(Tęsinys)        

Pagal Šiaulių miesto valdybos 1929 m. balandžio 23 d. nutarimą Nr.  4375, Šiaulių amatininkai buvo registruojami Šiaulių miesto valdyboje, kur patikrinus jų teorijos ir praktikos žinias, buvo išduodamas liudijimas, jame įrašant specialybės laipsnius (I ar II) (Amatininkams žinoti. „Momentas“, 1929 gegužės 5, p. 3).

Tų pačių metų gegužės 12 d. laikraštis „Momentas“ rašė: „Kartais tam tikros specialybės amatininkais vadina save darbininkai moką tik kirvį pakelti ar plytą padėti. Suprantama, kad tokių amatininkų atliktas darbas yra paprastas  ir netinkamas, o medžiaga sugadinta. Namų savininkai ir kiti darbdaviai, kurie buvo tokių „amatininkų“ apgauti skundžiasi, kad jiems sunku surasti gerų darbininkų, nes nėra galimybės atskirti gerą amatininką nuo blogo.

Šiam trūkumui pašalinti Statybos inspekcijos duotas miestų ir apskrities valdyboms parėdymas registruoti amatininkus ir, patikrinus jų amato mokėjimą, išduoti liudijimus. Toks amatininkų tvarkymas duos daug naudos ne tik darbdaviams, bet ir geriems amatininkams, nes nemokantieji darbo teršia jų vardą ir pasitikėjimą.

Patirta, kad Šiaulių miesto valdyboj amatininkų registracija prasidėjo (Registruojami amatininkai. „Momentas“, 1929 gegužės 12, p. 2).

Šiauliuose, be lietuvių, daug buvo žydų tautybės amatininkų, kai kurie jų turėjo dirbtuves ir įmones. Šiaulių miesto ir apskrities viršininko 1930 m. balandžio 12 d. įsakymu buvo įregistruotas amatininkų ir žemės ūkio žydų tarpe kelti Lietuvoje draugijos Šiaulių skyrius. Šio skyriaus pirmininku buvo išrinktas B. Abromavičius, sekretorius L. Ch. Joffe, iždininkas M. Šuras.

Nuo 1934 m. visų pramonės ir amatų įmonių savininkai turėjo įregistruoti savo įmones darbo inspekcijoje. 1934 m. sausio 28 laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ paskelbė darbo inspektoriaus skelbimą: „Pasiremdamas Vidaus reikalų ministro įsakymu (Vyr. Žinios Nr. 433, eil. Nr. 3031), Pram. Darb. Samdos įst. I paragrafu (Vyr. Žin. Nr. 429) ir Technikos Insp. įst. 2 paragrafu (Vyr. Žin. Nr. 176), skelbiu, kad Pramonės darbininkų samdos įstatymas taikomas: 1) visoms toms pramonės bei amatų įmonėms, kuriose naudojamas kuris nors mechanikos ar gamtos variklis arba žibalo, benzino, naftos ar elektros motorai, garo katilai, o taip pat kur darbas atliekamas arklio jėga ar ranka varomomis mašinomis, jei dirba 1 samdomas darbininkas, 2) visoms kitoms  įmonėms, kuriose darbas atliekamas rankomis be mašinų pagalbos, jeigu dirba ne mažiau kaip 2 samdomi darbininkai.

Todėl visų šių įmonių (kepyklų, siuvyklų, batų dirbtuvių, kalvių, baldų dirbtuvių ir t. t.) savininkai turi: 1) įregistruoti savo įmones darbo inspekcijoj, pranešdami įmonės rūšį bei pavadinimą ir adresą, jos savininkų bei vedėjų pavardes, vardus ir adresus, 2) išduoti darbininkams atsiskaitomąsias knygeles, iškabinti mano užtvirtintas vidaus tvarkos taisykles ir 3) pildyti visus kitus Pram. darb. samd. įst. nustatytus dėsnius (uždarbio mokėjimo tvarka, kompensacija, atostogos ir t. t.).

Smulkesnę informaciją tuo reikalu galima gauti darbo inspekcijoj“ (J. Grabauskas. Pramonės bei amatų įmonių savininkams žinoti. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 sausio 28, p. 6).

Laikraštis „Amatininkas“ 1935 m. pasidomėjo kaip verčiasi baigę amatų mokyklas: „Pasikalbėjus su Šiaulių amatų mokyklos stalių sk. buvusiais mokiniais, susidaro ne taip jau gera nuomonė, kad galėtum jų neužjausti.

Keletas mokinių, baigę prieš 3-4 metus amatų mokyklą, dirbą išmoktąjį darbą. Kiti ne. Vieni iš jų padėjo diplomus į spintą, o patys stojo į aukštesnes mokyklas. Kiti ir šiandien nieko nedirba, o taip sau pas tėvus gyvena, kol juos gali maitinti. Apverktina padėtis tų, kurie dirba. Imkim gyvą pavyzdį.

Baldų dirbtuvėj „Energija“, kuri yra žydo, dirba du prieš 4 metus baigę amatų mokyklą mokiniai. Uždirba nuo 2,5 Lt iki 3 Lt per dieną. Sakosi, kad anksčiau, tai visai negalėję savarankiškai dirbti, kol išsipraktikavę. Visa tai dar nieko. Bet kad jau darbininkų globėjas – darbo inspektorius – neišgirsta jų skundų, tai iš tikrųjų skaudu.

Prieš du mėnesius darbininkai buvo parašę darbo inspektoriui skundą, kad dirbtuvėj esą labai šalta, dūmų daug, kad verčiami dirbti po 10-15 valandų per parą. Inspektorius tik šiomis dienomis atsilankė ir pasakė, kad reikia tik knygutes sutvarkyti. Tie patys darbininkai prašė mane patį nueiti pas inspektorių prašyti, kad sutvarkytų 8 darbo valandų laiką (...)

Ne paslaptis šiauliečiams, kad amatų mokykla dirbo baldus net po pusmetį. O kiek klausinėjimo, kiek nereikalingo vaikščiojimo patyrė užsisakiusieji, apie tai netenka ir kalbėti. Vienam staliui priminiau, ar negalėtų keli seniau baigusieji įsteigti dirbtuves, kurioje galėtų dirbti, parduoti ir užsakomuosius baldus?

Sustojom ties neišbrendamu klausimu – pinigai. Bet jaunieji staliai nenusimena. Vienas sakosi jau šiemet dirbsiąs namie ir nebeisiąs pas darbdavį. Mat, sako, kiek norėsiu, tiek dirbsiu – ir manęs vasarą niekas nevers taip ilgai dirbti, kaip dabar“ (Prūtenis. Kaip verčiasi baigę amatų mokyklas. „Amatininkas“,1935 gegužės 30, p. 1).     

1940 m. sausio mėnesio pradžioje švietimo ministro įsakymu Šiaulių v. amatų mokyklos mokytojas J. Gruodis  perkeltas į Vilniaus technikumą, o tos pačios amatų mokyklos mokytojas Antanas Kučinskas į Vilniaus valst. mokyklą, Vladas Pauža atkeltas į Šiaulių v. amatų mokyklą (Nauji v. amatų mokyklų mokytojai. „Įdomus mūsų momentas“, 1940  sausio 14, p. 3).

1940 m. I pusėje Šiauliuose buvo 77 odos ir avalynės išdirbinių įmonės ir dirbtuvės. Iš jų: 38 kurpiai, 25 avalynės dirbtuvės, 5 batams viršų dirbtuvės, 4 odų išdirbimo ir išdirbinių dirbtuvės, 3 odų fabrikai, 1 aulų dirbtuvė ir 1 avalynės fabrikas. Mieste įvairių laiku veikė 53 geležies išdirbinių dirbtuvės ir su šia pramone susiję amatininkai. Iš jų: 22 šaltkalviai, 14 skardininkų, 13 kalvių, 2 vinių ir vielos dirbtuvės, 1 spyruoklių dirbtuvė ir 1 brūžuoklių (dildžių) fabrikas ir kt.

Šiauliuose buvo 9 techninės ir mechaninės dirbtuvės: po 4 cheminės techninės ir mechaninės girnų ir kitų dalių dirbtuvės, 1 elektro mechaninė dirbtuvė. Be to Šiauliuose dar veikė kitos įmonės ir dirbtuvės bei įvairūs amatininkai ir specialistai, iš viso 351. Iš jų: 120 siuvyklų, 34 kirpyklos, 16 baldų dirbtuvių, 12 laikrodininkų, 9 kailininkai ir fotografai, 8 knygrišyklos ir dantų technikai, dėžučių ir maišelių dirbtuvių, 7 virvių ir šepečių dirbtuvės, dažyklos, veltuvės ir valyklos, 7 staliai, 6 lentpjūvės, gariniai malūnai, kryžių ir karstų, rankdarbių dirbtuvės, 5 spaustuvės, kepurių gamybos dirbtuvės, 4 grožio salonai, muilo dirbtuvės, po 3 įvairios medžiagos apdirbimo, lako ir tepalų, portretų padidinimo, sodos, kreidos gamybos dirbtuvės, 3 skalbyklos, techninės laboratorijos, po 2 ratams tepalų ir kitų tepalų, skrybėlių, foto ir iškabų dirbtuvės, 2 cemento, muzikos instrumentų taisymo, veidrodžių dirbtuvės, vilnų karšyklos, vatos dirbtuvės, 2 kaminkrėčiai, auksakaliai, po 1 plytų, žvakių, pintų krepšių, automobilių taisymo, lako, tepalų, šlifavimo, ratų, siuvinėjimo dygsniu dirbinių, vailokų, vulkanizacijos, bidonų, rašalo, plisavimo, indų, kalkių deginimo, gipso, plunksnų, linų ir špagato, klijų, dailės, dažų, knatų, radiodirbtuvių, 1 laboratorija, verpykla ir dažykla, alaus darykla,  po 1 audėją, stogdengį, krosnininką, stiklių ir kt.
Sovietams okupavus Lietuvą, smarkiai krito pragyvenimo lygis. Sovietų valdžia nacionalizavo žydams priklausiusias didesnes pramonės ir prekybos įmones, amatininkų dirbtuves, apribojo jų veiklą. Prasidėjusi sovietų okupacijai, o vėliau karui bei vokiečiams okupavus Šiaulius, labai praretėjo amatininkų gretos mieste, užsidarė daugelis mieste veikusių dirbtuvių ir įmonių, karui baigiantis nemažai amatininkų pasitraukė į Vakarus, žydų tautybės atstovai buvo uždaryti į getą, išvežti į koncentracijos stovyklas, nužudyti. Tik nedaugelis iš jų liko gyvi, pasitraukę į Rusijos gilumą ar kitas šalis, kur jie galėjo jaustis saugūs nuo nacių persekiojimo.

Vokiečių kariuomenė Šiaulius užėmė 1941 m. birželio 26 d. 1941 m. rugpjūčio 20 d. Šiauliuose gyveno 36 200 gyventojų (30 801 lietuvis ir 5034 žydai). 1941 m. liepos mėn. įsteigtas Šiaulių getas, kuris veikė nuo 1941 m. liepos 18 d. iki 1944 m. liepos 24 d. Į šį getą prievarta buvo perkelta daugelis Šiauliuose gyvenusių žydų amatininkų ir kitų profesijų specialistų, taip jų nemažai buvo atvežta iš kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Jie dirbo Šiaulių mieste ir apskrityje veikiančiuose fabrikuose, įvairiose įmonėse, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. Nuo 1941 m. rudens žydai amatininkai dirbo Šiaulių gete, taip pat jų nemažai buvo įdarbinta Ch. Frenkelio  odos ir avalynės fabrike. Dar „Semlin“, „Batas“, „Filato“ ir „Gliukozės“ fabrikuose, Davydovo kailių dirbtuvėje, savivaldybei ir lietuviams priklausiusiose įmonėse, amatininkų dirbtuvėse ir kt.

Visos dirbtuvės, kurios tiesiogiai neaprūpindavo Šiaulių geto, buvo uždarytos. Buvo paliktos tik batsiuvių, siuvėjų ir cheminės dirbtuvės. Vis daugiau Šiaulių geto kalinių buvo siunčiami į įvairias žydų darbo stovyklas į kitas vietoves. Šiaulių mieste buvo įsteigta nauja didelė žydų darbo stovykla prie kariuomenės drabužių įstaigos (Armeebekleidungsamt). 1944 m. kovo mėn. joje dirbo apie 800 žydų darbininkų.

V. Bubnys knygoje „Šiaulių getas“ rašo: „Vienas iš būdų padėti žydams buvo sukurti darbo vietų ir juos įdarbinti. Šiaulietei Danutei Venclauskaitei pavyko Šiaulių miesto centre atidaryti keletą dirbtuvių pirštinėms siūti, šepečiams gaminti ir pan. Šiose dirbtuvėse buvo įdarbinamos neturinčios profesijos ar amato žydės. D. Venclauskaitei pavyko gauti dirbtuvėms vermachto tiekėjų statusą. Galimybė dirbti žydėms moterims bent laikinai išgelbėjo joms gyvybę, nes pirmiausia buvo šaudomi nedarbingi žydai“ (Bubnys A. Šiaulių getas, Vilnius, 2014, p. 61-62).

Vokiečių okupacijos metais Šiauliuose veikė kelios amatų mokyklos. 1942 metais 1-oje valstybinėje amatų mokykloje (Tilžės g. 128) buvo ruošiami odos darbų su rimorystės – smulkios odos ir minkštų baldų amatininkai („Tėviškė“, 1942 rugpjūčio 24, p. 1). 1943 m. Šiaulių 2-ojoje amatų mokykloje (Dvaro g. 71) veikė spaustuvininkų ir knygrišių skyrius.

1943 m.  pradžioje buvo įsteigtos amatininkų grupės Šiaulių apygardoje. Pagal 1943 m. vasario 27 d. potvarkį dėl laikinojo amatų sutvarkymo Lietuvos generalinėje srityje Šiaulių apygardoje buvo įsteigtos įvairių specialybių amatininkų grupės, kuriose daugiausia dirbo lietuviai.

1943 m. vasario pradžioje Šiauliuose, Tilžės g. 128 veikė 3-ioji amatų mokykla su spaustuvininkų ir knygrišių skyriais. Pradėjus mokyklai dirbti, buvo paduota 100 prašymų priimti mokytis į šiuos skyrius (Į III-ąją Šiaulių amatų mokyklą paduota apie 100 prašymų. „Tėviškė“ 1943 vasario 2, p. 6).  Joje mokėsi berniukai ir mergaitės.

1943 m. rugsėjo mėnesį 3-oje amatų mokykloje dar buvo įsteigtas mergaičių žaislų dirbėjų ir keramikos skyrius. Laikraštis „Tėviškė“ 1943 rugsėjo mėnesį rašė: „Nuo šių mokslo metų III-oje Šiaulių amatų mokykloje, be veikusių spaustuvininkų ir knygrišių skyrių, atidaroma žaislininkių ir keramikos skyrius (daug kandidačių į žaislininkių ir keramikos skyrių) („Tėviškė“, 1943 rugsėjo 10, p. 4).

(Bus tęsinys)