Lietuvos žydų genocido diena „Laiptų galerijoje“ paminėta Icchoko Mero kūrybos vakaru. Šis renginys – „Litvakų kultūros dienų „Laiptuose|“ tęsinys. Meninis žodis ir muzika skambėjo litvakų dailininkų Neemijos Arbit Blato, Solomono Teitelbaumo, Adomo Jacovskio paveikslų apsuptyje. Iš Kelmės kilusio pasaulinio garso rašytojo kūrinių ištraukas skaitė teatro ir kino aktorius Andrius Bialobžeskis, gyvenimo ir kūrybos faktus komentavo humanitarinių mokslų daktarė Loreta Mačianskaitė. Anatolijaus Šenderovo ir kitų autorių kūrinius apie kančią ir viltį atliko smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Gleb Pyšniak.
Užaugo Kelmėje
Žodžio „Holokaustas“ mano tėvai nežinojo, bet apie baisų žydų sušaudymą pasakojo, smerkė tuos, kas prie žudynių ir turto grobstymo prisidėjo. Buvau girdėjusi močiutės pasakojimą, kaip į Aukšmiškį bėgančius žydukus pamaitino braškėmis, maisto pridėjo. Kai skaičiau knygą „Geltonas lopas“, atpažinau kai kurias joje minimas vietas, virpėjau drauge su Benuku dėl jo pamesto aulinuko, išgyvenau kitas baimes.
Gražus atsitiktinumas, kad Icchokas Meras buvo pirmas mano sutiktas gyvas rašytojas. Kelmės vidurinės mokyklos literatų būrelyje svečiavosi apie 1971-1972 metus. Labai atidžiai mūsų, geltonsnapių mokinukų, klausėsi, ragino kuo daugiau skaityti... Tada nesupratau, kodėl spausdamas ranką direktoriui, atsisveikindamas svečias pabrėžė žodžius: „Gal paskutinį...“
Netrukus jo knygų bibliotekoje neberadau. Neliko ir pavardės ant lentynos briaunos, ir nuotraukos ant sienos. „Išvyko į Izraelį“, – trumpai paaiškino bibliotekininkė. Tik 1989 pamačiau I. Merą televizijos ekrane. Grįžo ir jo kūryba.
„Kelmė mane išmokė žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas“, – sakė I. Meras 1977 metais Čikagoje, atsiimdamas Lietuvių rašytojų draugijos premiją už romaną „Striptizas“. Jis kalbėjo, kad Kelmė jam primena dvi moteris – Miriam Mer, kuri jį pagimdė, ir beraštę šešių vaikų motiną Bronę Dainauskienę, jį iš naujo pagimdžiusią septintuoju savo vaiku.
„Aš kaip maldą tariu vardus tų žmonių, kurie nepaisydami žiauraus teroro gelbėjo pasmerktuosius mirti“, – rašė vėliau I. Meras. Pirmas vardas jo maldos žodžiuose – kelmiškės Bronislavos Dainauskienės, nes „ji visą laiką gelbėjo slėpdama nuo svetimų akių, maudydama, kad niekas nematytų, valgydindama kąsneliu daugiau negu savo vaikus ir priglausdama prie širdies ar mielu žodžiu pakalbindama dažniau nei savuosius, vesdama greitom į mišką, jei iš tolo pamatydavo artėjant nepažįstamus. Ji visaip stengėsi ne tik išgelbėti man gyvybę, bet ir sušildyti motiniška šiluma.“
Žydų kilmės prozininkas bei scenaristas Icchokas Meras gimė 1934 (arba 1932) m. spalio 8 d. Kelmėje. Tėvas Jehuda buvo banko valdytojas, mama Miriam tvarkėsi namuose. 1941 m. tėvai buvo sušaudyti. Išgelbėtas Icchokas Meras užaugo Juozo ir Bronės Dainauskų šeimoje. Jis pakrikštytas, įregistruotas Jono Alberto Dainausko vardu, nuo „rudaakių broliukų“, augusių nedideliame Kelmės dvaro kumetyno kambarėlyje, nedaug tesiskyrė. Dainauskai išmokė net „krralikas“ aiškiai ištarti, kad vaikas neišsiduotų grebluodamas.
Po karo mokyklą Kelmėje I. Meras baigė aukso medaliu, studijavo Kauno politechnikos institute, dirbo inžinieriumi, vėliau kino studijoje.
Kaip rašytojas, Icchokas Meras debiutavo 1960 m. apsakymų knyga „Geltonas lopas“. Joje aprašyti mažo berniuko išgyvenimai vokiečių okupacijos metu, slapstymosi istorija.
Dr. Loreta Mačianskytė pasakojo, kad šia knyga susižavėjo tuo metu užsienyje gyvenusi Ona Šimaitė. Ji primygtinai ragino I. Merą rašyti šia tema daugiau. Lietuvoje I. Meras išleido dar penkis savo kūrinius.
Laisva dvasia
Visą gyvenimą I. Meras rašė tik lietuviškai, jo knygos išverstos į daugiau nei 20 pasaulio kalbų.
Sovietinėje sistemoje nepageidautinos temos, autoriaus nenoras paklusti absurdiškiems reikalavimams kai kurių kūrinių kelią iki skaitytojo gerokai pailgino. Buvo net pasiūlymų pasikeisti pavardę, bet rašytojas išliko ištikimas savo tapatybei.
1972 m. I. Meras išvažiavo gyventi į Izraelį. Jam atsivėrė pasaulis, bet emigracija, pasak dr. L. Mačianskytės, jam buvo Lietuvos ir lietuvio skaitytojo praradimas. Jį labai skaudino, kad Lietuvos skaitytojui jo kūryba nepasiekiama, knygos iš visų bibliotekų buvo išimtos, pavardė ištrinta. Taip nubaustas už „tėvynės išdavimą“. Tačiau išeivijoje rašytojas buvo žinomas ir vertinamas, apdovanotas daugybe literatūrinių premijų įvairiose šalyse.
Praėjo nemažai laiko, kol Icchokas Meras Izraelyje pritapo, teko mokytis hebrajų kalbos, griebtis įvairių darbų, kurį laiką dėstyti inžinerinius dalykus. Po ilgos ir sunkios ligos rašytojas mirė 2014 m., eidamas 80-uosius metus Tel Avive.
Teksto magija ir žmoniškumo šviesa
Aktoriui A. Bialobžeskiui skaitant I. Mero tekstus, ašaros spaudė gerklę. Iš rašytojo kalbos atsiimant literatūrinį apdovanojimą Čikagoje veržėsi begalinė meilė Lietuvai ir dėkingumas jį išgelbėjusiems žmonėms. I. Meras teigė, kad viltis yra žmogaus egzistencijos prasmė. Šioje kalboje jis paaiškino savo dvigubos tapatybės prigimtį: „Dvigubos šaknys – ne savo rankomis save tokį nulipdžiau, bet mane saugo du angelai.“
Tą vakarą skambėjo ištrauka „Aulinukai“ iš pirmosios I. Mero apsakymų knygos „Geltonas lopas“.
Jos paklausę supratome, ką reiškia rašytojo teiginiai, kad vaikystėje svetimi žmonės jį augino su didele meile. Benuko globėjų gerumas neišmatuojamas, nes vaiko svajonei išpildyti jie nepagaili nieko – atiduoda net paskutinį gardesnį kąsnį, atplėštą nuo gausios šeimos stalo. Pilnas įtampos pasakojimas nepaprastai jautriai perteikia vaiko būsenų kaitą – troškimą turėti aulinukus, nusivylimą prasikaltus, vėl atgimusią viltį, baimę ir baisų išgąstį, po kurio vaiko širdelėje įvyksta atradimas – sužvėrėjusiame, baimės prisotintame pasaulyje yra ir daugiau gerų žmonių.
Ta pati mintis plėtojama apsakyme „Pėdos“. Žiūrinėdamas smėlyje įmintas savo pėdas vaikas netikėtai suvokia, kad niekas jam geltonos žvaigždės nebeužkabins, jis nebebijo pasakyti esąs žydukas. Bet sužino dar svarbesnį dalyką: „Visi žinojo, kad jis yra žydukas, tik niekas nežinojo, kad jie žino.“
Vakaro moderatorė džiaugėsi, kad pagaliau romanas „Lygiosios trunka akimirką“ įtrauktas į mokyklinę programą. Tačiau gausiame moksleivių būryje skaičiusių neatsirado. Viliuosi, kad po šio renginio knygą būtinai atsivers, nes A. Bialobžeskio perskaityta ištrauka apie ramunes gete abejingų negalėjo palikti.
Sudėtingas romano audinys susideda iš kelių plotmių. Svarbiausioji linija šachmatų žaidimas. Paauglys Izaokas žaidžia šachmatais su geto viršininku Šogeriu. Jei Izaokas laimės – žus jis pats. Jei pralaimės, bus nužudyti visi geto vaikai. Kaip pasiekti lygiąsias? Šalia baisios dvikovos pasakojamos kitos istorijos, kuriose atsiskleidžia brutali geto tikrovė, žmogaus pažeminimas ir begalinis laisvės troškimas. Skaitytoje ištraukoje pasakojama, kaip Izaokas kelias dienas iš eilės bando parnešti mylimai mergaitei gėlių. Dėl tos tyros neišsakytos meilės pasiryžęs kentėti mušimą ir patyčias. Galų gale su juo kartu dirbę vyrai, rizikuodami savo gyvybe, parneša kiekvienas po vieną ramunę. Gete gėlės uždraustos. Bet kas gali uždrausti gėles, kai žmogiškumas yra stipresnis už prievartą? Tada visur aplinkui – gėlių pieva…
„Net dabar, kai knyga pradeda užleisti vietą technologijoms, I. Mero tekstai nepraranda aktualumo, – teigė dr. L. Mačianskytė. – Autorius puikiai jaučia teksto struktūrą. Įtampa kyla ne iš žodžių gausos, o iš ypatingos sakinio struktūros.“ Be to, I. Meras savo kūriniais atvėrė naujas temas, kurios sovietmečiu buvo tabu. Rašytojo kūrybą dėl to labai vertino rusų skaitytojai. Prancūzijoje I. Meras pripažintas trumpojo romano meistru.
Dr. L. Mačianskytė aptarė garsiausią I. Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“, priminė, kad romane „Mėnulio savaitė“ įdėtas epizodas apie Šiaulių getą, nors gete I. Meras niekada negyveno. „Ant ko laikosi pasaulis“ aprašyta moters Veronikos istorija. Ji išaugino būrį svetimų vaikų: žyduką, tremtinių mergaitę, pabėgėlį berniuką – vieną iš vilko vaikų. Vaikai išsiskirstė, o moteris liko vieniša skurde. Knygos idėja – pasaulis laikosi ant tokių žmonių pasiaukojimo. Eksperimentinis romanas „Stiptizas“ buvo išspausdintas žurnale „Pergalė“, bet smarkiai sukritikuotas, o užsienyje – apdovanotas net keliomis premijomis. Apsakyme „Sara“, sukurtame jau ne Lietuvoje, pasakojama apie šešių dienų karą Izraelyje. Be galo erotiška istorija, neįprastas lietuvių literatūrai žvilgsnis į moterį.
Pagal I. Mero scenarijus pastatyti įsimintini lietuviški filmai „Maža išpažintis“, „Kai aš mažas buvau“, „Birželis – vasaros pradžia“.
Paminklo gelbėtojams – nėra iki šiol
„Visą gyvenimą rašytojas sirgo Lietuva“, – sakė dr. L. Mačianskytė. Atkūrus nepriklausomybę I. Meras nemažai nuveikė kuriant diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Izraelio. Jo iniciatyva buvo pradėtas Žydų gelbėtojų Pasaulio tautų teisuolių projektas, Lietuvoje apdovanota beveik 900 pasaulio tautų teisuolių. Rašytojo giliu įsitikinimu, kiekvienas, bent trupinėliu prisidėjęs prie žmonių gelbėjimo, vertas pagerbimo.
„Tačiau didžioji I. Mero svajonė, kad Lietuvoje būtų pastatytas paminklas Gelbėtojui – dar neišsipildė“, – apgailestavo humanitarinių mokslų daktarė. Pasak dr. L. Mačianskytės, rašytojas I. Meras savo žemaitišku ir drauge žydišku užsispyrimu didžiausiame skausme ieškodamas šviesos, savo atviru kalbėjimu gyvenime ir knygose pastatė paminklą žmoniškumui ir atsakomybei. Ir paliko mums amžiną klausimą: kokią dalį moralinės atsakomybės prisiimu už tai, kas vyksta su Lietuva dabar, kas vyks Lietuvoje ateity ir kas Lietuvoje įvyko. Romano „Lygiosios trunka akimirką“ personažo Izaoko lūpomis skamba paprasta tiesa: „Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus žmones.“ Saugoti ir mylėti yra mūsų atsakomybė.
I. Mero kūrybos vakaras: A. Bialobžeskis, D. Dėdinskaitė, G. Pyšniak, L. Mačianskaitė, J. Ališauskienė.
Asmeninio archyvo nuotr.
I. Mero kūrybos vakaro klausytojai.
Asmeninio archyvo nuotr.
I. Meras Kelmės vidurinėje mokykloje. 1971–1972.
Asmeninio archyvo nuotr.
