(Tęsinys)
Rašytojas ir dramaturgas Augustinas Gricius (slapyvardis Pivoša, 1899–1972) apie Šiauliuose įsikūrusį „Fantazijos“ kino teatrą ir jame matytą begarsį filmą žurnale „Naujas žodis“ 1930 m. rašė: „Grįžo tėvas iš Šiaulių. Su reikalais nuvažiavęs turėjo Šiauliuose nakvoti.
Grįžo ir pasakoja: „Tai kad mačiau, tai mačiau! Buvau „Fantazijoj“ (pirmą kartą tą suktą ir artimą žodį tada išgirdau. Tuo vardu prieš karą Šiauliuose buvo kinematografas). Tai, dvištairogės, mačiau, kaip ant baltos drobulės žmonės vaikščioja.
– Tai akis apmonijo, – sako Stankaitis. – Kokį magnasą paleido, o tau ir rodos, kad vaikščioja. Poviliškiuose yra žmogus, kuris šiaudų ant žemės padraiko, o paskui tuos šiaudus į gyvates paverčia. Tai taip pat su magnasu padaro.
– Kur tau magnasas, jei ir ponai susirenka pasižiūrėti! Pilna troba, kai daržinė, ponų ir visi už 25 kapeikas į drobulę žiūri, – ginčijasi tėvas.
– O ar tu čiupinėjai? – reikšmingai paklausė Stankaitis.
– Ką čiupinėjai?
– Gi tuos, kur ant drobulės vaikščioja.
– Kur tu čiupinėsi, jei ir ant drobulės ponai vaikščioja. Su kepalušais, drištvarogės, su lazdom. Tik prilysk...
– Magnasas! – galutinai nutarė Stankaitis.
Magnasas ar ne magnasas, akių monai ar ne akių monai, o pamatyti reikia. Tą svajonę nešiojausi, kol motinai prireikė vilnas šukuoti (...)
Šiauliuose apsistojau pas motinos pažįstamą kiemsargį ar kažkokių namų šveicorių Žąsiną.
Tą dieną vilnų šukuoti nepriėjom, atidėjom rytojui.
Vakare, sutemus tyliai iš kambario išdyrinau ir pasileidau „Fantazijos“ ieškoti. Suradau. Už teisę įeiti užmokėjau lygiai čvertką, t. y. 25 kapeikas.
Seanso pradžios reikėjo laukti, ir nežinau, kaip belaukiant mano širdis neiššoko iš nekantrumo ir kažkokios mistiškos nuojautos.
Seansas prasidėjo. Ant drobulės pasirodė žmonės. Žiopčiojo, slankiojo virpėdami be balso, be triukšmo.
Moteris miršta palikdama vyrą ir mažytį sūnų. Tėvas veda kitą moterį, kuri našlaičio nemyli, net neapkenčia. Daugybė jaudinančių scenų. Vieną vakarą vyras su žmona ruošiasi į kažkokį balių. Vaikutis liūdesio kupinas vienmarškinis išeina, atsisėda lauke ant laiptų ir užmiega. Eidama laiptais pamotė randa vaikutį, ir paėmusi įneša į kambarį. Į balių nebėjo, paliko prie vaikučio lovelės. Paskui našlaitį pradėjo mylėti, kaip reikia.
O po to komedija. „Ženich z muchoj“.
Prie jaunavedžio prikibo musė ir jis nuo jos besigelbėdamas pridaro visokių bėdų: tai marčiai į žandą surėžia, tai kokį daiktą sukulia.
Juokai nesvietiški!
Paskui šviesa, po jos vėl pamotės ir našlaičio istorija, vėl nelaimingas jaunavedys. Paskui šviesa, vėl pamotė su našlaičiu, vėl jaunavedys su muse. Pagaliau šviesa, žmonės pradėjo skirstytis. Išvarė laukan ir mane“ (Pivoša. Šiauliai – mano lopšys. „Naujas žodis“, 1930, Nr. 1, p. 26-27).
Taigi iki Pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose buvo du kino teatrai – „Modern“ ir „Fantazija“. Populiari miestiečių laisvalaikio pramoga buvo kino filmų žiūrėjimas. Šiuose kino teatruose buvo ne tik demonstruojami įvairūs nebylūs filmai, čia vykdavo įvairūs renginiai: profesionalaus teatro ir mėgėjų vaidinimai, švenčių minėjimai, koncertai, cirko pasirodymai, buvo skaitomos paskaitos ir pranešimai, vykdavo įvairių draugijų ir organizacijų susirinkimai ir šventės. Iki Pirmojo pasaulinio karo miesto kino teatruose buvo demonstruojami daugiausia užsienio šalyse ir Rusijos kino studijose sukurti filmai.
Kino teatras „Fantazija“
Kino teatras „Fantazija“ Šiauliuose tokiu pavadinimu veikė nuo 1912 iki 1925 m. Jis buvo įsikūręs Didžiojoje kalėjimo (dabar Vilniaus) gatvėje priešais „Moderną“ – buvusių 113-ojo pėstininkų pulko patalpų antrajame aukšte. Kino teatro vidus buvo įrengtas ištaigingai, čia seansų metų grodavo styginis orkestras (V. Mikalauskas. Pirmieji kino teatrai Šiauliuose. „Šiaulių naujienos, 1999 liepos 19 d.).
Kino teatrą „Fantaziją“, kuriame buvo elektros apšvietimas, buvo įrengęs Šiauliuose žinomas fotografas S. Š. Šmuilovas, kuriam dar priklausė ir fotoateljė miesto centre. S. Š. Šmuilovas 1908 ir 1909 metais dalyvavo parodose Rostove ir Maskvoje, kur jo darbai fotografijos srityje buvo įvertinti aukso ir sidabro medaliais.
1915 m. sausio pradžioje „Vilties“ laikraštis apie „Fantazijos“ kino teatrą rašo: „Šiauliuose jau kelintas mėnuo, kaip įsteigta nauja „Fantazija“ ant bobturgio. Ten rodo gyvus paveikslus, kurių negalima nei peikti, nei girti. Publikos tai jau netrūksta, kas vakarą pilna „salė“ kaip kimšte prikimšta. „Bilietai“ nebrangūs: penkias kapeikas užmokėjai, tai gali žiūrėti, kiek lenda. Prie to reikalingas ir linksmumas: kad nebūtų nuobodu publikai, yra gramofonas, kuris taip garsiai spiegia, kad net visa turgavietė skamba“ (Pasirašo Š. P. Šiaulių kronika. „Viltis“, 1915 sausio 29, p. 2).
Ilgainiui „Fantazijos“ kino teatre pasitaikė ir netvarkos, dėl ko savo nepasitenkinimą reiškė ten besilankantys šiauliečiai.
Apie kino teatre „Fantazija“ 1924 m. buvusią betvarkę ir pastebėtus trūkumus, laikraštis „Šiaulių naujienos“ rašė: „Dauguma tų inteligentų praleidžia laisvą laiką kas Piliečių klube prie žaliojo staliuko, kas prie biliardo, taipogi ir prie buteliuko. Turintieji mažiau litų – kinematografuose ir t. t. Ir iš tiesų, kurgi dėtis, kad kitos vietos, kame inteligentas žmogus rastumei sau dvasios peno, nėra. Vienintelė Šiauliuose tam tikslui pritaikyta vieta – tai teatro „Fantazija“ rūmai. Bet ar inteligentas randa ten kurio malonumo? Pasakysiu, ne. Blogiausio įspūdžio daro jau patys rūmai ir juose nešvara ir didžiausia netvarka. Pradedant nuo viršaus ir iki apačios viskas apgulę storiausiu dulkių sluoksniu; turbūt nėra valyti nuo pat jų pastatymo. Kėdės taip ložėse, taip ir salėje sulūžę, atplyšusiomis dalimis, iš kurių kartais per cnt išlenda vinis, taip kad atsisėdęs bei prisiglaudęs sudraskai bei palieki nuplėštą dalį savo rūbų. Dekoracijos nekokios. Jeigu statoma rimtesnis veikalas, visi scenos baldai reikia patiems statytojams gamintis bei iš kur kitur gabentis“ (Dėdė. „Fantazijos“ teatras. „Šiaulių naujienos“ 1924 vasario 1 d., p. 1).
1924 m. spalio mėn. „Fantazijos“ kino teatre buvo rodomas filmas „Nojaus laivas“ ir kiti užsienio šalių studijose sukurti nebylūs filmai, to meto populiarios komedijos, meilės dramos ir tragedijos, istoriniai filmai. Vieni populiariausių seansų tarp žiūrovų buvo filmai apie meilę, komedijos, farsai, istoriniai filmai ir juostos apie karą. Filmai buvo atnaujinama kas savaitę, kartais dažniau. Ypač kino teatrą šiauliečiai mėgo lankyti rudenį ir žiemos vakarais.
Filmų demonstravimą kino teatre paįvairindavo muzikantai, orkestras, artistų pasirodymai. Seansai vykdavo kiekvieną savaitę. Tarpukariu keli kino seansai darbo dienomis vykdavo vakarais 18, 20 ir 22 val. Šeštadieniais ir šventinėmis dienomis filmai buvo rodomi anksčiau.
Filmų programa dažnai buvo demonstruojama be pertraukų. Seansas prasidėdavo pagrindiniu filmu, po to dar būdavo rodomas kitas lengvesnio žanro ir trumpesnis filmas. Įeidamas į kino teatrą žiūrovas nusipirkdavo bilietą ir parodęs jį kontrolieriai, patekdavo į vidų. Susiradęs jam skirtą vietą, laukdavo seanso pradžios.
Prieš kino seansus žiūrovus linksmindavo artistai, orkestras, akompanuodavo pianistas. Bilietų kainos, priklausomai nuo vietų buvo skirtingos, svyruodavo nuo 25 iki 75 centų, vaikams ir besimokantiems bilietas į kino teatrą kainavo pigiau. Vaikščioti salėje filmo demonstravimo metu buvo draudžiama, žiūrovai buvo raginami laikytis švaros, tylos ir tvarkos.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma 1924 m. bendra fotografija prie minėto kino teatro Šiauliuose, Bažnyčios g. (dab. Vasario 16-osios g.). Kitoje nuotraukos pusėje rašoma, kad nuotraukoje įamžinti šio kino teatro darbuotojai: smuikininkas Ceiteris, neįvardyta Venclauskių šeimos augintinė, Bielskis, Gurvičas, Zubinienė, Janulevičius, Garliauskas.
Šiaulių Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje įrengtoje kino teatro salėje eksponuojamas kino projektorius Grass u. Worff Kino-specialhaus (ŠAM I-D 1349) su priedais. Jis pagamintas XX a. antrajame dešimtmetyje Vokietijoje, Berlyne (Berlin S. W.68, Markgrafenstr. 18/ Kinon /F=75 mm / No 2031). Projektorius susideda iš mechanizmo ir medinės dėžės su atlenkiamu dangčiu ir skyreliais viduje. Jis priklausė Juozui Pažemeckiui, XX a. pradžioje dirbusiam Spaudos fondo knygyne, buvusiame Vilniaus-Tilžės gatvių kampe. Šiuo kino projektoriumi iki 1924 m. buvo demonstruojami begarsiai filmai Šiaulių „Fantazijos“ kino teatre (vėliau – Liaudies namai).
1925 m. pradžioje dėl susidariusių finansinių sunkumų „Fantazijos“ kino teatras perėjo „Kultūros“ bendrovei. 1925 m. sausio mėnesį laikraštis „Šiaulietis“ rašė, „Sužinojome kad netrukus „Kultūros“ bendrovė perims „Fantazijos“ teatrą. Žinodami „Kultūros“ rimtumą, manome, kad pagaliau „Fantazijos“ teatras iš mėšlyno bus ištrauktas ir kultūringai sutvarkytas. Pirmiausia jį reikia tinkamai atremontuoti ir padaryti naujas dekoracijas“ („Šiaulietis“, 1925 sausio 18, p. 3).
Vėliau kitas miesto laikraštis „Šiaulių naujienos“ 1925 m. vasario pradžioje šia žinią patvirtino: „Kultūros“ bendrovė nuo vasario 10 d. perima savo žinion buvusią „Fantazijos“ salę, kurią bendrai su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis tariasi naudoti liaudies kultūros uždaviniams“ (Liaudies namai. „Šiaulių naujienos“, 1925 vasario 6, p. 1).
(Bus tęsinys)
