„Antanas Krištopaitis man – pradžių pradžios mokytojas. Kai mes susipažinome, aš apie dailę neturėjau jokio supratimo, buvau nulis, net neskyriau Monė nuo Manė. Jis man atvėrė duris ir į specialybę, ir į gyvenimo prasmę. Tai buvo gilios erudicijos ir labai plačių interesų žmogus. Jis  niekada neplaukė paviršiuje, jei kuo domėjosi, tai giliai ir tvarkingai. Jei ko ėmėsi, tai bus, kaip dabar sakoma, su aukščiausia praba padaryta.“ (Arūnas Vasiliauskas)

Darbštaus dailininko turtai
Antanas Krištopaitis, Lietuvos dailininkas, teatro dekoratorius, kolekcionierius, etnografas, visuomenės veikėjas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiaus kavalierius, Šiaulių miesto garbės pilietis, gimė 1921 m. gegužės 21 d. Gruzdžių valsčiaus Valdomų kaime, mirė 2011 m. gegužės 6 d., kai vos 14 dienų beliko iki 90-mečio jubiliejaus. Palaidotas Gruzdžių kapinėse.

Visą gyvenimą A. Krištopaitis piešė, tapė, liejo akvareles. Ypač daug jėgų atidavė liaudies architektūros paveldui fiksuoti – važinėdamas po Lietuvą nuliejo ir nupiešė apie 600 bažnyčių, apie 200 malūnų, daug istorijos ir gamtos paminklų: piliakalnių, paminklinių medžių, dažniau ąžuolų,   memorialinių paminklų ir kitų vaizdų. Tai neįkainojamas meno, ikonografijos turtas, kurio reikšmė nuolat didėja, nes dalies pieštų objektų jau nebėra arba jie gerokai pakito.

Už kraštotyros veiklą, istorinio, architektūrinio paveldo fiksavimą apdovanotas Mikelio prizu, Pelikso Bugailiškio premija.

A. Krištopaitis sukūrė visą plejadą žymių žmonių portretų, apie 60 autoportretų, kurie, kaip unikali ekspozicija, 1996 m. įrašyta į Lietuvos rekordų knygą.

Dailininko darbų yra įsigiję Telšių, Plungės, Kretingos muziejai. Daugiausia – 645 paveikslai – saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Miesto simbolis
A. Krištopaitis nuėjo sudėtingą ir dramatišką gyvenimo kelią, daugelio atmintyje išliko kaip darbštus, principingas ir drauge jautrus, geranoriškas bei optimistiškas žmogus. Apie vieną iškiliausių Šiaulių miesto dailininkų, ypatingą asmenybę  „Šiaulių naujienų“ skaitytojams papasakojo jo mokinys, artimas bičiulis dailininkas Arūnas Vasiliauskas.

„Ne nuo mano pasakojimo žmogaus vertė priklauso. Kiekvienas palieka įspaudą sutiktų žmonių sąmonėje, žymę miesto gyvenime. Niekas nepakeis vaikščiojančios enciklopedijos Vincento Vaitekūno, nepakeis didžio mokytojo ir muziejininko Jono Krivicko. Nepakeis niekas ir Antano Krištopaičio, mažai kas gali lygintis su juo vidiniais dvasios turtais. Antaną Krištopaitį pažinojo visi šiauliečiai. Gal pavardę ne visi žinojo, bet žmogų su odiniais rūbais išskirdavo. Jis buvo kaip miesto   herbas, – sakė A. Vasiliauskas. – Keistenybių pilnas.“

Šiaulietė Česlava Rimkienė yra pasakojusi, kad Antanas turėjo seną samaninės spalvos megztinį. Jame turbūt daugiau buvo skylių negu mezginio. Č. Rimkienė numezgė jam naują. Lankstėsi žmogus, kaip mokėjo, dėkojo. Bet ir toliau vaikščiojo su senuoju. Odinius drabužius, pasak A. Vasiliausko, dėvėjo ne dėl mandrumo, dėl sveikatos. Atsiliepė Sibiro „kurortai“.

Ne tik žmonės jį pažinojo. Balandžiai taip pat. Maisto atliekų jis neišmesdavo, susipjaustydavo smulkiais gabaliukais, suvyniodavo į popieriuką ir – į kišenę. Kasdien lygiai vienuoliktą valandą didelis būrys balandžių jį prie durų pasitinka. Kol iki turgaus nueidavo, balandžiai iš paskos lydi, tupia jam ant pečių, kepurės, lesalą barstančių rankų.

Pirmasis mokytojas
A. Vasiliauskas susipažino su A. Krištopaičiu 1965 metais, tik po kariuomenės. Tada jaunuolis mokėsi teatro studijoje. Pasak jo, siekė pažinti teatrą iš vidaus, nors suvokė, kad ypatingų duomenų artisto profesijai neturi.

„A. Krištopaitis dirbo teatro dekoratoriumi. Aš tada nieko apie dailę nežinojau, – šypteli pašnekovas. – Kažkodėl ,,užkliuvome“ vienas už kito. Kai jis pradėjo vedžioti po dailės pasaulį, dabar prisiminus gėdos juokas ima, jei toks yra. Tada neatskyriau nei Monė nuo Manė, nei kitų dalykų. Prasidėjo su Antanu tikri mokslai.“

A. Krištopaitis tada gyvenęs palėpėje, mažutėliame kambarėly, tokioje „špokinyčioje“. A. Vasiliauskas pasakoja, kad su gerokai vyresniu mokytoju per naktis „keliaudavo jo proto turtais“. Dažnai iki paryčių trukdavo pokalbiai, jo kolekcijos knygų, atvirukų, albumų vartymas.

„Kai dailę pradėjau studijuoti, tai jis man buvo antrasis institutas: visus teorinius dalykus aš pasitikrindavau jo kolekcijose, jo knygose, pokalbiuose su juo. Paskui pradėjome kartu važinėti į parodas Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Rygoje – vienas  nebūčiau nuvažiavęs, – sako pašnekovas. – Man teko laimė 8 kartus daryti bendras parodas. Buvo ko pasimokyti. Kai turi daug viduje, yra sąžiningas. Rėmus iš „plintusų“ (grindų apvadų) tada darydavome. Jam rūpėjo, kad viskas būtų tinkamai sutvarkyta, kitaip parodoje nedalyvaus. Išmokau gerbti žiūrovą. Mes nuo jo savotiškai turtėjome, visi žmogeliai, kurie su juo bendravome.“

Kolekcininko gyslelė
A. Krištopaičio intelektualumas ir įspūdinga knygų bei meno kūrinių kolekcija traukė žmones.

Ne tik miesto šviesuoliai lankėsi. Kai koks nors teatras atvažiuodavo gastrolių, eidavo pas jį knygų pavartyti, pabendrauti. Iš to bendravimo ir portretų daug nutapyta, tokių kaip Laimonas Noreika, Henrikas Kurauskas…

„Žmones prisileisdavo atsargiai. Savo knygų niekam neskolindavo. Tik Vyteniui Rimkui ir man leisdavo išsinešti. Jei pažadėjai rytą grąžinti, o atnešei vakare – daugiau negausi“, – principingo mokytojo taisykles prisimena A. Vasiliauskas.

Intelektualas bendravo su daugybe kolekcininkų. Ryšių turėjo Rygoje, Kijeve, Maskvoje, Leningrade.  Antonu jį vadindavo. Buvo visiems  žinomas žmogus – bet ko neįkiši. Paruošę vertingą dalyką skambindavo, rodydavo.

„Tada Salvadoras Dali mūsų krašte beveik nežinomas buvo. Nustėrau, kai 14 ar 16 rublių sumokėjo už atviruką. Tais laikais, kai atvirukas 5 kapeikas kainavo, o alga 80 rublių tesiekė. Jis į nuostabą atsakė, kad Maskvoje brangiau. Išmanė, ką, iš ko ir už kiek įsigyti galima“, – prisimena A. Vasiliauskas.

Skatino ir Arūną kolekciją rinkti. Bet jis suprato, kad jei negali labai giliai užsiimti, geriau nepradėti. Džiaugėsi M. K. Čiurlionį per vargus įsigijęs.

Viską darė aistringai
A. Krištopaitis nuo 1958 iki 1982 metų dirbo Šiaulių dramos teatre vyresniuoju dailininku dekoratoriumi, dekoracijų cecho vedėju, prisidėjo prie daugelio garsių spektaklių paruošimo, dekoravo daugiau nei 120 spektaklių.

A. Vasiliauskui įsiminė, kaip spektakliui „Santa Krus“ A. Krištopaitis darė dekoracijas su Joana Taujanskiene: „Galima savaitę pasakoti apie dviejų talentingų menininkų bendravimą. Kiekvienas su savo požiūriu, ambicijomis, triukšmu. Kartą naktį  Antanas paskambino, pakvietė pagalbon ištapyti grindis, kad panašu į parketą būtų. Ginčai dėl požiūrio, detalės įsiplieksdavo tokie, kad stamboka „madam“ (taip Antanas kreipdavosi į kolegę) akimirksniu užlėkdavo kopėčiomis aukštyn.“

Bendravimas su A. Krištopaičiu išmokė kitaip žiūrėti į spektaklį, kino filmą, parodą. Ar daug žmonių Šiauliuose, kurie pasakytų po spektaklio, kaip patiko muzika? Antanas mokėjo matyti visumą. Jis buvo plačių interesų žmogus.

Pats organizuodavo teatro išvykas į kitus miestus. Ypač dažnai vykdavo į Rygą. Didžiulė vertybė, pasak A. Vasiliausko, buvo spektaklių aptarimai grįžtant.

Kiną jis taip pat gerai išmanė. Visi Maskvos kino festivaliai jo aplankyti. Kino filmus rodydavo ir kituose miestuose. A. Vasiliauskas prisimena, kaip kartą važiavo filmo „Nuvarytus arklius nušauna“ žiūrėti. Kitą sykį nusibaladojo į Leningradą: Kirovo kultūros rūmuose rodydavo filmus, kurie į ekranus dėl tam tikrų priežasčių nepateko. Stebino, iš kur Antanas viską sužino.

Jo dėka A. Vasiliauskui teko pabuvoti ne tik spektakliuose. „Nesu buvęs Paryžiuje, o Moną Lizą mačiau, – prisimena dailininkas kelionę į Maskvą, kur per naktį stovėjo eilėje, kad šedevrą pamatytų ir įsitikintų, kokios spalvos juostelė parišta po Monos Lizos plaukais. – Vienose reprodukcijose rusva, kitose žalsva. Susitarėme įdėmiai pažiūrėti. Pirmąkart mačiau, kaip paveikslą saugo ginkluota sargyba. Paveikslas užkerėjo. O kaspinėlio ir nepamatėme“, – šypteli pasakotojas.

Įvairiapusiai talentai – be diplomo
A. Vailiauskas pasakoja, kaip vienintelį kartą važiavo su Antanu į Šeduvą piešti bažnyčių: „Aš nespėjau atsisėsti, ieškau motyvo, o jis ateina ir sako: važiuojam kitur, viską padariau. Jam kaip užrašyta, ką bedarytų – ar Pakruojo malūną ar kokį piliakalnį, ąžuolą ar peizažą. Viskas jam greitai, tarsi savaime išeina.“

A. Vasiliauskas saugo 3 Antano pieštus portretus. „2 akvarelinius turiu ir vieną aliejinį. Tuos akvarelinius galėsiu vaikams kaip palikimą dovanoti. Tapė mano portretą. Neskubėdavo portretą daryti. Kalbasi, mąsto. Jis gali visą dieną išsikeikti ir spalvos nerasti. Jei tą dieną nieko nepadarė, ir rytoj neateik. Visur siekė tikrumo, „chaltūros“ niekada nebus.“

Ir kulinaras buvo geras. Produktus pirkdavo iš nuolatinių prekeivių turguje. Nedažnai vaišes ruošdavo, bet pagamindavo skaniai. Sakyti, kad geriau nei restorane, netiktų, nes tada restoranuose ne kažin kaip maitino. A. Vasiliauskas iš jo išmoko menkių kepenėles sumuštiniams ypatingu būdu paruošti. Tik sakosi pritingi dažnai tokiu skanėstu saviškius lepinti – darbo gana daug.

Žinodamas įgimtą mokėjimą savo žinias jaunam perduoti, A. Vasiliauskas norėjo į dailės mokyklą Antaną Krištopaitį „įtaisyti“. Jonas Samulionis, tuometinis mokyklos direktorius, užsidegė tokį menininką priimti. Bet  A. Krištopaitis neturėjo jokio pažymėjimo, jokių akademijų nebaigęs, tik Sibiro „mokslus“ išėjęs.

„Realistinė akademinė akvarelės kryptis būtų stipri buvusi, – apgailestauja  A. Vasiliauskas ir prisimena, jog dažnai mokytojas jį pabardavo dėl to, kad lieja šlapias, laisvas apibendrintas akvareles. – Tu lieji, o aš paišau – sakydavo Antanas.“

Sibiro „universitetai“
A. Krištopaitis mokėsi Valdomų pradinėje mokykloje, paskui Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurioje pirmąsias dailės žinias jam suteikė mokytojas skulptorius Petras Aleksandravičius.

1940 m. abiturientas Antanas Krištopaitis buvo areštuotas, nuteistas ir išvežtas į Rusiją 10-čiai metų kalėti. Kalėjimuose ir lageriuose Urale ir Sibire praleido 17 jaunystės metų. Tremtyje dirbo lagerio dailininku, vėliau – dailininku Ulan Udės operos ir baleto teatre. Tai buvo jo dailės akademija, gyvenimiškieji mokslai. Pasakojama, kad dešimčia metų kalėjimo jaunuolis buvo „įvertintas“ už taiklų, daug juoko sukėlusį politinį šaržą.

Lageryje kalėjo patyrusių aktorių, muzikų, dailininkų, mokslininkų. Tie išsilavinę žmonės ir vergiškoje aplinkoje išsiskirdavo kaip šviesuliai nelaimėlių minioje.

„Kartą teko per radiją „Svoboda“ girdėti, kaip vokietis Chazanovas pasakojo apie tai, kad sėdėjo kalėjime su talentingu žmogumi iš Lietuvos Antanu Krištopaičiu. Stebėtinai aiškiai ištarė lietuvišką pavardę, daug gražių žodžių pasakė. Matyt, Antano aura visur į žmonių širdis skverbėsi, – prisiminė A. Vasiliauskas. – Ką tik mirus Antanui buvo ta laida.“

Žiaurių dalykų apie sunkų medkirčio darbą, pažeminimą yra pasakojęs Antanas. Nuoširdžiai 15 Sibiro metų išgyvenimus aprašė prisiminimų knygoje. Sibiro peizažai išliko akvarelėse, piešti draugų portretai galbūt paskatino imtis šio tapybos žanro vėliau, davė pradžią autoportretų serijai. Teptukas jam išgelbėjo gyvybę. Lageryje buvo įkurti dailės, tapybos cechai, kuriuose atleisti nuo  sunkių fizinių darbų triūsė menininkai. Be šūkių ir plakatų rašymo, jiems būdavo pavedama daryti žymių rusų dailininkų Repino, Šiškino darbų kopijas.

Antanui tai buvo gera praktika. Jis  A. Vasiliauskui pasakojo, kad Isako Levitano paveikslą galėtų nupiešti net užrištomis akimis. Be to, susipažino su žymiais dailininkais, o vėliau išmoko piešti teatro dekoracijas. Ulan Udės operos ir baleto teatre jis sukūrė scenografiją 14 operų ir baletų.

Gali būti, kad Sibire užsimezgusios pažintys jam paskui padėjo domėtis kultūros renginiais ir vertybėmis.

Pasak A. Vasiliausko, turėjo būti geležinės valios ir sveikatos žmogus, nes tokius baisumus ištvėrė ir rūkė visą gyvenimą kaip garvežys.

„Mėlynoji ložė“
Mėlynoji ložė, pasak A. Vasiliausko, spontaniškai atsirado. Prie Antano artėdavo žmonės, jo aura traukė. Būdavo nuolatinė kompanija: Rimkai, J. Vaitiekūnas iš teatro, V. Gudonis, dabar akademikas, kiti intelektualai, menininkai, kuriuos vienijo praeities ir šiandienos aktualijos. Atsineša kolekciją, knygą, kultūros ar politikos naujienas aptaria. Dažniausiai kavinėje prie teatro rinkosi. Kažkas, gal Rimkus, pavadino masonais. A. Krištopaitis buvo tos ložės vadas ir metraštininkas, sukūrė herbą, kurį paskui Rimkams perdavė. Č. Rimkienė yra pasakojusi, kad iš pradžių Antanas norėjo griežtų „masoniškų“ tradicijų laikytis, moterims draudė susirinkimuose dalyvauti. Bet jai griežtai pasipriešinus nusileido. Jau nežinia, kiek metų jo nebėra, o grupė tebesirenka.

Sąžiningas sau ir kitiems
Bendravimas su Antanu mokė kultūros. „Kažin ar yra Šiauliuose moteris, kuri su juo bendravo, ir jis rankos nebūtų jai pabučiavęs, – svarsto A. Vasiliauskas. – Nors ką tik audringus vaizdelius teatre su J. Taujanskiene prisiminiau, bet turiu papasakoti, kaip tai pačiai kolegei Maskvos parduotuvėje „Velikan“ rūbelius pagal jos kubatūrą išsirinkti talkino. Matuoja, tupinėja aplinkui, o praeiviai užjausdami galvas linguoja, gūžčioja: „Biednyj mužik“ (vargšas vyras).

Niekam nebijodavo pasakyti, ką galvoja. „Vienintelis atkalbinėjo mane eiti į teatro direktorius. Protingai darė. Bet aš tada negalėjau kitaip“, – sako A. Vasiliauskas.

A. Krištopaitis labai tiko Sąjūdžiui, bet į triukšmą nesivėlė, sėdėdavo mitinguose, klausydavosi. Arūno paklaustas, kodėl neina į Sąjūdį, atsakė: „Laukti dar reikia. Dabar tie, kurie ant bačkos, nieko nereiškia. Svarbu, kas  išliks, kai dirbti reikės, kai reikės proto.“ Savo nuomonę Antanas pasakydavo, ir aštriai. Pasak pašnekovo, žmogus su nuomone nėra blogai: „Blogiau, kai pasikabinam parodą, sustojam ratu ir vienas kitą giriam.“

Nepamirštamas, bet pamirštas?
Prie Vilniaus gatvės 213-ojo namo, kuriame 1959–1974 m. gyveno Šiaulių dramos teatro aktorė Potencija Pinkauskaitė, yra jos biustas ir memorialinė lenta (skulptorius Aloyzas Toleikis, architektas Antanas Plaipa). Bet tame pačiame bute gyveno ir Antanas Krištopaitis.

„Kodėl jo biusto nėra šalia?“ – retoriškai klausia A. Vasiliauskas. Pasirodo, butą P. Pinkauskaitė A. Krištopaičiui išreikalavo prieš išsikeldama į Kauną. Nuėjusi pas miesto valdžią tiesiai išrėžė, kad dailininkas nuo šiol šitame bute gyvens, gana jam tupėti „špokinyčioje.“ Gal jos garbei po A. Krištopaičio buto langu nuolat žydėjo gėlės?

„Apie Antaną Krištopaitį – patys šviesiausi gyvenime prisiminimai, Jo dovanoti darbai tapo mano gyvenimo ikonografija“, – sako  A. Vasiliauskas, bet apie paskutiniuosius dailininko gyvenimo metus nėra linkęs kalbėti.

Laimė, kad „Aušros“ muziejus turi nemažai jo darbų, kūryba įvertinta knygose, pas kolekcininkus pakliuvę darbai taip pat neturėtų išsiblaškyti. Laukiama, kad išeis atskiras leidinys – A. Krištopaičio giminės medis. Savo giminės medį jis piešė portretais pagal to laiko ikonografiją. Tai būtų dar vienas laiptas į Lietuvos kultūrą. Vis dėlto miestas galėjo rimčiau pasirūpinti palikimo išsaugojimu. Bent kuri nors Šiaulių miesto gatvė būtų pavadinta Antano Krištopaičio vardu.

Bibliografija
Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse: albumas. – Vilnius: Maldžio fondas, 2007.

Lietuvos bažnyčios Antano Krištopaičio akvarelėse: albumas. – Kaunas: Lututė, 2008.

Lietuvos medžiai Antano Krištopaičio akvarelėse: albumas. – Kaunas: Lututė, 2008.

Į vieną gyvenimą netelpantis: atsiminimai, sudarė Ričardas Jakutis, red. Regina Petkevičienė. Serijos Šiaulių miesto garbės piliečiai septintoji knyga. Saulės delta, 2011 m.