Rudens sezono atidarymui Šiaulių kamerinės salės „Polifonija“ erdvėse pasklido paslaptinga baroko dvasia. Čia atidaryta charizmatiškosios Vitos Žabarauskaitės spalvomis džiazuojanti tapybos paroda „Linkuvos barokas ir kitos grožybės“.

„Galiu sau leisti žaisti...“
Vita Žabarauskaitė – ryški asmenybė ir nuolat atsinaujinanti menininkė, žinoma ne tik Šiauliuose, ne tik Lietuvoje. Dailininkė yra surengusi per 200 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje,  nuolat dalyvauja grupinėse parodose, pleneruose. Autorės kūrinių yra įsigiję kolekcininkai, meno muziejai, galerijos Lietuvoje, Lenkijoje, Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, JAV, Izraelyje ir kt.

„Tapydama aš medituoju, tapau pati sau, svarbiausias pats procesas, jame nebėra laiko ribų – kartais pajuntu, kad jau penkta ryto, – sako Gegužių progimnazijos dailės ir technologijų mokytoja metodininke dirbanti menininkė. – Dėl to man, pelėdai, mokslo metų pradžioje kokį mėnesį sunku prie griežto ritmo priprasti.“

Dailininkė neprisiriša prie vieno stiliaus, jos kūryboje galima rasti, pasak pačios autorės, ir pieštukais „nukrapštytų“ piešinėlių, ir ekspresyvios akvarelės, ir abstrakčių tapybos darbų bei piešinių, kuriuose primityvizmas persipina su ekspresionizmu.

Menotyrininkė Michalina Adomavičienė yra sakiusi, kad Vitos Žabarauskaitės kūryboje itin svarbus yra figūrų, spalvų, dermių ritmas, didelį įspūdį daro autorės kūrybinė laisvė, jos drąsa valdyti spalvas. Pati menininkė sako, kad savo personalinių parodų seniai nebeskaičiuoja, todėl gali sau suteikti bent tokią prabangą – paleisti mintis ir paišdykauti, žaisti spalvomis, technikomis, formomis…

Koliažo ekspresija
Naujoje parodoje – koliažai Linkuvos tema: „Linkuvos barokas ir kitos grožybės“. Dailininkė pasakojo, kad buvo pakviesta į Linkuvos plenerą, tačiau jame sudalyvauti sutrukdė pratęsti mokslo metai.

„Mano kūnas ten negalėjo būti, bet esu ne kartą Linkuvoje lankiusis, turėjau galybę nuotraukų, kuriose gyva to miestelio dvasia“, – kalbėjo autorė. Ji rinkosi ne efektingiausias, tradiciškas Linkuvos bažnyčios, vienuolyno nuotraukas, o kitas – arčiau dūšios, ne taip įprastas.

Pirmieji darbai nuvežti į Linkuvą, dalis jų eksponuojama Rundalėje. Šitas ciklas visai naujas, kitoks.

„Sąmoningai tapiau neišbaigtai, nes būtų labai neskanu išbaigta nuotrauka ir tobulai iškrapštytas piešinys, – sakė autorė. – Nefotografiškai tapiau, kad sukurčiau intrigą, paskatinčiau pamatyti savomis akimis. Tarsi paslapties šydu pridengiau, emocijų raizginiais užkodavau.“

Dailininkė vėl atsitolino nuo įprasto savo stiliaus, koliažiniuose darbuose tapyba derinama su fotografijos elementais, dažų persiliejimas tarsi sieja praeitį su dabartimi.

Ne vienas žiūrovas klausė, kodėl tiek juodos spalvos, ar liūdnus praeities šešėlius ji slepia. Autorė teigė paliekanti erdvę žiūrovo emocinėms interpretacijoms. Barokinės bažnyčios istorija, medinė miestelio architektūra  alsuoja neįmintomis paslaptimis.

„Linkuvos vienuolynas, bažnyčia, gatvelės – niekur tokios jaukios vietos nemačiau, – sakė dailininkė. – Keistas jausmas tarsi sklando ore. Ieškojau būdo tai perteikti.“

V. Žabarauskaitė teigė niekada savo darbų nesiūlanti, bet laiminga, kad buvo pakviesta parodą atidaryti būtent čia, kur atidaromas muzikinis rudens sezonas. Baroko muzika ir dailė čia susilieja į nežemiškus sielos virpesius.

Tarp buities ir būties
Nenuilstanti menininkė per metus surengia ne vieną dešimtį parodų. Ir dabar tą pačią savaitę atidaryta dar viena V. Žabarauskaitės paroda Kuršėnuose „Žalios legendos“.

Autorė sakė buvusi pakviesta savo vizijose įkūnyti trylika Žeimelio legendų, dar prijungė naujausias abstrakcijas. Pasak V. Žabarauskaitės, pradedant tapyti spalvos pačios veržiasi, gal iš gamtos, gal iš kažkur ateina, išsilieja žali arba mėlyni, ryškaus raudonio ar violetiniai koloritai. O pastaruoju metu pamėgo eksperimentuoti koliažo technika.

Idėjos aplanko nuolat, tik paros laiko maža joms įgyvendinti. Medžiagos, dažai taip pat neatsiranda iš niekur. Tenka stabtelti, pataupyti.

Dar viena tapytojos aistra – fotografija. „Tyčia neperku gero fotoaparato, – prasitaria dailininkė. – taip gera fotografuoti, gal tada mesčiau tapybą.“

Po mėnesio „Laiptų galerijoje“ atsidarys Ritos Ruškytės fotografijų ir Vitos Žabarauskaitės tapybos darbų paroda „Stichijos“. Kol kas jų šėlsmas vyksta ten, kur gimsta beveik visi menininkės V. Žabarauskaitės kūriniai – jos namų virtuvėje: joje pritaškyta dažų, bet kasdieniška buitis nepajėgi suvaržyti menininkės būties, kuri į mus prabyla spalvų muzika.

Linkuvos grožybės V. Žabarauskaitės interpretacijose.
Autorės nuotr.

V. Žabarauskaitė: „Tyčia tapiau neišbaigtai, palikau paslaptį, intrigą.“
Autorės nuotr.