stengdamasis sukrikščioninti žemaičius),  pasakojimą apie lankymąsi Lietuvoje.  Jeronimas Prahiškis apie Lietuvos pašto stotis ir keliavimą jos keliais arklių transportu pasakojo: „Greitojo pašto arklių kaina čia kaip ir visur – už kiekvieną po du auksinus, t. t. po 8 grašius už mylią. Vežėjas gauna dar du auksinus už kelią nuo vienos stoties iki kitos, nepriklausomai nuo atstumo tarp jų  <...>

Arkliai visoje Lietuvoje maži, bet vis tiek geri. Didžiausia jų dorybė, kad gerai bėga, – kelis kartus du trečdalius tarpustotės nuvažiavau šuoliais, o likusį sparčia risčia. Traukia jie nelabai kaip, todėl pašto viršininkai kartais veltui prikinko dar porą ar net daugiau arklių.

Pašto vežėjai, ypač Lietuvos viduryje, neturi milinių, kelnių, batų, tačiau savo darbą atlieka puikiai ir, ne kartą pastebėjau, kad, net labai lėkdami, veža gerai ir nepaprastai atsargiai. Yra mandagūs, dori ir nereiklūs. Nė vieno lietuvio vežiko nemačiau girto.

Pašto viršininkai yra mandagiausi pasaulyje žmonės, o arklių keitimas neužtrunka nė dešimties minučių. Dvidešimt arba trisdešimt arklių ganosi netoli pašto, vežėjas, dar važiuodamas, sutrimituoja ir prižiūrėtojas jau žino, ko reikia. Tiesiai iš ganyklos veda arklius prie vežimo, o kadangi pavalkų čia nėra, užmeta ant kaklo tiktai plėškes, prie kurių pritaisyti viržiai, ir po valandėlės galima važiuoti toliau (Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). Parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. Vilnius: „Mokslas“, 1983, p. 41-42, 104-105).

„XIX a. šeštajame dešimtmetyje lietuviai, panašiai kaip baltarusiai, važinėjo mažais vienkinkiais vežimais, bet Ukmergės, Kauno ir Panevėžio apskrityse vežimai ir rogės buvo kiek didesni, ypač tie, kuriais vežami į Rygą linai.

Žemaitija šiuo atžvilgiu toli pralenkusi Lietuvą: poriniai žemaičių vežimai dažniausiai kaustyti geležimi, o linai, sėmenys ir grūdai į Rygą, Liepoją, Mintaują bei Klaipėdą vežami ypatingais vežimais, kurie nepaprastai ilgi, aukštais šonais ir kinkomi keturiais ir daugiau arklių. Žemaitijoje pervežimams naudojamos rogės, vadinamos šlajos, taip pat porinės, labai storomis pavažomis, aukštais šonais; jų ilgis būna nuo 1½  iki 2 sieksnių. Važiuoti naudojamos mažos rogutės ir ratukai su grąžulu. Paprastomis vienkinkėmis su ienomis vežamos tiktai malkos iš miško <...>

Kauno gubernijoje vežikavimu verčiasi: 1) lietuviai ir žemaičiai, kurie laisvu nuo lauko darbų laiku važinėja tik Kauno gubernijos ribose, taip pat į Rygą, Daugpilį, Vilnių, Klaipėdą ir Liepoją; 2) pastoviai arba laikinai gyvenantieji vežikai rusai, kurie čia vadinami burliokais, ir 3) žydai, arba vadinamieji furmanai.

Lietuviai ir žemaičiai naudoja aukščiau aprašytus vežimus ir roges. Rusų vežikai naudoja paprastas rusiškas vienkinkes, dvikinkes ir trikinkes vežėčias, o žydai – didelius krovinių vežimus, į kuriuos kinkoma ketvertas ir daugiau arklių. Rusų vežimai, priklausomai nuo arklių skaičiaus, pakelia nuo 50 iki 70 pūdų, o žydų krovinių vežimai – nuo 50 iki 100 ir 150 pūdų; savaime suprantama, kad šitas svoris sąlyginis ir priklauso nuo krovinio ir kelio gerumo.

Įvairių krovinių pervežimo kainos priklausė nuo kelio gerumo ir savybių, nuo metų laiko, pašarų kainos bei pastočių paklausos..., <...>  tos kainos plentuose būna pavasarį, vasarą ir rudenį 1 kapeika nuo pūdo už mylią (7 varstai), o žiemą 1½  kapeikos. Paprastuose keliuose vasarą imama po 2 kapeikas už mylią, pavasarį ir rudenį po 3 kapeikas, o žiemą, kada rogių kelias, po 1½ kapeikos nuo pūdo“ (Kraštas ir žmonės. Ten pat, p. 191-192).

Šiaulių vežikai (XVI–XIX a.)
Rašytiniuose šaltiniuose bene pirmosios šiauliečių kelionės arkliais užfiksuotos prieš 1564 m. Tada Šiaulių miestelėnui Laurynui Jurgaičiui jo tarnas Petras Jurgevičius įsipareigojo grąžinti arklį, kurį prarado vykdamas į Rygą.

XVIII a. pabaigoje Šiaulių ekonomijoje buvo pašto vežikų ir vežikų miestuose, kurie vežiodavo keleivius ir įvairius krovinius. Valdininkų kelionėms buvo naudojami pašto arkliai, kuriuos keisdavo nakties metu specialiai tam įrengtose pakelės stotyse („slabada“).

Šie pastatai turėjo būti tinkami paštininkams ir arkliams, vežimams, atskiras kambarys turėjo būti paliktas pravažiuojantiems. Pavyzdžiui, Kurtuvėnuose, Beržėnuose buvo laikomi tvirti arkliai, tvarkingos karietos, „bričkos“, žiemą – rogės; arkliai buvo laikomi pašto stotyse, o vasarą – ganyklose. Iš laikomų arklių vienas trečdalis buvo skirti pašto reikmėms ir kurjeriui, vienas trečdalis – kurjeriams, o likusieji – pravažiuojantiems. Visą laiką keletas arklių turėjo stovėti parengti kelionei: kad kurjeriai negaištų, pasiruošti duota ne daugiau kaip 10 minučių, o kitiems – ne daugiau kaip 15 minučių. Dvarininkė išlaikė ir paštininkus: kiekvienai arklių porai ar trims arkliams – po 1 žmogų. Visi jie buvo rengiami tamsiais lietpalčiais su raudonomis apykaklėmis, kepurėmis ar skrybėlėmis, gerais batais, taip pat turėjo varpelius.

Mokytojas ir keliautojas Frydrichas Šulcas (1762–1798), 1793 metais vykdamas iš Mintaujos į Gardiną ir aprašydamas savo kelionę per Joniškį, Šiaulius, Radviliškį, be matytų vaizdų, aprašė ir apie to meto vežikus: „Šiauliuose <...> pašto vežėjas, kuris mane vežė, buvo žydas. Nuo Šiaulių iki Radviliškio – trys mylios. Kelias nors ir visiškai netvarkingas, vis dėlto puikus, išskyrus kelias vietas. Šį kelią nuvažiavau per pusketvirtos valandos, nors mano arkliai ir vežėjas atrodė labai varganai. Jisai vežime sėdėjo patogiai įsitaisęs, ant galvos buvo užsidėjęs paprastą medvilninę naktinę kepuraitę, iš po jos draikėsi juodi susitaršę plaukai, kuriuos jis, nors valdė arklius, kada ne kada pasitaisydavo, pakedendavo plonais pirštais. Pats buvo apsivilkęs degutu ir kitokiais nešvarumais išdėmėtą trumpą skrandutę, dengiančią suplyšusias kelnes, bet ne visai paslepiančią geltoną nuogą krūtinę, ant kurios matėsi nešvarių marškinių skiautės. Batų arba kurpių neturėjo įsigijęs – nereikalingos išlaidos. Botagas buvo ne ilgesnis už pirštą. Aprištos aplink kaklą ilgos skarelės galu šluostėsi nosį. Nepaisant to, važnyčiojo labai mikliai, greitai ir atsargiai“ <...>

XIX a. esant palyginti nedidelei užstatytai miesto teritorijai, vidaus transportas Šiaulių gatvėmis nebuvo intensyvus. 1831 m. Šiauliuose buvo 175 arkliai ir 100 vienkinkių vežimų, tačiau mažai kas iš miesto gyventojų vertėsi krovinių ir keleivių pervežimu. Augant gyventojų skaičiui, intensyvėjant ekonominiam miesto gyvenimui, vežikų daugėjo. Vežikai buvo skirstomi į meistrus ir darbininkus. 1858 – 1861 metais Šiauliuose buvo 12 meistrų ir 17 darbininkų. 1861 m. buvo 14 vežėjų. Tarp jų buvo samdomų ir vežiko šeimos narių.

XIX a. šeštajame dešimtmetyje susisiekti Rygos-Tauragės plentu Šiaulių pašto stotyje buvo 63 arkliai, o Ukmergės–Šiaulių vieškeliu – 76. Jie perveždavo krovinius, prekes iki Rygos ir iki sienos su Prūsija. Keleiviams susisiekti su kitais miestais, privačiai ar valdiškai korespondencijai gabenti veikė pašto stotis, turėjusi arklių. Turtingieji miesto gyventojai, valdžios pareigūnai važinėjo karietomis, ekipažais.

Iki Pirmojo pasaulinio karo mieste susisiekti buvo naudojami diližanai, traukiami arklių. Dengti skarda, su mažais langeliais buvo skirti keleiviams, o prekėms naudoti ilgi ratai – vadinamosios „balagulos“: iš viršaus aptraukti marškomis ar brezentu.  

Tarpukario vežikai     
Po Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukariu šiauliečiai dažniausiai važinėdavo arklių traukiamais vežimais. Vežikai vežiojo ir žmones, ir krovinius. Jie skirstėsi į lengvuosius ir sunkiuosius (krovininio transporto) vežikus. Asmuo, norintis verstis vežiko amatu, privalėjo miesto valdyboje užregistruoti vežimą, gauti verslo pažymėjimą, t. y. leidimą vežioti keleivius ar krovinius, gautą numerį prisikabinti prie lanko ir sumokėti nustatytą verslo mokestį savivaldybės kasai. Leidimus užsiimti vežiko amatu išdavinėjo ir registravo Šiaulių miesto burmistras arba jo pavestas asmuo. Vežikai turėjo laikytis privalomų savivaldybės įsakymų, nustatytų važiavimo taisyklių.

Lengvojo transporto vežikai galėjo būti ne jaunesni kaip 16 metų, gavę iš miesto valdybos leidimą. Vežikai turėjo būti švariai apsirengę, blaivūs, mandagūs, dėvėti valdybos nustatytos formos kepures. Valdybos nustatytą kainą už vežiojimą vežikas turėjo prie vežimo pakabinti gerai matomoje vietoje.

Krovininio transporto vežikai privalėjo stovėti miesto valdybos nurodytose vietose, laikytis eilės, gauti darbą (užsakymą) be eilės galėjo tik tada, kai šį darbą apsiėmė atlikti pigiau, negu pirma jo stovintis. Vežikai negalėjo daryti kliūčių dirbti kitiems vežikams.

Šiaulių miesto taryba 1925 m. liepos 22 d. posėdyje patvirtino Šiaulių miesto valdybos įsakymą Nr. 23, kuriuo visiems lengviesiems vežikams Šiaulių mieste nustatė vežimo taksas. Šiame įsakyme, be vežimo taksų buvo numatyta, kad kiekvienas vežikas privalo turėti miesto valdybos nustatytą ir aiškioje vietoje prisegtą taksos lentelę. Draudžiama važinėti nakties metu be žibinto. Žibinto stikle turėjo būti vežiko numeris.

Miesto centre vežikams buvo draudžiama važiuoti greičiau kaip 12 kilometrų per valandą. Važiuojant reikia laikyti dešinės pusės. Arkliai turi būti geležimis pakaustyti.

Vežikas pakviestas važiuoti į bet kurią vietą negalėjo atsisakyti, jei yra laisvas. Vežikas su publika privalėjo elgtis mandagiai ir užsiimdamas savo amatu turėjo būti blaivus. Nepilnamečiai iki 16 metų amžiaus negalėjo užsiiminėti vežiko amatu. Nusikaltusieji šiam privalomam įsakymui galėjo būti baudžiami iki 100 litų bauda (Privalomas įsakymas Nr. 23. „Šiaulių naujienos“, 1925 rugpjūčio 16, p. 4).  

1929 m. Lietuvoje buvo 385 lengvieji vežikai, iš to skaičiaus Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje iš viso buvo 224 lengvieji vežikai; sunkiųjų vežikų – 670, iš jų Kaunui teko 338, Panevėžiui ir Šiauliams – 146 (Susisiekimo priemonės mūsų miestuose. „Savivaldybė“, 1929, Nr.  8, p. 9).

1927 m. Šiauliuose buvo užregistruoti 53 vežikai keleiviams vežioti, 37 sunkiesiems kroviniams ir 80 vežikų, priklausiusių pramonės ir prekybos įmonėms bei įstaigoms. Tuo metu mieste vyravo arklių transportas.

Mieste buvo ir sunkiųjų krovinių vežikų. Jie važinėjo su platformomis ir šiaip paprastais darbiniais vežimais. Platformomis važiuojantieji vežikai daugiausia dirbo mieste, vežiodami visokius sunkius krovinius bei perveždami besikraustančiųjų gyventojų daiktus ir baldus iš vieno buto į kitą. Paprastais vežimais buvo vežiojamas žvyras ir kitas statybinė medžiaga.

Lengvieji vežikai daugiausia uždirbdavo pagal iškvietimus ir už nuvežimą atvykusių į miestą žmonių. Kiekvienas vežikas vidutiniškai per dieną uždirbdavo apie 8 litus. Iš tų pinigų vežikas turėjo išlaikyti dar ir arklį, kurio išlaikymas kainavo vidutiniškai po 3 litus per dieną.

Tarpukariu senasis Šiaulių paštas, esantis Tilžės gatvėje, turėjo krovininį arklių transportą. Buvusio tuomečio Šiaulių pašto viršininko sūnus Anatolijus Rasteika prisimena: „Senojo pašto Tilžės gatvėje kiemo ūkiniuose pastatuose buvo laikomi trys pašto arkliai: du didžiuliai drigantai vežiodavo paštą į geležinkelio stotį ir atgal, trečias – mažas arkliukas pakinkytas į lengvesnę bričkelę, surinkdavo laiškus iš pašto dėžučių. Ne kartą mums, vaikams, būdavo leidžiama pasivažinėti su paštininkais po miestą. Deja, priimant dėmesin, kad miesto gatvės buvo grįstos stambokais akmenimis, o vežimų ratai apkaustyti geležiniais ratlankiais – iki skausmo kratydavo. Didžiausia laimė todėl buvo su šiuo arkliuku sekmadieniais išvykti už miesto, kur keliai nebuvo grįsti ir nors jie dulkėjo, bet nekratė“ (Anatolijus Rasteika. Prisiminimai apie senąjį paštą. Rankraštis. Autoriaus archyvas).

Tarpukariu Šiaulių gatvės buvo grįstos akmenimis. Akmenimis grįsta gatve nelengva buvo arkliams, pakinkytiems į ilgus krovininius vežimus. Važiavimas arklių transportu grindiniu buvo nelengvas išbandymas ir keleiviui. Savo vaikystės prisiminimuose šiaulietis fotografas Stasys Ivanauskas apie tokį pasivažinėjimą tarpukariu Vilniaus gatve, rašė: „Akmenimis grįsta gatve (Vilniaus – J. N.) įkalnėn buvo sunku traukti ratukus. <...> Tempiu grindiniu ratukus. Pro šalį darda ilgas arklio traukiamas vežimas. Vežėjo prašau, kad pavežtų. Sutinka. Botagu užkerta savo bėriui – vežimas per grindinio akmenis šokinėte šokinėja. Nebeiškenčiu – šoku iš vežimo. Vežėjas juokiasi – iki skausmo man pakratė sėdynę.“

Tarpukariu Šiauliuose vežikai dažniausiai buriuodavosi prie geležinkelio stoties, Turgaus aikštėje, Aušros alėjoje, Dariaus ir Girėno (dab. Vasario 16-osios) gatvėje prie Piliečių klubo ir spaudos kiosko, Vilniaus ir Tilžės gatvių kampe, Dvaro gatvėje prie Pašto rūmų ir kt.

(Bus tęsinys)

Vežikas Šiauliuose žiemą. XX a. I pusė. Iš P. Kaminskio rinkinio.

Iliustracija iš laikraščio „Šiaulių naujienos“ 1925 rugpjūčio 16, p. 4. Privalomas įsakymas Nr. 23