Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su žurnalistu, knygos „Juodojo Sodo tragedija“ autoriumi Gintaru Visocku, kuris pristatė savo naująją knygą. Joje narpliojami sudėtingi Azerbaidžano, Turkijos bei Armėnijos tarpusavio santykiai. Susitikimo metu autorius kėlė tokius klausimus – kam turėtų priklausyti Kalnų Karabachas, kokių neteisingų mitų esame susidarę apie Azerbaidžaną, kodėl šio regiono ateitis svarbi Lietuvai. Naujoji knyga yra pažintinio, publicistinio pobūdžio straipsnių rinkinys, kuriame skaitytojai ras autoriaus pastebėjimus, 2013–2016 m. skelbtų internetiniame portale www.slaptai.lt.
„Draugystė su Azerbaidžanu prasidėjo neatsitiktinai“
Žurnalistas, knygos „Juodojo Sodo tragedija“ autorius G. Visockas Kaukazu susidomėjo 1994 m., kai atvažiavo į Grozną, Čečėnijos sostinę. Iš pradžių manė, kad pabus tik kelias savaites, tačiau kaip žurnalistas pasiliko net visus metus. Autoriaus teigimu, domėjimasis kitų šalių istorija yra svarbus tuo, kad po to jis gali paskelbti savo parašytas publikacijas. Grįžęs iš Čečėnijos G. Visockas išspausdino tik 6 straipsnius, o redaktorius jam net buvo uždraudęs daugiau apie tai rašyti. Jei rašys, gali netekti darbo.
„Buvau nuvykęs ir į Gruziją, domėjausi kai kuriais gruzinų nesutarimais su ten gyvenančiomis tautomis. Azerbaidžaniečiai – ne vienintelė tauta, kuria susidomėjau.
Kaukazas yra labai įdomus regionas ir draugystė su Azerbaidžanu prasidėjo neatsitiktinai. Maždaug prieš 10 m. paskaičiau, ką mūsų literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius rašo apie Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimus.
Nuo to laiko po truputį domėjimasis Azerbaidžanu vis stiprėjo. Po to buvo kelionės į įvairius Azerbaidžano regionus. Pavyzdžiui, į senąją sostinę Gandžą, į Nachičevanės miestą, kuris neturi sienos su Azerbaidžanu. Taip pat į Gubą, kuriame yra unikalus muziejus, primenantis Tuskulėnų muziejų. Taip pat aplankytas Sumgajito miestas, kuriame 1988 m. taip pat buvo tam tikrų neramumų.
Ieškojau atsakymų, kas tuos konfliktus išprovokavo, kodėl jie kilo, kam buvo naudingi. Tie įvykiai azerbaidžaniečiams buvo tikrai nereikalingi ir nenaudingi. Tikrieji tų neramumų organizatoriai buvo ne azerbaidžaniečiai, o kiti. Daug apvažinėta vietovių, daug viskuo domėtasi, daug rašiau savo internetiniame portale. Prieš keletą metų nusprendžiau visus savo rašinius sudėti į vieną krūvą ir išleisti straipsnių rinkinį „Juodojo Sodo tragedija“, – pasakojo žurnalistas.
Armėnų išvežimas į kitas teritorijas – Osmanų imperijos sprendimas
G. Visockas papasakojo, kodėl šiai savo naujausiai knygai parinko būtent tokį pavadinimą. Anot jo, Kalnų Karabachas, regionas pietvakarių Azerbaidžane, išvertus į lietuvių kalbą reiškia „juodasis sodas“. Lietuviams juoda spalva neša blogį, o azerbaidžaniečiai mano, kad juoda spalva reiškia sveikumą, derlingumą ir gyvybingumą.
„Kalnų Karabachą laikau azerbaidžaniečių teritorija, nes ten nuo seno gyveno būtent azerbaidžaniečiai. Prieš kelis šimtmečius įvairios imperijos bei kitos šalys tarpusavyje kariavo. Rusija sąmoningai kelis šimtus metų įnirtingai į tuos kraštus kėlė armėnų tautybės žmones. Šimtai tūkstančių armėnų dirbtinai buvo perkeliami į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas, išstumiant pačius azerbaidžaniečius, jiems nesuteikiant jokių teisių kaip atkeltiems armėnams. Dabar Armėnijos sostinė yra Jerevanas. Anksčiau prieš kelis šimtus metų buvo ne Jerevanas, o Irevanė, kuriame dauguma buvo azerbaidžaniečių.
Kai pradedi gilintis į istoriją, suvoki, kad lietuvius bandė gana ilgai suklaidinti, nes nebuvome išklausę kitos pusės. Girdėjome tik Armėnijos argumentus, o Azerbaidžano argumentų nebuvo. 1915 m. armėnai mini savo genocido dieną. Nesiginčiju, jog tais metais buvo visokių nesusipratimų, žiaurumų iš visų pusių.
Tačiau man labiausiai įsiminė, kodėl armėnų tautybės žmonės buvo perkeliami į kitas teritorijas, kas ten atsitiko. Pasirodo, tuometinė Rusijos imperija susitarė su tuometinėje Osmanų imperijoje gyvenančiais armėnais, kad jie eis išvien prieš Osmanų imperiją, prieš dabartinę Turkiją. Ne Osmanų imperija pradėjo kelti ginklą, kelti maištus, žudyti kitus, o armėnai. Tada, kai Osmanų imperija nebeapsikentė, jie nusprendė pasienyje gyvenančius armėnus išvežti į kitas teritorijas. Kalbant apie 1915 m. reikėtų paklausti, kodėl Turkija, Azerbaidžanas laisvai leidžia atvykti pas juos studijuoti, o Armėnija iki šiol to nepadarė“, – teigė G. Visockas.
Žurnalistas laužo nusistovėjusius mitus apie musulmonus
Į šią knygą autorius stengėsi sudėti pagrindinius straipsnius, kurie buvo parašyti per pastaruosius 10 metų. Taip G. Visockas turėjo galimybę pažvelgti į tas istorijas, kurias galima vadinti mitais. Taip pat galima suprasti sudėtingus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius, apie kuriuos lietuviai mažai ką ir žinojo.
Jis teigė, jog susidarė įspūdį ir apie kitus konfliktus. Osetinų ir ingušų konfliktas: osetinai – krikščionys, o ingušai – musulmonai. Prieš atvažiuodamas į Šiaurės Kaukazą autorius manė, kad krikščionys visada yra teisūs, nemanė, kad ir musulmonai gali tokie būti. Kai pradėjo gilintis, suprato, kad vis dėlto ingušai yra teisūs.
„Kai kurie Armėnijos propagandistai sako, kad Žalgirio mūšį laimėjo armėnų pulkas. Tokie dalykai vis kraunasi, kraunasi ir darosi nebesuprantami. Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune yra armėniški kryžiai chačkarai. O kodėl Azerbaidžano poetui Nizami Gandževi Klaipėdoje nėra leidžiama pastatyti paminklo? Kodėl yra taikomi dvigubi standartai? Kartais lietuvių klausiu, kodėl Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, kodėl neturėtumėme taip manyti.
Beveik milijonas azerbaidžaniečių yra ištremti iš savo gimtųjų namų, negali grįžti namo palaidoti savo artimųjų. Lietuva taip pat turi visokių bėdų: Vilniaus, Klaipėdos kraštas, latviai, ukrainiečiai, rusai taip pat turi problemų.
Pietų Kaukaze yra nesutarimų tarp armėnų ir gruzinų, todėl yra ne tiesa, jog armėnai pykstasi tik su turkais ar su azerbaidžaniečiais. Kažkada ginčijausi su vienu armėnu. Jis manęs klausė, kodėl nemyliu armėnų, aš sakiau, kad tai yra netiesa. Jam pasakojau, kad pas mus Lietuvoje yra net keli armėniški kryžiai chačkarai, o paklausus, ar pas juos Armėnijoje yra pastatyta kryžių, kurie primintų Lietuvos partizanų, tremtinių žūtis, kančias, atsakė, kad nė vieno. Tai yra neteisinga.
Kiek man teko keliauti po Azerbaidžaną, tai yra labai draugiška, įtakinga, galinga šalis, kodėl turime su jais pyktis, net nedraugauti ekonomikos, kultūros, politikos srityse, vien dėl to, kad tai nepatinka armėnams.
Azerbaidžanas taip pat yra perspektyvi šalis. Mano supratimu, Lietuvai daug ko galima pasimokyti iš Azerbaidžano. Pavyzdžiui, kaip jie myli savo istoriją, kultūrą, kaip auklėja vaikus. Taip pat Azerbaidžano geraširdiškumą parodo ir Gruzijos pavyzdys. Kas Gruzijai padėjo su dujomis, kai ji šalo kelias žiemas, juk azerbaidžaniečiai gruzinams ištiesė pagalbos ranką“, – pasakojo knygos „Juodojo Sodo tragedija“ autorius.
G. Visockas specializavosi įvairiose sferose
G. Visockas 1984–1991 metais mokėsi Vilniaus universiteto Istorijos fakultete – ten studijavo žurnalistikos mokslus. Sėkmingai baigęs studijas dirbo įvairiuose Lietuvos leidiniuose. Pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“ rengė interviu su rašytojais, poetais, literatūros kritikais. „Lietuvos aide“ rašė politines apžvalgas, „Valstiečių laikraštyje“ penketą metų domėjosi Lietuvos pokario partizanų kovomis bei šešerius metus vadovavo specializuotam kariniam priedui apie Lietuvos ir jos sąjungininkių karines pajėgas.
1994–1995 metais dirbo karo korespondentu Čečėnijoje („Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ buvo paskelbtas straipsnių ciklas „Iš Čečėnijos dienoraščio“). 1998–2003 metais leidinyje „Vardan Lietuvos“ dienos šviesą išvydo per šimtą analitinių straipsnių karinėmis temomis. 2006-aisiais metais su buvusiu Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotoju išleido knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994–2006 m.“.
Žurnalistas, knygos „Juodojo Sodo tragedija“ autorius G. Visockas – daugiau nei dešimtmetį leidžiamo internetinio leidinio www.slaptai.lt savininkas ir redaktorius. Jo politiniai komentarai taip pat skelbiami JAV leidžiamame lietuvių dienraštyje „Draugas“.

Žurnalistas, knygos „Juodojo Sodo tragedija“ autorius G. Visockas teigė, jog Azerbaidžanas yra labai draugiška, įtakinga bei perspektyvi šalis, iš kurios Lietuvai yra ko pasimokyti.
Autorės nuotr.

Susitikime su žurnalistu, knygos „Juodojo Sodo tragedija“ autoriumi koncertavo Šiaulių miesto žmonių su negalia klubo folkloro ansamblis „Židinys“.
Autorės nuotr.



