(Tęsinys)                                                                                                          
1970 m., be Mėsos kombinato, buriavimo sekcijos Šiauliuose įsikūrė televizorių gamykloje „Tauras“, dviračių gamykloje „Vairas“, Pedagoginiame institute.

1970 m. liepos 8–12 dienomis Elektrėnuose Lietuvos čempionate neolimpinės klasės jachtomis M pirmąją vietą laimėjo šiaulietis buriuotojas A. Ruzgys. Katamaranų klasėje nugalėjo A. Dagilis iš Kauno (8,7 taško), antras buvo šiaulietis A. Ruzgys (17,4), trečias – kitas šiaulietis A. Kšanys (23,1).

Tų pačių metų rugpjūčio 8–16 dienomis Nidoje įvykusiame Lietuvos čempionate olimpinės klasės jachtomis Šiaulių buriuotojai užėmė trečiąją vietą (9 taškai), pirmi – Kaunas (69), antri Vilnius – (16) [Lietuvos sporto žinynas. VII tomas. 1969-1972. Sudarė A. Bertašius,  p. 52].

S. Salinka prisimena: „1970 m. mūsų komanda Aurimas Ruzgys, Linas Lesinskas ir aš Elektrėnuose užbaigėm M klasės egzistavimą iškovodami pirmąją vietą. Čia pirmą kartą buvau išmaudytas su visa apranga. Tokia buvo buriuotojų tradicija. Ačiū Vytautui Baltrušaičiui už sugebėjimą įgyti gerą laivą ir geras jau sintetines bures. Nemažai buvo plaukiota su katamaranu. Tai smagus ir greitas burlaivis, reikalaujantis tikslių veiksmų. Jis greitai lekia ir greitai stoja ir visai liūdna, kai jį paguldai ant šono.

Dažnai mano vairininkas būdavo A. Ruzgys. Tai buvo ramus, taktiškas žmogus. Niekada nesikarščiuodavo ir nešaukdavo ant savo įgulos. Visad sakydavo: viskas bus savo vietoje ir mums pasiseks. Net man padarius vienose varžybose apmaudžią klaidą, jo dėka sugebėjome išlikti ramūs, ištaisyti padarytas klaidas ir pasistengti iškovoti buriavimo varžybose pakankamai aukštą vietą. O jų buvo ne taip jau ir mažai.

Atsiradus kreiserinių jachtų pirkimo bumui Šiauliai nebuvo atsilikėliai. Tas pats Vytautas Baltrušaitis sugebėjo nupirkti kreiserinį švertbotą T klasės ir lenkų gamybos kylinę jachtą „Nefritas“, kuri buvo pakrikštyta „Svajonės“ vardu. Su ja buvo gražių plaukimų ir pasiekimų Kuršių marių regatose.

Buriuotojų buvo įvairių. Vieni ateina ir lieka ištikimi jūrai ir burėms visą gyvenimą. Kiti ateina galvodami, kad tai – romantika, saulė, vėjas ir vanduo. Bet taip būna labai retai. Kiekvienam naujam sezonui reikėjo įdėti daug darbo dar ant kranto, kad išėjus į jūrą netektų gailėtis dėl blogo pasiruošimo. O malonumas – kiaurai iki siūlų šlapias ir sušalęs iki kaulų gelmių. Išsidžiovini tik grįžęs į krantą. Retai būdavo, kad jūroje galėjai pasikaitinti saulėje“ (Salinka S. Prisiminimai apie buriavimą. Autoriaus archyvas).

1972 m. rugpjūčio 12-20 dienomis Nidoje vyko Lietuvos buriavimo čempionatas. Katamaranų klasėje nugalėjo kaunietis A. Dagilis iš Kauno (12 taškų), antras buvo šiaulietis A. Ruzgys (26,7), trečias – V. Zubavičius iš Kauno [Lietuvos sporto žinynas. VII tomas. 1969–1972, p. 53].

Trūkstant jachtų šiauliečiai buriuotojai mėgėjai patys gaminosi burinius laivus. Tarp šiauliečių buriuotojų buvo labai nagingų, kurie sugebėjo patys pasigaminti jachtą.

Virgilijus Baltrušaitis prisimena: „Tomas Lukoševičius buriavimo sportu susidomėjo apie 1973 m., kai mėsos kombinatas Rėkyvos ežere turėjo dvi M klasės jachtas, du katamaranus, švertbotą T2, katerį „Progres“. Jis greitai susidraugavo su Vytautu Baltrušaičiu, kitais buriuotojais, kartu leisdavo laiką, buriuodavo turimais laivais. Vėliau jam kilo mintis pasidaryti savo jachtą. Kaip pagrindą paėmė M švertboto korpusą ir „priaugino“ kajutę. Darbui sąlygas turėjo neblogas, dirbo automokykloje Donelaičio gatvėje instruktoriumi, administracija davė jam vieną garažo boksą. Jam talkino draugas, taip pat buriuotojas Anatolijus Dincas“ (Baltrušaitis V. Prisiminimai. Rankraštis. Autoriaus archyvas).

1973 m. liepos 9–22 dienomis Šiaulių mėsos kombinato buriuotojai (12 žmonių) surengė dviejų savaičių kelionę burlaiviais iš Kauno Nemunu „Kaunas-Kuršių marios-Nida“ iki Kuršių marių (vadovas – miesto buriavimo sporto federacijos pirmininkas Vytautas Baltrušaitis).

1974 m. SSD „Žalgiris“ respublikos buriavimo pirmenybės pirmą kartą įvyko atviroje Baltijos jūroje. Jose katamaranų ir „Skrajojančių olandų“ jachtų klasėse dalyvavo ir Šiaulių buriuotojai. Gerų rezultatų pasiekė katamaranų klasės įgulos vairininkas A. Ruzgys su įgulos nariu S. Salinka ir A. Marcinkus su įgulos nariu J. Sunkuriu, užėmę atitinkamai pirmąją ir trečiąją vietas. Bendroje įskaitoje Šiaulių miesto buriuotojai užėmė 3-čiąją vietą aplenkę varžybų rengėjus – Klaipėdos buriuotojus (J. Sunkurys. Atviroje jūroje. „Raudonoji vėliava“, 1974 liepos 23, p. 4).

Buriuotojas Kazimieras Aurimas Ruzgys į Šiaulius atvyko 1956 m. ir buriavo bei dalyvavo varžybose iki 1974 m. Po 1974 m. A. Ruzgys išvyko gyventi ir dirbti į Klaipėdą. Čia sėkmingai dalyvavo buriavimo varžybose, buriavo įvairiomis jachtomis Kuršių mariose ir Baltijos jūroje.

S. Salinka prisimena apie šiauliečius buriuotojus ir jų startus: „Buvo praeinantys ir prisiekę buriuotojai. Vienas iš tokių prisiekusių 1974 metais į buriavimą atėjo Sergėjus Mockevičius. Jo dėka po poros metų aš grįžau į aktyvų buriavimą. Visą žiemą du kartus per savaitę važinėjome į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, kad gautume jachtos kapitono diplomus. Tas rangas suteikia teisę vadovauti burinei jachtai, išplaukti į bet kuriuos vandenis bet kuriuo paros metu. Burių plotas neribojamas. Tada prireikė ir rimtų jūrinių laivų. Tai didžiuliai pinigai. Galvojome, kas gali tiek duoti. Pasirodo, kai labai norima ir labai stengiamasi, galima jų gauti“ (Salinka S. Prisiminimai apie buriavimą. Rankraštis. Autoriaus archyvas).

Sergėjus Mockevičius prisimena savo kelią į buriavimą: „Mano gyvenime buriavimas taip pat daug ką pakeitė ir pakreipė viena ar kita kryptimi. Į buriavimą atėjau iš vandens turizmo po kelionių baidarėmis Lietuvos ežeruose ir Vuoksos baseine bei Ladogos ežere Karelijoje. Kadangi manęs niekada netraukė siekis ką nors aplenkti, nugalėti, tai aš „olimpiniu“ buriavimu nesusidomėjau, bet vos ne nuo vaikystės svajojau apie plaukimus į tolimas šalis. Ir buriuotojo Joshua Slocamo knyga, kurioje jis aprašė savo kelionę aplink pasaulį, buvo ir liko mano, ko gero, mylimiausia knyga. 1975 metais kartu su kitu šiauliečiu Sigitu Salinka pradėjau plaukioti Kuršių mariose tuo metu Šiaulių mėsos kombinato jachta „Svajone“ ir jau tada patyriau buriavimo magiją ir „skonį“ (Mockevičius S. Prisiminimai. Rankraštis. Autoriaus archyvas).

Šiaulietis S. Ventas su buriniu laiveliu plaukiojo Rėkyvos ežere, kartu su P. Alšiumi keliavo Nemunu iki Gardino (1970 m.), iki Jurbarko (1974 m.). 1976 m. pasidarė šverbotą „Voren“ ir plaukiojo Rėkyvos ežere.

1976 m. liepos 29–rugpjūčio 3 dienomis Klaipėdoje surengta regata „Aplink Kuršių marias“. III grupėje (T-2, TO-25 ir kt.) nugalėjo „Saulė“ iš Klaipėdos – kapitonas A. Reika, antroji liko „Laumė“ iš Vilniaus, trečiąją vietą laimėjo „Svajonė“ iš Šiaulių (Lietuvos sporto žinynas. VIII tomas. 1973–1976 m. Sudarė Algimantas Bertašius. Vilnius: LSIC, 2002, p. 58).      

S. Salinka prisimena: „1977 metais aš su S. Mockevičiumi įkalbėjome tuometinį Šiaulių televizorių gamyklos direktorių Povilą Morkūną nupirkti lenkų gamybos jachtas. Tada tai buvo išties dideli pinigai. Rygoje lenkų laivų parodoje mums pavyko iškaulyti iš Glavsportpromo Maskvoje dvi kreiserines jachtas. Tai buvo 1,5 tonos „Difour“ ir 5,5 tonos „Taurus“. Tai jau rimti laivai.

Rūpesčių atsirado per akis. Dokumentai, leidimai, apmatavimai, priežiūra, eksploatacija, žmonių parinkimas, jų apmokymas, atsakomybė, visko ir neišvardysi. Į jūrą juk nepulsi kaip išdegęs. Rusų patarlė sako: „Protingas, bet kaip į jūrą neis, o kvailam ten nėra kas veikti.“ To principo aš ir laikiausi.

Televizorių gamykloje aš dirbau, o S. Mockevičius buvo tik geras P. Morkūno draugas. Kartu su S. Mockevičiumi pradžioje viskas klostėsi gerai, tik gaila, kad kitais metais jis išvyko į ilgalaikę komandiruotę į Afriką. Likau vienas su brangiu inventoriumi ir didele atsakomybe.

Čia vėl V. Baltrušaitis organizuoja kursus, renka žmones norinčius buriuoti jūroje. Man tenka dėstytojo pareigos. Atsiranda entuziastų Dviračių gamykloje. Tai E. Dunauskas, S. A. Blinstrubas ir kiti. Vėl darėsi linksmiau. Yra su kuo pasitarti, pabendrauti. Neliko užmiršta ir Rėkyva.

Atsiradus rimtesniam treneriui, atsirado ir rimtesnė veikla. Susirinko jaunų vaikinukų, teko ir man jiems pagelbėti su teoriniais ir praktiniais patarimais. Vėliau ne vienas iš tų jaunųjų buriuotojų, sėkmingai gynė Šiaulių miesto garbę respublikinėse varžybose“ (Salinka S. Prisiminimai apie buriavimą. Rankraštis. Autoriaus archyvas).

S. Mockevičius prisimena: „Šiaulių televizorių gamyklos „Tauras“  direktorius Povilas Morkūnas atsiliepė į mano prašymus ir rado galimybių paremti šiauliečius buriuotojus ir skyrė lėšų įsigyti net dvi jachtas iš 1977 m. Rygoje vykstančios Lenkijos firmos „Navimor“ jachtų parodos. Taip buvo įsigytos jachtos – „Konrad-24“, pavadinta „Tauriuku“, ir jau tikra jūrinė „Taurus“ klasės jachta, pavadinta „Tauras“.

1977 m. man labai pasisekė – Osvaldas Kubiliūnas įtraukė mane į 1976 metais įsigytos jachtos „Lietuva“ įgulą dalyvavimui „Baltijos taurės“ varžybose Baltijos jūroje. Niekada nepamiršiu savo pirmųjų jūrinio buriavimo mokytojų ir draugų ir noriu juos čia paminėti – Osvaldas Kubiliūnas, Drąsutis ir Steponas Kudzevičius, Marius Eidukevičius, Algimantas Jurgutis, Algis Reika ir kiti. Jau praėjo nemažai metų, aš net pamirštu kai kurių vardus ar pravardes, bet puikiai atsimenu naktis, praleistas prie „Lietuvos“ šturvalo, ar atskirus šių žmonių posakius ar poelgius. Pavyzdžiui, kaip S. Kudzevičius naktį netoli Stokholmo priėmimo švyturio, pakeltas iki pusės daugiau kaip 20-ties metrų „Lietuvos“ stiebo aukščio, tvarkė atsileidusį vanto talrepą. Neužmirštamas liko nepaprastai žavingas plaukimas iš Rygos į Klaipėdą, kai „Lietuvą“ valdėme mes dviese su A. Reika.

Buriuotoju gali būti tik žmogus, kuris tikrai myli gamtą, kuriam smagu būti supamam bangų, taškomam sūriu šaltu vandeniu ir prapučiamam dažnai pakankamai žvarbaus vėjo. Tai ypač galioja mūsų Baltijos jūrai, kurioje naktį net ir vasaros metu denyje reikia būti apsirengus visus šiltus rūbus ir megztinius ir dar neperšlampamus rūbus ir vis tiek kentėti nuo žvarbaus vėjo ir šalčio, dar ir dėl to, kad didžiąją dalį laiko tenka sėdėti labai mažai judant.

Buriavimas atveria žmogui naujas galimybes ir tokius horizontus, kad turbūt visi, kas kartą įsitraukė į buriavimą, buriuoja, kol tai leidžia sveikata ar tiesiog tai daro iki gyvenimo pabaigos. Buriavimas yra savotiškas gyvenimo būdas, kuris daug ko pareikalauja iš žmogaus. Aš tikiu ir kviečiu tiek šiauliečius, tiek kitų miestų gyventojus ir ypač jaunimą negalvoti, kad jūra yra kažkur toli, ir bent pasidomėti buriavimu, nes esu tikras, kad tai daug kam pasirodys prieinamu užsiėmimu ir patiks“ (Mockevičius S. Prisiminimai apie buriavimą. Rankraštis. Autoriaus archyvas).

1977 m. liepos 26–31 dienomis Klaipėdoje surengta regata „Aplink Kuršių marias“ 220 jūrmylių. III klasės jachtų grupėje („Nefritai“) nugalėjo „Mingė“ (kapitonas V. Mudėnas, Vilnius), antroji liko „Svajonė“ (kapitonas V. Baltrušaitis, Šiauliai), trečioji –  jachta iš Vilniaus (kapitonas L. Tamkvaitis) (Lietuvos sporto žinynas. IX tomas. 1977–1980, p. 56).

Šiaulietis buriuotojas ir buriavimo treneris Petras Punys prisiminimuose rašė: „1977 metais respublikos spartakiadoje „Skrajojančiu olandų“ klasėje užėmėme antrąją vietą po Klaipėdos, aplenkę Kauno, Vilniaus miestų buriuotojus. Jachtų vairininkai P. Punys ir A. Razumenko. Aplenkęs 1 sporto meistrą, 3 kandidatus į sporto meistrus įvykdžiau kandidato į sporto meistrus normatyvą“ (Punys P. Prisiminimai. Rankraštis. Autoriaus archyvas).

(Bus tęsinys)

2019 06 14 14

Buriuoja K. Juškevičius ir V. Kaziūnas Kauno mariose. 1964 m. Iš K. Juškevičiaus rinkinio.

2019 06 14 15

Azovo jūra. Su viena iš jachtų buriavo K. Juškevičius ir V. Kaziūnas. Iš K. Juškevičiaus rinkinio. 1965 m

 
Straipsnių peržiūros
94541157
Į viršų