Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje pristatytas intriguojantis Marijaus Gailiaus distopinis romanas „Oro“. Romano idėja brendo nuo studijų laikų, o kūrinį pabaigti paskatino jaunojo menininko stipendija. Renginio metu autorių kalbino bibliotekos kultūrinių renginių organizatorė Roberta Stonkutė. Pasak jos, po pasaulį nemažai keliavęs, mėtytas ir vėtytas autorius kelia globalines ekologines problemas, savitai šaržuodamas vaizduoja žmones ir laiką. Tai neabejotinai naujas, įdomus literatūros reiškinys, vertas skaitytojo dėmesio.
Romanas sau apie save ir kitus
Marijus Gailius 1983 m. gimė Palangoje, po tėvo mirties 1998 metais persikėlė į mamos tėviškę – Šiaulius, žurnalistiką studijavo Vilniaus universitete, tęsė mokslus Danijoje ir Švedijoje. Vėliau Paryžiuje dirbo fotografu ir rašė noveles. 2012 m. išleidęs rinkinį „Šlapias spalis“ autorius tapo Pirmosios knygos konkurso laureatu. M. Gailius vedė laidas „Žinių radijuje“, dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute komunikacijos vadybininku, rašė kritikos straipsnius leidiniams „Literatūra ir menas“, „370“, „Menų faktūra“.
Pasak autoriaus, romanas „Oro“– tai 12 metų apmąstymas apie egzistencines problemas. „Esu jūržmogis, gimęs, augęs Palangoje, mačiau jos išvirkščiąją pusę, kai tampa kurortu, kai vietiniai nebegyvena savo gyvenimo. Šiauliai, Vilnius, Kopenhaga – buvo galimybė sugrįžti, ištirti savo santykį su šiomis vietomis. Iš esmės tai realistinis kūrinys, jame naudojuosi asmeniška topografija, savo patirtimi“, – sakė autorius.
Jo teigimu, stebėjimas, domėjimasis ekologija, kelionių patirtis skatino rašyti. O rašyti simuliuojant apie nepažintas, neišvaikščiotas vietas būtų nesąžininga. Romane į skaitytoją kreipiasi jūra, kuri prisipažįsta, kad ji yra gyvybė ir mirtis. Vanduo čia mūsų pačių galios ir pražūties metafora. Iškalbingas autoriaus buvusio bendraklasio Nerijaus Šimkaus sukurtas knygos viršelis. Išsiurbto oro raidės perteikia grėsmės – oro trūkumo vaizdą. To mėlynumo – vandens – tiek daug, kad trūksta oro, raidės tarsi sprogsta, dūsta, lygiai, kaip dūsta žmogus savo vartotojiškame pasaulyje. „Aš nerašiau apie klimato kaitą, rašiau, kaip gamta ir kita veikia žmogų, jo paties veikime. Nauja karta šiuos klausimus kelia dar atviriau“, – sakė M. Gailius.
Jis mėgo skaityti fantastiką, distopinio žanro literatūrą. Pasak M. Gailiaus, distopinis, arba antiutopinis, žanras leidžia išlieti savo socialines fantazijas. Tokios literatūros nėra daug. „Man reikia tokios knygos, neberadau, ką įdomaus perskaityti, todėl nutariau parašyti pats“, – juokauja autorius, atsakydamas į Robertos klausimą, kodėl būtent tokio žanro ėmėsi.
Apie egzistencines grėsmes
Pirmajame M. Gailiaus novelių rinkinyje jau buvo minčių apie ekologiją. Globalinės gamtosaugos problemos, pasaulis po potvynio, dabarties ir ateities gretinimas sudaro turinio esmę.
Įdomi romano struktūra – viena knygos dalis skiriama dabarčiai, o kita – įvykiams po kelių dešimtmečių, po potvynio Danielius. Romane nuolat keliaujama dviem pasakojimo linijomis, šokinėjama į ateitį ir atgal. Toks pasakojimo būdas gretina abiejų laikmečių panašumus ir kuria kontrastą, leidžia suvokti, kad ateitis su realiomis klimato kaitos pasekmėmis ir dar labiau pažengusiomis technologijomis yra žymiai grėsmingesnė.
Apie vyriškumą
Knygoje pulsuoja daugybės veikėjų gyvenimai, jie susipina tarpusavyje, pinasi su gamtinėmis bei technologinėmis aktualijomis ir bandymais paspėlioti, šaržuoti tai, kaip atrodys šio amžiaus pabaiga. R. Stonkutė pastebėjo, kad romane buitiniai dialogai, tarsi troleibuse nugirsti juokingi, dviprasmiški pokalbiai neretai nustelbia ekologinę problematiką. Globaliniai klausimai neišsprendžiami, o aktyvieji veikėjai prasmenga savo lozunguose.
Autoriaus teigimu, ekologija nebuvo vienintelis tikslas, o lietuviškas identitetas veikėjų paveiksluose turbūt iš aplinkos atėjo, tai natūralu.
Jungiantis veikėjas romane – Šemeta, kuris yra apsėstas ekologijos problemų. Bet jis turi kitų įvairių pomėgių, funkcijų, ypač svarbus savo vaikams. Jis yra tėvų tėvas. Šis personažas padėjo autoriui išgyventi santykį su savo mirusiu tėvu. Gal ne galutinai, bet atsisveikinti padėjo.
Vaikystėje Šiauliuose buvo daug smurto, beprasmiškų muštynių. Vyriškumo supratimas, pasak autoriaus, sovietmečiu iškreiptas, dar ir dabar vyriškumo sąvoka nėra susiformavusi. Taip M. Gailius mąsto stebėdamas šių laikų politikų elgseną. Vyriškas nevisavertiškumas persekioja ir Šemetą.
Apie kalbą ir tautiškumą
Romane skaitytojas ras du kalbos sluoksnius. Vienas – gyvas, turtingas, žodingas, pulsuojantis išjaustu ritmu. Antras sluoksnis – naujakalbė, pripildyta anglicizmų. Pokalbyje paaiškėjo, kad jos buvo žymiai daugiau, dalis pašalinta. Redaktorius siūlė visiškai jos atsisakyti.
Autoriui atrodo, kad didelė jaunimo dalis kalboje vartoja daug anglizmų, ir tai natūralus procesas, nes lietuviškai leksikai, jo teigimu, trūksta semantikos. Antra vertus, romano naujakalbės intarpai charakterizuoja veikėjus ir signalizuoja apie galimą kalbos kaitą. Jam atrodo, kad riboti kalbos nereikia, ji turi vystytis natūraliai. Ta sunkiai suprantama kalba romane šneka ir iš emigracijos grįžę nacionalistai, kurie vaizduojami kiek pašiepiamai.
Į Robertos klausimą, kaip romane atsispindi požiūris į mums skaudžius dalykus – tauta, žemė, tradicija, autorius paaiškino, kad romane tuos dalykus šaržuoja: „Nacionalizmas įgyja sektos formą – tai šaržas. Suskilusi Anglija grąžina lietuvaičius atgal, jie bando save steigti lengviausia forma, įkuria Juodojo mėnulio organizaciją. Juodojo mėnulio nariai, išvaryti iš potvynių sunaikinto Londono, ieško savo vietos istorinėje tėvynėje Lietuvoje, kai kurie net nematę Lietuvos, vos suprantamai kalba lietuviškai, tačiau cituoja Mikalojų Daukšą: „ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos...“ Veiksmas vyksta Šiauliuose, todėl ryškėja aliuzija į Šiaulių „murzininkus.“
Ateities Lietuvoje politinės galios nepasidalija Hiacintas – garsios pogrindinės interneto organizacijos „G&G“ lyderis ir Juodojo mėnulio nacionalistų organizacijos nariai. Į viską tarsi iš viršaus žiūri ir kiekvieną ėjimą numato GAP – politikos veteranas. Mieste didžiausia atvykėlių koncentracija ir kyla daugybė problemų. Jaunieji lietuvių kilmės nacionalistai kyla į kovą prieš klimato pabėgėlius. Tai lyg dabartinės Europos metafora. Autoriaus teigimu, kiekvieno nacionalizmo gijos veda į Aušvicą, visos uždarumo formos perauga į ksenofobijas.
Lietuvoje gyvos idėjos, kad reikia neįsileisti pabėgėlių, saugoti savo uždarumą. Romano veikėjai leidžiasi į vertybių paieškas pagal savo supratimą. „Aš nežinau, kuris sprendimas geresnis, – sakė M. Gailius. – Mes stipriai atsiliekame nuo procesų, nes debatų nėra. Kai mokiausi Švedijoje, ten debatai buvo natūralus dalykas.“
Apie tinklaodę ir antrininkus
Romano veikėjai turi savo tinklaodes, „duomenų kūnus“, kurie gali tarpusavyje bendrauti, samprotauti ir dažnai pasirodo išmintingesni už „gyvus“ žmones. Iš anksto galima pasirinkti ne tik naujagimio lytį, išvaizdą, bet ir rasę, tačiau šioje robotiškoje realybėje veikėjai atrodo dar netikresni – valdomi kūniškų instinktų, technologinių patogumų, kaip bausmę už nusikaltimus gaunantys interneto karantiną ar apskritai atjungiami nuo tinklo.
„Vaizduoju ateitį, pagal įsivaizduojamo meto dėsnius, – paaiškino M. Gailius. – Antrinė tapatybė sutrikdo šeimininko gyvenimą. Išskaidyta tapatybė, antrininko motyvas tampa lygiavertis, net stipresnis už tikrąją asmenybę. Neabejoju, kad ta tapatybė bus galinga. Mūsų atmintis jau dabar gyvena facebook'e, kituose tinkluose. Daugiau nei dešimt metų naudojantis kompiuteriu, jis gali daugiau žinoti apie mane nei aš pats ir pradėti manipuliuoti. Mūsų labai rimtas tęsinys yra medijos ir daro įtaką mums. Tapatybė, sukurta inernete gali mus užvaldyti. Jau dabar, jei nori ramiai gyventi, esi priverstas atsijungti nuo facebook'o. Tinklaodė yra mūsų sąmonės ekologijos klausimas. Kiek mes patys save užteršiame virtualiąja aplinka.“

Klausytojų nedaug, bet visi labai dėmesingi.
Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.

Intriguoja ne tik knygos turinys, bet ir viršelis.
Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.



