1961 metų pavasaris. Svarbiausi darbai vyko mažajame sklype. Didžiajame bulvių jau niekas nesodino.

Buvo paruoštas tik nedidelis žemės lopinėlis 1–4 klasių bandymų lysvėms įrengti, studentų supažindinimui. O į likusią dirvos dalį įsėjau kukurūzų.

Artėjo mokslo metų pradžia. Dėstytoja M. Vosylienė iš rektorato atneša žinią, kad į mokslo metų atidarymo šventę gali atvykti Aukštojo ir specialaus vidurinio mokslo ministras V. Kuzminskis.

Numatytas ministro apsilankymas būsimoje Biologijos stotyje, kad pamatytų stoties kūrimosi pradžią.

Kelio nėra, bet jau bus pradžiūvę.

Tuo metu stoties statybų vietoje žiojėjo dvi duobės. Ant vienos turi užtūpti gyvenamasis namas, ant kitos – ūkinis pastatas. Šalia krūva plytų.

Statybos darbai sustoję – trūksta lėšų. Gal ministras, pamatęs šį nykų vaizdą, padidins finansavimą.

K. Žukauskas tuo metu ėjo rektoriaus ir Pedagogikos katedros vedėjo pareigas. Ministrą sutikti pavedė dėstytojai M. Vosylienei. Dar priminė, kad pokalbiui pagyvinti tiktų lengvas gėrimas ir truputis užkandos, bet ten tam nėra vietos.

Dėstytoja M. Vosylienė prityrusi gamtininkė, panašių susitikimų organizatorė, manė kitaip. Trumpą pobūvį galima surengti ir ant pievutės. Svarbiausia – palankus oras. Prie to ir apsistota.

Atėjo mokslo metų pradžios atidarymo šventė. Joje dalyvauja ir ministras. Oras puikus. Po pietų ministras, miesto valdžios atstovas, Pedagoginio instituto ūkio dalies vedėjas, rektorius, dar vienas kitas nepažįstamas, nes neseniai dirbu, atvyksta į vadinamąjį didįjį sklypą. Pasitinkame svečius. Kol svečiai apžiūrinėja statybas, su dėstytoja M. Vosyliene dalykiniams pokalbiams pratęsti parenkame pievutę už dabartinio sodo. Paklota staltiesė atstoja stalą. Ant jos sudedami sumuštiniai, sausainiai ir, svarbiausia, – alus ir vynas.

Pakviesti svečiai mielai susėda aplink „stalą“. Diena vasariška, šilta, saulėta. Vienas malonumas prisėsti, prigulti ant žole kvepiančios pievutės. Atėjus rudenėliui, tokios progos nebus.

Svečiai atsipalaiduoja, prasideda pokalbiai, palinkėjimai. Jokių problemų. Alus pamažu senka. Ir per pietus gerta alaus. Tad su laiku ima ryškėti ir problema: kur išpilti susikaupusį perteklių.

Kiek akys užmato – jokio krūmo ar kampo, kur būtų galima prisiglausti. Plika, nuoga, viskas kiaurai matosi. Dar, kaip tyčia, darbininkų būrys tvarko geležinkelį. Kiek toliau, prie geležinkelininkams skirtų pastatų dirba statybininkai. Padėtį gelbsti vešliai išaugusi kukurūzų giraitė.

N. Chruščiovo laiku plakatai skelbė: „Kukurūzai – tai grūdai, pienas, mėsa, lašiniai, tai gyvulininkystės produktų gausumas.“ Mūsų kukurūzai parodė, kad gali atlikti ir kitokią paskirtį.

Apsilankymo pabaigoje rektorius pasivedė mane į šalį. Pasidžiaugė pakilia nuotaika, pasirinkta vieta, kukurūzų giraite. Ir pasiūlė tą pievutę apsodinti dekoratyviniais krūmais, kurie teiktų uždarumą. Tai ir buvo padaryta, bet, kiek pamenu, jos paslaugomis nebuvo pasinaudota.

Botanikos sodo pradžia
Šiaulių universiteto Botanikos sodas gali didžiuotis turintis įdomią ir garbingą pradžią, susietą su sodo įsodinimu.

Ir žmonijos pradžia pagal Šventąjį Raštą vyko sode – rojaus sode, kuris garsėjęs augalijos įvairove ir grožiu. Tarp abiejų sodų daug panašumo. Botanikos sodo paskirtis šalia mokslinio tiriamojo darbo, pasitelkus augaliją, kurti, skleisti grožį, kad sodo lankytojai jaustųsi tarsi patekę į Rojaus sodą.

Vaismedžių sodo sodinimas. Dirvos paruošimas
Didžiajame sklype pirmaeiliai darbai – įsodinti vaismedžių sodą, o visą teritoriją apjuosti medžių ir krūmų apsauginėmis juostomis, kurios biologinei stočiai suteiktų uždarumą, jaukumą.

Dirva, skirta sodui, pasirodė tiek piktžolėta, varputėta, kad E. Račiaus arkliukas nepajėgė jos įveikti. Teko samdyti traktorių. Arimas bolavo nuo varpučio šakniastiebių. Į piktžolėtą dirvą sodo neįsodinsi. O taip norėjosi greičiau paruošti dirvą būsimam sodui. O kad taip ėmus ir varputį kiek aprinkus. Reikalinga talka. Pakalbu su rektoriumi K. Žukausku. Rektorius pritarė sumanymui ir ėmė organizuoti visuotines talkas varpučiui aprinkti.

Buvo 1961 metų mokslo pradžia. Talkoje dalyvavo visų specialybių studentai, dalis dėstytojų: mūsų globėja dėstytoja M. Vosylienė, A. Jacikevičienė, J. Tamošaitienė, V. Savickytė ir kiti. Būsimasis katedros vedėjas V. Gruzdys, pirmasis Pedagogikos katedros vedėjas V. Viruišis, Fizikos-matematikos katedros vedėjas S. Jakutis. Dėstytojai ir vedėjai, nežiūrint rango, dirbo, rodė pavyzdį studentams. Talkai vadovavo pats rektorius K. Žukauskas.

Pasitaikė palankus oras. Kaip toje dainoje „Šiltas gražus rudenėlis…“ Žemė sausa, lengva. Talkininkai, išsirikiavę keliomis eilėmis, čiupdavo velėną ir iškėlę nupurtydavo žemę. Varputį krovė į krūvas, po to į sunkvežimį ir išvežė už sodo ribų. Žiūrint iš šalies, vaizdas priminė gražų judantį, krutantį skruzdėlyną. Gaila, nebuvo kam įamžinti. Norisi imti ir iš atminties nupiešti tą vaizdą. Vėliau likusį varputį pribaigė į sodo tarpus įsodintas bulvių laukas.

Vaismedžių pasirinkimas
Vaismedžių pasirinkimas tuo laiku buvo menkas. Teko aplankyti Šiaulių, Joniškio, Radviliškio medelynus. Norėjosi naujovės.

Daugiausia obelaičių nupirkome iš Vytėnų sodininkystės-daržininkystės mokslinio tyrimo stoties. Ten taip pat dar buvo kūrimosi pradžia. Patys kriaušių neturėjo. Gavome dvi be pavadinimo.

Daugumą veislių pasirinkome pagal to meto rekomendacijas. Tai buvo Lietuvos ir šafrano pepinai, rudens dryžuotasis, antaninis paprastasis, baltasis alyvinis, dar keletas kitų. Likusieji dėl įvairovės. Pavyzdžiui, obelaitė „Komjaunuolė“ dėl raudonų žiedų (obelaičių sąrašas ir išdėstymas turi būti Botanikos sodo archyve).

Obelaičių įsodinimas
Pasirinktame plote pasižymėjome eiles. Eilėse – vietas, kur bus kasamos obelaitėms duobutės. Atstumai – pagal to meto reikalavimus.

Duobutėms iškasti dėstytoja M. Vosylienė parūpino studentus. Įsodinome patys – vedėjas S. Gliaudys ir laborantė Liusė Indrulytė, dirbanti 3 dienas per savaitę. Tiek darbuotojų ir tebuvo. Sodinimas užtruko apie mėnesį, nes sodmenis įsigijome ne visus iškart.

Ūkio dalis parūpino baslius medeliams pririšti. Nuo kiškių obelaites aprišdavome cemento maišų popieriumi, atlikusiu nuo statybų. Skeltalūpiai galėjo pasitikrinti, kaip dantys paruošti žiemai, dar iš anksto. Tad nereikia laukti, kol užšals.

Vaismedžių sodinimas buvo baigtas 1961 metų spalio mėn. 20 d. Sodas užėmė pusę hektaro žemės.

1961 metai rugsėjo-spalio mėnesiai yra Botanikos sodo įkūrimo pradžia.

2011 metais rugsėjo 9 d. buvo atšvęstas Botanikos sodo 50-metis. Ta proga Botanikos sodo įkūrėjas, puoselėtojas Stasys Gliaudys pasodino ąžuoliuką, o 2000–2006 m. Botanikos sodo direktorė Vida Motiekaitytė – pušaitę.

Botanikos sodo 50-metis. Romualdo STRUOGOS nuotr.

Botanikos sodas žiemą. Algirdo MUSNECKIO nuotr.