(Tęsinys)
Labiausiai turistus vilioja stambieji žinduoliai – didysis Indijos penketas: liūtai, tigrai, leopardai, drambliai ir raganosiai. Karališkasis Bengalijos tigras – panthera tigris – dėl savo grožio, spalvų gamos ir galybės tapo Indijos nacionaliniu gyvūnu. Siekiant išsaugoti nykstančius gyvūnus Indijoje steigiami ne tik draustiniai bet ir rezervatai.

Indijoje dramblys – paslapties, tylos, susikaupimo simbolis. Indijoje ant prijaukintų dramblių joja karaliai, dėl savo išmintingumo drambliai labai vertinami. Supratingi, ramūs, kilnūs padarai. Hinduizme Ganešas, rašymo meno ir apskritai išminties dievas, vaizduojamas su dramblio galva (tik su viena iltimi), taip pat jis dievo Šivos palydos vedlys. Turistams organizuojamos rytinės ir vakarinės išvykos drambliais į gamtą stebėti laukinių gyvūnų. Drambliai apmokami dirbti įvairius darbus ir vežioti turistus specialiuose centruose.

Indijos nacionaliniuose parkuose stebėti plėšrūnus be vietinių vedlių nesaugu. Apie ketvirtadalis visų Indijos tigrų yra žmogėdros, bet jų aukomis dažniau tampa vietiniai valstiečiai. 2014 m. vasario mėn. pradžioje spaudoje buvo rašoma, kad Indijoje siautėja tigrė žmogėdrė, kurios aukomis tapo dešimt vietinių gyventojų. Dabar visoje Indijoje gyvena apie 3000 karališkųjų bengalinių tigrų. Indijos fauna, ypač tigrai, labai kenčia nuo brakonierių. Dardžilinge yra įkurta snieginių leopardų veisykla. Nuo 1973 m. šalyje vykdomas „Tigro projektas“, skirtas išsaugoti nykstančią tigrų populiaciją, jiems kuriami draustiniai. Vieną tokį draustinį ir pravažiavome mūsų kelionės metu. Indijos prezidentas Džavaharlalas Neru apie šalies gamtą kalbėjo: „Jei nebebus nuostabiųjų mūsų žvėrių ir paukščių, gyvenimas išsyk pasidarys liūdnas ir blankus.“

Šiaurėje esančios Pradešo valstijos keliai duobėti, visur dulkės ir purvynai, gatvėmis vaikštinėja karvės ir važinėja jaučiais kinkyti ratai. Po miestą šlaistosi tingūs šunys, juodos ir baltos ožkos, simpatingos ilgauodegės beždžionės ir kt.

Ausys beveik apkurto nuo kurtinančio triukšmo ir nuolatinio pypsėjimo. Akys raibo nuo gatvėmis zujančių žmonių, dviratininkų, rikšų, tongų, motorinių vežimų, motociklų ir automobilių. Indijoje eismas yra angliškas – kairiąja kelio puse, bet taisyklių iš esmės nėra jokių – manevruok, kaip įstengi (taip elgiasi ir pėstieji). Mašinos lenkia ir iš kairės, ir iš dešinės, tarp jų nardo motociklai, mopedai, triračiai tuk-tukai, dviračiai. Suprasti įmanoma tik tiek, kad teisus tas, kurio didesnis automobilis ar kita transporto priemonė ir stipresnis signalas. Kelio juostos ar netgi eismo kryptys čia yra mažų mažiausiai antraeiliai dalykai.

Ir vis dėlto egzistuoja kažkokia sunkiai užsieniečiui suvokiama tvarka ir sistema. Azijos eismo sistema, kuri pagrįsta tolerancija greta esančiam ir maksimaliu savo erdvės apribojimu. Tiesa, pėsčiajam kirsti grindinį ir važiuojamąją dalį yra avantiūra, tuo tarpu šaligatviai – nesibaigiantis vargingas turgus. Prekiaujama blizgučiais, drabužiais, indais, karoliais, kriauklėmis, knygomis ir kt.

Varanasis
Po ilgo ir varginančio (maždaug 12 val.) važiavimo jau visiškai sutemus, vakare, pasiekėme Varanasį, miestą Indijos šiaurėje, Utar Pradešo valstijoje, prie Gangos vidurupio.

Varanasis (iki 1960 m. Benaresas) yra šventas miestas tiek hinduistams, tiek ir budistams. Dar žinomas Kashi vardu, minimas beveik visuose hindų ir budistų raštuose.

Kelionių žinynai skelbia, jog Varanasis – vienas iš seniausių gyvuojančių pasaulio miestų. Nuo 1500 m. pr. Kr. Varanasis – švenčiausias Indijos miestas. Jau Budos laikais buvo vadinamas antikiniu miestu. Pasak legendos, Ananda (vienas iš vyresniųjų Budos mokinių) panorėjo, kad Buda mirtų Varanasyje, o ne Kušinagare. Čia yra Auksinės šventyklos išminties šulinys – indų pasaulio bamba.

Varanasyje apsigyvenome „Sonmony“ viešbutyje, šalia pagrindinių ghatų (laiptų) prie Gangos. Vakaro tamsa apgobusi Ganga, tik ryški deginimo laužų liepsna apšviečia krantą. Vanduo glosto maldininkų kojas. Nuo viešbučio stogo apžvalgos aikštelės gerai matėsi apačioje tyliai tekanti Ganga, maldininkų ir turistų aplipęs Manikarnikos deginimo ghatas. Čia ištisai rūksta laužai, priversta krūsnys malkų, juoduoja krūvos pelenų.

Ganga kiekvienam indui yra daugiau negu upė, negu gėlas vanduo. Jis – gyvybės vanduo indo sielai ir kūnui. Mistinė galia, savita energija tebesklinda iš šios upės. Tikima, kad Ganga yra ne kas kita, o Ganga – sraunioji apsivalymo deivė, laiptai, vedą į dangaus karalystę.

„Jeigu nors vienas žmogaus kaulas palies Gango vandenį, tas žmogus pašlovintas atsidurs danguje“, – sakoma senovės indų epinėje poemoje „Mahabharatos“. Be Gangos nebūtų Indijos. Šventąją upę tauta myli. Indams šventa Ganga yra motina.

Bagyračio ir Alaknandos su Mandakiniu upių vandenys duoda pradžią šventajai Gangai. Daugelis šią upę vadina Gangu, o iš tikrųjų jos pavadinimas yra moteriškosios giminės.

Senovės indų mituose („Ramajanoje“) pasakojama, kaip Himavato duktė Ganga iš dangaus nusileido ant žemės. Ji teka iš Višnaus kojos per Šyvos plaukus. Ji nuo Himalajų kalnų iki Bengalijos įlankos teka daugiau negu 2700 kilometrų ir yra švenčiausia Indijos upė.

Prie Gangos krantų vežami ligoniai, į ją merkiami ir mirštantieji. Vandenyje išbarstomi mirusiųjų pelenai, o kartais laidojami ir kūnai. Kasmet tūkstančiai maldininkų atvyksta prie Gangos atlikti šventųjų apsiplovimo apeigų. Jie tiki, kad šios apeigos, maudynės Gangoje apvalo nuo nuodėmių, kurios neleidžia žmogui ištrūkti iš mirties ir atgimimo ciklo.

Viena iš tokių piligrimų apsiplovimo apeigų vietų – Varanasis. Miestas yra viena iš septynių itin šventų ir garbinamų maudymosi Gangos upėje vietų. Visa pakrantė Varanasyje nustatyta šventyklomis ir ghatais (apeiginėmis maudyklėmis). Išilgai Ganga upės yra įrengti 84 ghatai. Jų skaičius yra simbolinis: pagal induistų mitologiją, siela turi 84 kartus reinkarnuotis, kad išsilaisvintų iš gyvenimo ir mirties ciklo.

Kiekvieną rytą brėkštant plačiomis laiptuotomis terasomis, kurios leidžiasi link Gangos upės, eina ir eina maldininkai atlikti apsiplovimo ritualų: nušvitus pirmiesiems saulės spinduliams pasinerti į vandenį ir jo pasisemti. Per metus čia apsilanko per milijoną piligrimų. Kas vakarą prie Gangos vyksta ir aukojimo apeigos (pudža). Ypač maldininkus ir turistus patraukia magiška Aarti ceremonija, kuri skirta pasveikinti šventąją upę Gangą. Jaučiasi ritualinių dūmų, smilkalų kvapas, keri žvakių ir žibintų šviesa, šokančių hinduistų plastika.

Viešbutyje ant stogo stebiu miesto ir Gangos panoramą. Priešingoje upės pusėje – tuščia, smėlynų ir dumblo sąnašų plotai, tolėliau – žalia miškinga juosta, krantas atrodo negyvenamas. Šioje kranto pusėje, kur tik įmanoma prieiti prie vandens, nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo – visur žmonės, žmonės, žmonės…
Kokių tik čia neišgirsi garsų! Vieni meldžiasi, kartoja maldas, kiti gieda senovines giesmes, treti – nebylūs, lyg sustingę medituoja, dar kiti pila ant savęs iš saujos žalsvą vandenį, brenda į upę, maudosi.

Ankstyvą rytą tekant saulei pasijunti tarsi ateivis iš kitos planetos. Netekęs žado iš valties stebi visą šį fantastinį reginį. Pro akis miestas slenka vis tolyn – kaip ir laužai, kuriuose deginami numirėliai. Jų kūnai paverčiami pelenais, padedama sielai išsilaisvinti iš žemės gniaužtų.

Valtininkui ritmingai mojuojant irklais, lengvai sūpuojantis valčiai, mes paleidžiame pasroviui plaukti pudžą – dovaną Gangai: dubenėlį iš palmių lapų su gėlių žiedlapiais ir žvakele. Stipri srovė jį nuneša žemyn upe......

Varanasyje (Benarese) lankęsis Antanas Poška apie šį miestą ir jo aurą rašė: „Benarese visas Gango kairysis krantas apstatytas šventyklomis, į kurias tiesiog iš vandens veda platūs akmeniniai laiptai. Šventyklų stogai dengti paauksuota skarda ir atspindi Gango vandenyse paskendusią saulę. O upėn tirštai pribridę besivalančiųjų savo nuodėmes maldininkų iš visos Indijos ir net Birmos. Kiekvieno indo pareiga, garbė ir palaima čia nusiplauti ir dvasiškai atsinaujinti. Į Benaresą per šventes susirenka šimtai tūkstančių, o gal ir milijonas maldininkų.

Bet ne visi ateina į Benaresą nusiplauti savo nuodėmių. Daugelis iš jų atveža į upę suberti savo tėvų ir protėvių pelenus, kad šventasis Gangas juos vėl išnešiotų po visą Indiją. Gango vandenyse dažnai savo pelenus palieka ir atnešusieji. Persenę šeimos galvos, dažniausiai moterys, patikėję savo pareigas kitiems, susiriša į mazgelį savo tėvų ar dar protėvių pelenus ir išvyksta į tolimą ir negrįžtamą kelionę. Neretai kelionė iš Madraso, Ceilono, Rangūno ar Nilgirio tęsiasi metus, nes nuotolis esti daugiau kaip tūkstantis ar net du tūkstančiai kilometrų, o keliautojai persenę, pavargę žmonės. Beveik niekas iš keliautojų, nešančių protėvių pelenus, kelyje nemiršta, bet atvykę į Benaresą, supylę savo protėvių pelenus į upę, netekę jėgų bei noro keliauti atgal, miršta ir patys. Tada ir jų pelenai patenka į Gangą“ (Poška A. Nuo Baltijos iki Bengalijos. VI t. Indijos palmių paunksmėje. Klaipėda: „Vilko takas“, 2009, p. 182-183).

Varanasio Sanksrito universitetas – vienas iš svarbiausių sanskrito studijų centrų Indijoje. Kelionių knygoje „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ lietuvių keliautojas Antanas Poška rašė, kad praleido šiame universitete pusantro mėnesio, versdamas į lietuvių kalbą „Bhagavadgytą“, vieną iš svarbiausių hinduizmo tekstų (Mickevičienė D. Visos mano Indijos. Vilnius: „Didakta“, 2011, p. 123).

Rytinė ekskursija prie Gangos upės. Pasivaikščiojimas ghatais.

Varanasis – svarbiausias iš septynių induistų piligrimystės centrų. Čia daug šventyklų, rūmų, šventų relikvijų, veikia du universitetai. Vietovardis kilęs iš hindi kalbos: pagal ten įtekančias į Gangą Varana ir Asi upes. Pakrante rikiuojasi eilės šventyklų.

Kai kurios šventyklos apsemtos vandens, ypač viena prie deginimo ghato. Potvynio metu jos beveik vien viršutinė dalis kyšo iš vandens, o žymus nuokrypis netgi kelia nerimą.

Tačiau labiausiai įsiminė viena seniausių – Višvanato („Visa ko viešpats“) šventykla, kuri dar kitaip vadinama Aukso šventykla dėl savo auksu dengtos bokšto smailės. Šventykla skirta Šivai, kaip visatos valdovui. Ji stovi vakariniame Gangos upės krante ir yra viena didžiausią reikšmę turinčių Indijos šventovių.

Jai yra mažų mažiausiai apie 1300 metų, nes minima garsaus kinų vienuolio Huien Tsang kelionės užrašuose. Bėgant amžiams Višvanato šventykla buvo ne kartą sugriauta ir vėl iš naujo atstatyta. Dabartinis statinys, žinomas kaip Auksinė šventykla, buvo pastatytas Rani Ahilya Bai Holkar iš Indoro 1777 metais. 1835 m. žymus sikhų valdovas Mharana Ranjit Singh uždengė šventyklos stogą auksu.

Kelias į ją vingiuoja siaurų gatvelių labirintu, pripildytu šurmulio ir aitrių kvapų, sklindančių iš gausybės krautuvėlių bei prekystalių. Prie šventyklos pasitinka glotnus juodas akmuo ant sidabrinio cokolio. Tai šivalingamas, vienas iš daugybės garbinamų prie Šivos šventyklų visame hinduizmo pasaulyje. Už kelių žingsnių į šiaurės pusę nuo Aukso šventyklos esti Jnana Vapi „Išminties šaltinis“, kurio vanduo laikomas skysta nušvitimo forma.  Čia Šiva, vėsinęs savo lingamą. Šaltinio vandenys, laikomi žinių versme, pridengti, saugantis tikinčiųjų antplūdžio.

Kaip moko hinduistinė filosofija, Višvanato šventyklos lankymas bei prausimasis Gangos upėje yra reikšmingos pakopos kelyje į išlaisvinimą, arba maksha, todėl tikintieji ne tik iš Indijos, bet ir viso pasaulio stengiasi bent kartą gyvenime aplankyti Varanasio miestą. Šventyklų bei mažų šventyklėlių čia neapsakoma daugybė ant kiekvieno kampo.  
Vaikščiojome siauromis labirintinėmis senojo Varanasio gatvelėmis. Jos prigrūstos mažų parduotuvėlių, amatininkų dirbtuvėlių, visokiausių gydyklų ir ajurvedos kambarėlių. Apsilankėme keliose amatininkų dirbtuvėse, kuriose vyrai, palinkę prie didžiulių archaiškų staklių audė margaspalvius, raštuotus audinius.

Dar užsukome į šilko parduotuvę, kur vietos verslininkai įkyriai piršo prekes ir audinius iš šilko. Varanasis visoje Indijoje žinomas dėl šilko audinių ir sarių. Jie labiausiai graibstomi Indijoje. Čia saris yra ypatingos faktūros bei audimo. Vietovė taip pat įžymi šilko siuvinėjimu, suvenyrais ir metalo apdirbimu.

Vakare grįžtame į Varanasį. Čia prasideda koncertai. Gatvėse groja įvairūs profesionalūs kolektyvai  ar garsių muzikantų palikuonys, tobulai įvaldę fleitą, violončelę, tablą, mridanganą (tai būgnelių rūšys) ir kt.

(Bus tęsinys)

Varanasis. Valtys Gange.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Vaizdelis Indijos parke.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Varanasis. Dviejų indų pokalbis.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.