Pirmieji šiaulietiški laikraščiai ir kiti spaudos leidiniai  (XIX a. I p. – 1914 m.)
2019 metai žymi nemažai svarbių sukakčių, susijusių su šiaulietiška spauda. Deja, nei Šiaulių spaudos atstovai, nei bibliotekininkai, muziejininkai, nei istorikai tinkamai šių svarbių datų nepaminėjo. O be reikalo. Mes, šiauliečiai, turime kuo didžiuotis ir ką švęsti ir reikia paminėti šiaulietiškos spaudos istorijai svarbias sukaktis
.
Ta proga šiame rašinyje trumpai apžvelgiamos kai kurios svarbiausios su šiaulietiška spauda susijusios sukaktys. Šio rašinio autorius spaudai rengia knygą, skirtą šiaulietiškos spaudos istorijai, kurią planuojama išleisti šių metų pabaigoje.

Šiaulių miesto ir rajono spaudos istorija glaudžiai susijusi su pirmųjų spaustuvių ir litografijų atsiradimu, pramonės ir prekybos suklestėjimu, švietimo ir kultūros įstaigų įsteigimu, visuomeninių organizacijų ir draugijų įkūrimu mieste ir kt.

Laikraščių leidimas Šiauliuose prasidėjo nuo proginių įvykių ir švenčių renginių organizavimo. Žinoma, kad pirmieji spaudos leidiniai Šiauliuose ir krašte pasirodė XIX a. pradžioje.

XIX a. pradžios istoriniuose šaltiniuose minima ir kai kurių autorių (E. Jovydienės) tvirtinimu,  Paryžiuje garsi vietos būrėja Marija Ana Adelaida Lenormand (1772–1843) 1819 m. įteikė poetui Adomui Mickevičiui (1798–1855) tais pačiais metais lenkų kalba išleistą spaudos leidinį, pavadintą „Šiaulių vaivadijos laikraštis“. Jame buvo rašoma apie visuotinę taiką ir bendradarbiavimą tarp tautų (Jovydienė E. Paslaptingi Šiaulių laikraščiai. „Šiaulių naujienos“, 1996 birželio 26, p. 11). Iki šiol šio rašinio autoriui nepavyko išsiaiškinti, kas prieš 200 metų išleido šį paslaptingą laikraštį, pavadintą Šiaulių vaivadijos vardu. Tačiau manome, kad galime minėti pirmą svarbią datą – 200 metų nuo pirmo paminėjimo apie šiaulietišką spaudą.

1879 m. Krokuvoje buvo švenčiamas lenkų rašytojo Juzefo Ignaco Kraševskio (1812–1887) literatūrinio darbo penkiasdešimtmetis. Į šias iškilmes atvyko ir rašytojo gerbėjai iš Lietuvos. Jie jubiliatui, vakaro dalyviams ir svečiams įteikė 1879 m. spalio 4 d. lenkų kalba išspausdintą specialų leidinį „Gazeta Szawelska“ („Šiaulių laikraštis“), kuriame aprašyta Šatrijos kalne suruošta iškilminga puota J. I. Kraševskiui pagerbti. Šio laikraščio leidėjas Alfredas Ščepanskis (Alfred Szczepanski)  (Jovydienė E. Paslaptingi Šiaulių laikraščiai, p. 11; Bibliografia Estreichera / Gazeta Szawelska, p. 257. Prieiga internete: http://www.estreicher.uj.edu.pl/xixwieku/indeks/62321,0259.html. ).

1899 m. kovo mėnesį Šiauliuose dauginimo prietaisu išspausdintas bene pirmasis atsišaukimas lietuvių kalba – prieš caro valdžią ir uolų jos šalininką, Šiaulių berniukų gimnazijos katalikų tikybos mokytoją, prefektą kunigą Jurgį Radzevičių, persekiojantį lietuvišką spaudą. Atsišaukimas prasidėjo žodžiais: „Šiauliečiai ir šiaulietės! Jau nuo seniai persekioja mus <...>.“

Registruodamas šį atsišaukimą bibliografijoje, V. Biržiška rašė: „Autorius bene Augustinas Janulaitis. Šitaip spėti pagrindas, matyt, buvo žinutė „Ūkininke“, kur sakoma: Kun. R. <...> skelbė visiems, kad tai esąs stud. J. darbas. A. Janulaitis yra kilęs nuo Šiaulių ir tuo metu kaip tik studijavo teisę Maskvos universitete. Atsišaukimas buvo išplatintas Šiauliuose 1899 m. kovo 28 d. <...>.“  (Lietuvos TSR bibliografija (LTSR knygų rūmai ir kt.). Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 2: 1862–1904. Kn. 2: R–Z. Vaizduojamasis menas. Afišos. Gaidos. Žemėlapiai (sud. E. Binkytė ir kt.). Vilnius: Mintis, 1988, p. 129).

Dar XX a. pradžioje Šiauliuose būta bandymų leisti lietuvišką laikraštį. Nuo spaudos draudimo panaikinimo iki Pirmojo pasaulinio karo net keturis kartus šiuo reikalu kreiptasi į valdžios institucijas, bet leidimo leisti Šiauliuose lietuvišką laikraštį negauta.

Šiauliuose pirmąkart lietuvišką laikraštį bandyta leisti 1904 m., dar prieš išeinant „Vilniaus žinioms“. Iniciatyvos išleisti mieste lietuvišką savaitinį laikraštį, pavadintą „Šiaulių žinios“, ėmėsi bendrovė, kuriai vadovavo dvarininkas, grafas Vladimiras Zubovas (1862–1933). Pirmasis šio laikraščio redaktorius turėjo būti P. Višinskis. Finansus organizuoti pasisiūlė Vincas Janavičius (1855–1921), dirbęs V. Zubovo dvaruose ūkvedžiu. Jis pakvietė P. Višinskį pasikalbėti apie lietuviško laikraščio įkūrimą. J. Biliūnas apie tai 1904 m. birželio 2 d. laiške Jurgiui Šauliui rašė: „Šiauliuose buvęs generalgubernatorius Mirskis, taigi Janavičius kreipėsi prie jo ypatiškai, prašydamas pavelijimo išleidinėti Šiauliuose laikraštį. Povilas būsiąs redaktorium.“ (Biliūnas J. Raštai, t. 3. Vilnius: Vaga, 1981, p. 270, 272-273). 1904 m. rugsėjo mėn. grafas V. Zubovas parašė Vilniaus generalgubernatoriui prašymą leisti Šiauliuose lietuvišką laikraštį, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas ir laikraštis „Šiaulių žinios“ nepasirodė  (Višinskis P. Raštai. Vilnius, 1964, p. 504).

A. Povylius savo prisiminimuose mini, kad 1904 m. atgavus spaudą, J. Jablonskis ir kiti inteligentai Šiaulių gegužinėje pradėjo kalbą apie laikraščio leidimą mieste. Norėta leisti laikraštį pavadinimu „Spindulys“, bet, J. Jablonskiui išvykus iš Šiaulių į Vilnių dirbti laikraščio redaktoriumi, šio sumanymo nepavyko įgyvendinti. (Povylius A. Lietuvių sąmonės kėlimas. Iš kultūros kovų kronikos Šiaulių apygardoje. „Mūsų senovė“, Kaunas, 1921, p. 37–38).

 „Žodis“ – pirmasis lietuviškas laikraštis Šiauliuose. Prieš 110 metų, 1909 m. vasarą, Šiauliuose, spaustuvininko J. I. Fridmano spaustuvėje, buvo išspausdintas lietuviškas laikraštis „Žodis“: rasztas griinoj kalboj lietuviu. / 1mas Atviejis. / Sziaulei, 1 Rugpjusze 1909)“. Tai sąsiuvinio dydžio 4 p. leidinys, kurio paskutinis puslapis tuščias, o 3 pirmuosius užima poeto J. Miliausko-Miglovaros (1845–1937) Viduklės tarme parašytas eilėraštis „Himnas Tėvynei“. Šio pirmojo lietuviško laikraščio Šiauliuose leidėjas buvo rašytojas J. Miliauskas-Miglovara.

1933 m. laikraštis „Šiaurės Lietuva“ apie „Žodį“ rašė: „Nebuvo toksai laikraštis, kaip mes jį dabar suprantame, o tiktai lapelis, bet vis dėlto raštinis.“ Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas 1909 m. rugpjūčio 1 d. išėjęs laikraštis „Žodis“ su žymeniu „1mas Atviejis“  (Šiaulių „Aušros“ muziejaus (ŠAM) fondas. Inv. nr. T-S 1645).

1914 m. Šiauliuose trumpai ėjo P. Bugailiškio redaguojamas neperiodinis leidinys „Telegrama“, informuojantis apie padėtį fronte  (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai: Momentas, 1991, p. 117). Šiauliuose tokias „telegramas“ rusų kalba 1914 m. dar leido žemiečių viršininkas D. Pšeneckis ir žydas K. Segalis. Pradžioje telegramos išeidavo po du kartus per dieną, vėliau tik vieną kartą. Spaustuvininkas I. Brevda norėjo gauti leidimą Šiauliuose leisti telegramas ir lietuvių kalba, bet nebūta cenzoriaus, mokančio lietuvių kalbą, tad prašymas nebuvo patenkintas. (Žinios: Šiauliai. „Lietuvos ūkininkas“, 1914, Nr. 41, p. 876. Parašas: Vištvanagis).

Pirmieji tarpukario ir atkurtos Lietuvos Šiaulių periodiniai ir kiti spaudos leidiniai
Tarpukariu Šiauliai tapo svarbiu spaudos, ypač periodinės leidybos, centru Šiaurės Lietuvoje. Miesto periodika, negavusi galimybės pasirodyti iki karo, atsileidus priežiūros ir cenzūros varžtams, tapo gausi ir įvairi. Tai aiškinama tuo, kad Šiauliuose vystėsi pramonė, kūrėsi visuomeninės ir kultūrinės organizacijos ir draugijos, aktyviai veikė įvairios partijos ir judėjimai, suaktyvėjo inteligentija ir moksleivija.

Ypač didelę įtaką spaudos raidai ir žmonių savišvietai padarė Šiauliuose 1923 m. įsikūrusi bendrovė „Kultūra“. Šiauliuose buvo leidžiama įvairios paskirties ir politinės krypties laikraščių, kultūros, meno ir kraštotyros leidinių, žurnalų, almanachų ir kt. Populiariausi Šiauliuose buvo savaitraščiai. Didžioji jų dalis buvo spausdinama dauginamaisiais prietaisais – hektografais, šapirografais, rotatoriais, taip pat ir spaustuvėse.

Tarpukario Šiaulių spaudos istoriją geriausiai atspindi toliau pateikiama jos raida ir dinamika.

Prieš šimtą metų Šiauliuose pradėtas leisti „Sietynas“: dvisavaitinis kooperacijos, savivaldybės, ūkio, kultūros ir profesinio judėjimo žurnalas (ėjo nuo 1919 m. lapkričio iki 1922 m. gruodžio 22 d., redaktorius Peliksas Bugailiškis). Tai ankstyviausias Šiaulių periodinis leidinys.

1919 m. gruodžio 1 d. Šiauliuose pradėtas leisti partizanų laikraštėlis bermontininkų fronte „Partizanas“ („Šiaulių skraiduolė“). Antrašas – „Kur du stos, visados daugiau padarys“. Tai šapirografuotas rankraštis. Iš viso pasirodė 2 šio laikraštėlio numeriai (leid. ir red. Ignas Augustinavičius. Žinomas Nr. 2, 1919-XII-15).

Nuo 1919 m. iki 1929 m. Šiaulių mieste pasirodė 79 įvairūs spaudos periodiniai ir neperiodiniai leidiniai. 1929 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus pastangomis surengta spaudos paroda 25-ajai lietuviškos spaudos atgavimo sukakčiai paminėti. Parodoje buvo parengtos senųjų knygų, spaudos draudimo metais leistų leidinių, Šiaulių knygų ir periodikos ekspozicijos (Spaudos sukaktuves minint. Žemaitis, 1929 gegužės 18, p. 5).

1924 m. gegužės 1 d. Šiaulių berniukų gimnazijos salėje surengta pirmoji miesto spaudos paroda „Spaudos atgavimo 20 metų sukaktuvėms (1864–1904)“. Dailininkas G. Bagdonavičius šiai parodai sukūrė plakatą (ŠAM, Inv. nr. I-S 17581. Ant eksponato yra parašyti 1924 m.). Parodoje buvo eksponuojami periodiniai spaudos leidiniai ir įvairios knygos, išleistos Šiauliuose.

Iki 1926 m. Šiauliuose buvo išspausdinta daugiau kaip 40 pavadinimų periodinių leidinių. Daugelis jų egzistavo labai trumpai (vienas arba keli numeriai). 1931 m. Šiauliuose ėjo 12 periodinių spaudos leidinių, iš jų 6 savaitraščiai. 1932 m. kovą Kaune surengta lietuviškos spaudos 100-mečio paroda, kurioje galima buvo pamatyti visus šalyje per 100 metų išleistus laikraščius. Iš 216 parodoje eksponuotų laikraščių – 71 išleistas Šiauliuose. (Lietuvos provincijos laikraščiai. „Savivaldybė“, 1932, Nr. 4, p. 40).

1935 m. Šiauliuose buvo leidžiami 7 periodiniai leidiniai: 3 laikraščiai ir 4 žurnalai, pasirodė nemažai vienkartinių leidinių. Iš viso prieškariu Šiauliuose ir regione buvo išleistas 41 periodinis leidinys, tiesa, nemažai jų buvo trumpalaikiai.

Prieš 85 metus Šiauliuose pradėtas leisti „Gimtasai kraštas“ – pirmasis Lietuvoje kraštotyros žurnalas (1934, Nr. 1 sausis/kovas). P. Bugailiškio redaguotas iliustruotas leidinys ėjo 1934–1943 m.: iki 1940 m. – Šiauliuose, nuo 1940 m. liepos – Kaune, 1943 m. – Vilniuje. Leido Šiaulių kraštotyros draugija ir „Aušros“ muziejus.

1918–1940 m. Šiauliuose, negalutiniais duomenimis, iš viso pasirodė 148 ilgiau ar trumpiau išsilaikę laikraščiai, žurnalai ir kiti spaudos leidiniai  (Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliai. Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 1994, p. 276–278, 284–312; Tamošiūnas J. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1832–1982, Kaunas, 1991).

Laisvėjant spaudai, silpnėjant cenzūrai, o paskui ją visai panaikinus, į Šiaulių periodiką pradėjo skverbtis demokratijos idėjas ir laisvosios rinkos santykius skleidžiantys leidiniai. 1989 m. spalio 16 d. Šiauliuose įkurta „Varpų“ almanacho redakcija. Pirmasis atnaujinto almanacho „Varpai“ numeris pasirodė 1989 m. Kasmetinis. Du leidiniai per metus. Antr.: 2006, [Nr.] 21 – „Šiaulių varpai“. Pirmasis numeris išleistas Šiaulių apskrities kultūrai, menui, istorijai nušviesti.

1989 m. Šiauliuose pradėtas leisti mėnesinis iliustruotas satyros ir humoro žurnalas „Titnagas“. Žurnalo formatu ėjo nuo 1989 m. gruodžio iki 1991 m. gruodžio, 1992 m. „Titnagas“ jau savaitraštis, laikraščio formato (vyr. red. Amalijus Narbutas, steig. ir leid. – A. Narbuto leidybos įmonė). Leidinys spausdino satyros ir humoro kūrinėlius, rašė ekonominio, politinio gyvenimo, buities temomis. „Titnagas“ – vienintelis periodinis satyros ir humoro žurnalas, o vėliau – laikraštis, leistas Šiauliuose po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje.

Nuo 1989 m. spalio 16 d. iki 1990 m. kas savaitę leistas LPS Šiaulių tarybos savaitraštis „Savaitės krivūlė“ (buvusi „Krivūlė). Laikraščio steigėjas ir leidėjas – Lietuvos Sąjūdžio Šiaulių miesto taryba. Redaktoriai I. Vasinauskaitė (1989) ir J. Sabaliauskas (1990) . (Šiaulių miesto istorija 1940–1995 m. Sud. J. Sireika. Šiauliai: Saulės delta, 2007, p. 274). Tai buvo laikraštis, propaguojantis Sąjūdžio idėjas, teikiantis informaciją bei savaitines Lietuvos ir Šiaulių įvykių apžvalgas.

Nuo 1990 m. mieste leisti įvairių įmonių ir visuomeninių organizacijų, draugijų vienkartiniai ir periodiniai laikraščiai, dienraščiai ir žurnalai.

Minėdami šiaulietiškos spaudos 200 metų sukaktį galima pasidžiaugti jos istorija, Šiaulių miesto bibliotekose ir „Aušros“ muziejuje sukauptu šiaulietiškos spaudos ir kitų leidinių fondu, kuris sudaro svarbią miesto istorijos ir kultūros dalį. Svarbu žinoti šiaulietiškos spaudos istoriją, ja tinkamai įvertinti ir propaguoti.