Šiaulių buriuotojai Rėkyvos ežere 1958 m. Iš kairės į dešinę: Aleksandras Jacikevičius, Aurimas Ruzgys ir Vygantas Gruzdys .Nepalo sostinėje Katmandu namai daugiausia dviaukščiai, mūriniai arba molio, dengti čerpėmis arba šiaudais. Jų pirmuosiuose aukštuose verda gyvenimas. Čia susėdę grupelėmis, jie verda maistą, dirba įvairius darbus, prekiauja.

Katmandu senamiestis Patanas dar vadinamas karalių ir 1000 auksinių stogų miestu. Kiekviename žingsnyje šventovės – stūkso 136 vienuolynai ir 55 šventyklos.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė, apsilankiusi šiame mieste rašė: „Tikrasis Nepalo gyvenimas verda Katmandu slėnyje, dar vadinamame „Devabhumi“ arba „Dievų žeme“. Čia įsikūrę senoviniai miestai – Katmandu, Bhaktapuras, Nagarkhotas, Patanas – svetimšalius vilioja savo architektūra, šventovėmis, vienuolynais, ryškiaspalve egzotika tryškančiais turgumis ir šventine atmosfera. Būtent ji kadaise į Katmandu atviliojo antrąją vakariečių bangą – hipius“ (Ivanauskaitė J. „Nepalas – šventė, kuri visuomet su tavimi“. Kelionės 2002. West Express. 2002, p. 71).

Katmandu su dviračio rikša nuvykome iš viešbučio į Svajambhunathą, pažiūrėti stupos ir kitų įdomybių.

Svajambhunathą apačioje juosė vėrinys iš 211 varinių maldo malūnėlių, kurių kiekvieną pasuka piligrimai, eidami aplink stupą pagal laikrodžio rodyklę. Ant jų iškalti maldos žodžiai „Om Mani padme hum“. Tas, kuris eidamas pagal laikrodžio rodyklę, dešine ranka paleis kiekvieną jų, gali tikėtis troškimų išsipildymo.

Ši kalva nuo papėdės  iki viršūnės apsodinta kedrais. Į viršūnę vedė trys šimtai šešiasdešimt penki laipteliai. Mus lydėjo daug beždžionių ir nepaliečių smalsuolių bei prekeivių. Stupos viršūnėje atsiskleidė visas šios šventyklos grožis, koks tik gali būti šioje dvasinėje šventovėje.

Masyvus baltai dažytas kupolas simbolizuoja viešpaties Budos motinos įsčias. Ant jo nupieštos dvi akys (Saulė ir Mėnulis) ir klaustuko ženklas (Jo išminties liepsna). Trylika mažėjančių ratų – trylika pakopų į nuskaidrėjimą – veda į aukso karūną, kuri reiškia nirvanos būseną ir visų vargų pabaigą.

Katmandu – varpų miestas. Varpai, varpelių, įvairių skambalų ir skambalėlių galima sutikti vos ne kiekviename žingsnyje. Mieste visur iškilę bokštai, bokšteliai, įvairūs monumentai induizmo dievams.

Čia pat vyksta aukojimai, atnašavimai, girdisi maldininkų giesmės, varpų gausmai, beždžionių rėkavimai. Ore tvyro smilkalų ir gėlių kvapas. Ir visa tai susimaišę su Rytams būdinga dvasine palaima.  

Čia pat turistus vilioja fotografuoti už tam tikrą mokestį Katmandu vienuolis kaselėmis supintais plaukais, simbolizuojančiais daugybę Gangos intakų, ir išsitepęs pelenais dievo Šivos Griovėjo garbei. Pašupatinato vienuolynuose garbinamas Šiva.

Prie Bagmati upės atliekamos mirusiųjų deginimo ceremonijos. Pabuvojome veikiančiame vienuolyne, kuriame vyko unikalios pamaldos, per kurias buvo giedama pritariant pučiamiesiems instrumentams. Aplankėme ir budistų šventyklas, vienuolynus, klausėmės vienuolių skaitomų mantrų.

Užsukome į amatininkų dirbtuvėles, kur įsigijome iš Amdo tibetiečių varpelį su džaiaist – vyriškumo simboliu. Čia pabuvojome ir tankų menininko dirbtuvėlėje. Kruopščiai sukurtos tankos – religinio paveikslo, nutapyto ant specialiai paruoštos ir sustandintos drobės – detalės pasakoja Budos istoriją, einant ratu nuo viršutinio dešiniojo kampo. Tikra tanka turi atitikti griežtus religinio piešinio reikalavimus, ir dailininkas gali sugaišti prie jos daug valandų.

Tradicinis Nepalo menas yra religinis, išpjaustinėti maldų malūnėliai, tapyti religiniai paveikslai-tankos, induizmo bronzinės statulėlės, talismanai vaizduoja įvairius simbolius ir ženklus.

Katmandu susipažinome su šventyklomis, kultūros ir istorijos paminklais. Sostinės centre yra Hanumano, beždžionių dievo, vartai.

Hanuman Dhoku – eklektiškas šventyklų, kiemų ir rūmų kompleksas, sudarantis Malų ir Šachų dinastijų senuosius karališkuosius rūmus. Šie rūmai pastatyti dar septintajame amžiuje, galutinai visas kompleksas buvo sukurtas tarp šešioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus.

XVII a. karaliaus Pratapo Malo valdymo metu iškilo daugybė šventyklų, aikščių ir sodų, tarp jų –  karališkasis Bhandarkhalo sodas, taip pat Sundari Chowk bei Nasal Chowk aikštės, kuriose vykdavo karūnavimai. Istoriniai šaltiniai byloja, kad komplekse buvo daugiau nei trisdešimt penkios aikštės.

Šventyklos, rūmai ir kiemai sukuria įstabią mozaiką, kurioje harmoningai dera raudonų plytų fasadai, dvišlaičiai stogai, tamsiame medyje iškirsti langai ir langeliai, mitologinių gyvūnų statulos, kraigą laikančios deivės, vėliavėlės ir varpai ant stogų.

Pratapa Mala taip pat priešais pagrindinį įėjimą pašventino Višvarūpo ir Hanumano atvaizdą bei Nasal Chowk pastatė Hanumano Pančamukos šventyklą. Prie įėjimo į Hamumano Dhoka rūmus pasitinka induistų dievo Hanumano, visada vaizduojamo beždžionės pavidalu, raudonai nudažyta akmeninė statula su dviem liūtais iš abiejų pusių. Šis jėgos simbolis saugo rūmus. Hanumano vartai kartu su daugeliu kitų Katmandu slėnio monumentų ir statinių 1979 m. įrašyti į Pasaulinio paveldo sąrašą.

Ant akmeninės kolonos stovinčiam paauksuotam Hanumanui akys užrištos raudona skepetėle, kad nežiūrėtų ten, kur nereikia. Kartą per metus, per Daisano šventę, ištisos gyvulių bandos skerdžiamos Hanumanui ir kitoms dievybėms. Nepaliečiai tiki, kad toks aukojimas apsaugo juos nuo ligų, gaisrų ir kitokių nelaimių.

Nepalas – miškinga ir kalnuota šalis. Čia auga įvairūs medžiai ir bambukai. Kadagių, beržų ir balteglių miškai sudaro šaltinių ir musonų trampliną nuostabioms žydinčių rododendrų spalvoms. Žemutinėse kalnų šlaitų zonose tarp pušų ir ąžuolų gausu įvairių žydinčių augalų.

Aukštesnėse zonose vyrauja eglės ir krūmynai, o aukščiau kaip 3500 m virš jūros lygio auga tik žemi augalai.

Drėgnose zonose paplitę leopardai, tigrai, elniai ir drambliai. Aukštutinėse zonose yra laukinių ožkų, avių ir vilkų. Čia peri 118 rūšių paukščių, pvz., kilmingieji fazanai, įprasta sutikti didžiųjų žinduolių: kabargų, Himalajų tarų ir šakalų, kiaunių, paprastųjų langūrų ir žebenkščių, juodųjų lokių. Kartkartėmis užklysta snieginių leopardų ir mažųjų pandų.
Išskirtiniausi šalies žinduoliai yra irbis, bengalinis tigras, dūminis leopardas, bengalinė lapė ir kt. Kaip nurodo žinynai, iš viso Nepale veisiasi apie 1240 gyvūnų ir veša beveik 7000 augalų rūšių.       

Nepale turistų dėmesį patraukia Čitvano nacionalinis parkas, kuris plyti žemumose už 120 kilometrų į pietvakarius nuo Katmandu. Jo plotas – daugiau kaip tūkstantis kilometrų. Čia randa prieglobstį tigrai, didieji Indijos raganosiai ir garialai (žuvimis mintantys krokodilai).

Nuo 1846 iki 1951 m. Čitvanas buvo karališkasis medžioklės draustinis, tačiau nykstant arealams ir sparčiai mažėjant gyvūnų skaičiui 1963 m. pietinėje parko dalyje įkurtas raganosių draustinis. 1973 m. karališkasis Čitvanas tapo pirmuoju Nepalo nacionaliniu parku, o 1984 m. UNESCO paskelbė jį Pasaulio paveldo vieta.

Parke sutinkama daugiau kaip 50 gyvūnų rūšių: tigrai, Indijos raganosiai, leopardai, laukiniai šunys, juodieji Indijos lokiai, gaurai ir Gango upės delfinai, taip pat Indijos pitonas ir dvi krokodilų rūšys (Indijos krokodilas ir garialas), džiunglėse – per 223 rūšių paukščių.

Nepale vystomas turizmas. Dar 1998 m. Pasaulinė turizmo organizacija paskelbė Nepalo lankymo metais. Čia yra ką pažiūrėti, pamatyti.

Didžiausias keliautojų magnetas – Himalajai. Tačiau ne tik aukštais kalnais garsus Nepalas. Jis žinomas savo religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis, stebinančia žmonių įvairove. Šalyje yra daugiau kaip 60 etninių  grupių: gurungai, limbai, magarai, nevarai, rajai, ranai, šerpai, tamangai, tharai ir kt.

Visi gyventojai pasižymi geranoriškumu ir paslaugumu, visi didžiuojasi vadinami nepaliečiais. Jie keliautojus pasitinka ir palydi visad besišypsantys, draugiškai nusiteikę. Linksmų ir geraširdžių Himalajų gyventojų svetingumas turistams padaro ne mažesnį įspūdį nei kalnai.   

Grįžę iš žygio po Himalajus atgal į Katmandu, sutikome ten buvusius keliautoją ir fotografą Paulių Normantą ir alpinistą Saulių Vilių. Jie buvo grįžę iš sunkaus, varginančio žygio po Himalajus ir apsistoję sostinės Tamelio centre esančiame OM Taro svečių namuose.

Saulius Vilius papasakojo, kad jie įveikė sunkias perėjas ir kelias viršūnes, pabuvojo sunkiai prieinamose kalnų vietose, aplankė vienuolynus ir šventyklas. P. Normantas daug fotografavo, rinko medžiagą apie Himalajuose gyvenančias tauteles.

Nors buvo išvargęs po žygio, Paulius Normantas praleido nemažai laiko su mumis, aprodė viešnagės namus, papasakojo apie keliones ir susitikimus su vietos gyventojais, parodė savo fotografijas. Pasak P. Normanto, giedrą dieną iš Katmandu, nuo viešbučio stogo galima pamatyti aukščiausias Himalajų viršūnes.

Kelionės vargus nuplovėme tibetietišku alumi Thamelyje, „Rum Doodle“ bare, kur po ekspedicijų į Everestą, tradiciškai renkasi garsiausi pasaulio alpinistai. Ant baro sienų Everesto ir kitų Himalajų viršūnių vaizdai, žinomų alpinistų ir šerpų nuotraukos, ekspedicijų ir trekų momentai.

Mūsų žygio per Himalajus metu buvo įveiktos perėjos, pakilimai ir nusileidimai, persikėlimai per sraunias kalnų upes, kopimas stačiomis uolomis, sniego ir ledo koridoriais.

Nepalas mums atsivėrė didingu Himalajų grožiu. Čia kopimo į kalnus galimybės tiesiog neribotos, o patirtis su niekuo nesulyginama. Kiekvienas galėjo pasirinkti maršrutą pagal savo galimybes ir patirtį. Šiame  žygyje  svarbiausia buvo ne pasiektas aukštis, matuojamas metrais ir kilometrais. Pasiekta žymiai daugiau, pajusta Himalajų dvasia ir jėga, patirti nepakartojami įspūdžiai ir nuotaika, parsivežtas šios kalnų didybės ir energijos poveikis, susipažinta su aukštuminio regiono žmonių gyvenimu, papročiais, tradicijomis ir kultūra.

Gėrėjomės Himalajų kalnų grožiu keliaudami per gražųjį Khumbu slėnį, iš kur matomi aukštai kalnuose įsikūrę šerpų kaimeliai, budistų vienuolynai ir šventyklos ir puikūs laukinės gamtos vaizdai. Ir  žinoma, svarbiausia – savo akimis iš pagarbaus atstumo pamatytas didingo grožio  Everestas arba šerpų vadinama Chomo Lungama („Pasaulio motina-deivė“) – pasaulyje aukščiausio kalno viršūnė...  

Everestas – daugeliui didžiausio laimėjimo, sėkmės ir didingumo simbolis. Į aukštį, kuriame negali skraidyti jokie paukščiai, nes oras per daug išretėjęs, traukia alpinistai ir šerpai. Lediniame kelyje į dangų jie nori sau ir kitiems įrodyti esą stipresni už gamtos stichiją, Šio kalno traukia didžiulė. O ji pamatyti gali kiekvienas, turintis ryžto ir noro. Ir nebūtina kopti į pačią viršūnę. Ji skirta tik patiems atkakliausiems, ištvermingiausiems. Ir žinoma, dar lemia sėkmė. Everestas ne kiekvienam atveria savo duris.          

Ta proga verta prisiminti ir šioje aukščiausioje viršūnėje pabuvojusį šiaulietį alpinistą Saulių Vilių. Jis kartu su septynių estų ekspedicija 2003 m. kovo mėn. pabaigoje išvyko į Tibetą. Čia jie apsistojo žemutinėje Everesto bazinėje stovykloje 5200 metrų aukštyje, šalia Rongbuko vienuolyno.

Tų pačių metų balandžio pradžioje lietuvis kartu su estų alpinistais ir dviem Nepalo šerpais pakilo Šiaurės balno link, kur 6400 metrų aukštyje įkūrė pagrindinę stovyklą.

Gegužės 19 d. pagerėjus orui, iš šturminės stovyklos išėjo trys alpinistai – lietuvis Saulius Vilius, estai – Raivo Plumer ir Alar Skik. Iš pradžių jie pakilo į 7000 metrų aukštį. Pakeliui dar pakilę aukščiau, nakvojo 7500 m aukštyje. Dar kitą dieną pasiekė 8300 m aukštį. Kopti darėsi vis sunkiau. Vargino aukštis, šaltis, atšiaurus vėjas, trūko oro, reikėjo nežmoniškų pastangų eiti į priekį.

Saulius pirmas tęsė kopimą į Everesto viršukalnę, nuo jo kiek atsilikęs kopė estas A. Sikk. Kitas estų alpinistas R. Plumer, pasiekęs beveik 8000 m aukštį dėl rankų nušalimo buvo priverstas pasukti atgal. Saulius Vilius po daugiau kaip dešimties valandų kopimo pasiekė taip sunkiai įveikiamą aukščiausią pasaulio viršūnę – Everestą. Tai įvyko 2003 m. gegužės 22 d., maždaug apie 14 val. vietos laiku.

Neilgai užtrukęs viršūnėje Saulius Vilius, sulaukęs esto A. Sikk, pasuko atgal. Sakoma, kad svarbu ne tik sėkmingai užkopti į Everestą, bet dar svarbiau nuo jo laimingai nusileisti. Leidžiantis S. Viliaus laukė nelengvas išbandymas. Nuo ryškių saulės spindulių, jis kuriam laikui iš dalies buvo praradęs regėjimą. Teko eiti vos ne apgraibomis, lyg per miglą. Tačiau jis susidorojo ir su šiuo išbandymu, laimingai nusileido į apačią, kur jo laukė kiti ekspedicijos dalyviai.

Buvęs šiaulietis, dabar Vilniuje gyvenantis Saulius Vilius tapo antruoju lietuviu, po Vlado Vitkausko (kuris 1993 m. gegužės 10 d. pirmasis iš Baltijos šalių alpinistų užkopė į Everestą) įkopusiu į Everestą ir pirmuoju tai padariusiu iš šiaurinės Tibeto pusės, kuri kopimo atžvilgiu yra žymiai sudėtingesnė savo atšiauriomis gamtinėmis sąlygomis.
Savo žygį S. Vilius skyrė žymaus lietuvio keliautojo, mokslininko A. Poškos šimtosioms gimimo metinėms ir penkiasdešimties metų sukakčiai, kai alpinistas seras Edmundas Hillary iš Naujosios Zelandijos ir šerpas Tenzingas Norgay, 1953 m. gegužės 29 d. pirmieji įkopė į Everestą.

Snieguotos Himalajų viršūnės.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Jauni vienuoliai iš Tengboche vienuolyno.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Keliautojai: Paulius Normantas ir Saulius Vilius Katmandu, Nepale. 2000 m.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.