Balandžio 5-ąją Šiaulių „Laiptų galerija“ paminėjo 27-ąjį savo gimtadienį. Atidarytos dvi parodos, skambėjo prancūziškos dainos – rodos, atgimė „Monmartro“ dvasia, liejosi nuoširdūs padėkos žodžiai menininkams, kurie bent kartą čia apsilankę tampa artimais bičiuliais, parodų, koncertų, literatūros vakarų lankytojams, dėl kurių čia gyvenimas verda, ir galerijos darbuotojams – kurių tarnystės credo yra pažinti ir dalytis.
Per meną – į geresnį pasaulį
Sceną puošia šviesus Dramblys, po 25-ojo „Laiptų galerijos“ gimtadienio tapęs grafiniu šventės simboliu – simbolizuojantis drąsą, jėgą, pastovumą ir toleranciją. Simbolio kilmė aiškinama režisieriaus Aki Kaurismäk mintimi: kartą paklaustas, kaip reikėtų spręsti krizinę situaciją, į kurią ritasi pasaulis, atsakė: „Reikia daryti viską, kad suprastume, kas yra tikrasis žmogiškumas. Tik jis gali išgelbėti pasaulį. Bet vis tiek man neramu, kai skaitau, kad baigiami išnaikinti drambliai. Ar norite gyventi pasaulyje, kuriame nėra dramblių?!“
Laiptų galerija ir veiklos turiniu, ir savo santykiu su žiūrovu, klausytoju mažais žingsneliais eina artyn to tikrojo žmogiškumo. „Gimtadienį suvokiame ne kaip lengvą pasipuikavimą, o kaip rimtą metų veiklos ataskaitą apie mūsų veiklos kiekybę ir kokybę. Atsiskaitome kultūros bendruomenei, miesto gyventojams. Apmąstome, aukštyn ar žemyn pažengėme. Nepaprastai svarbu, kokie žmonės atstovauja meno pasauliui, kokie žiūrovai, klausytojai, dalyviai mus pasirenka. Po kiekvieno renginio reikliai analizuojame klaidas, aptariame, ką galėjome geriau padaryti. Nėra griežtesnio teisėjo už save patį, – samprotauja galerijos vadovė Janina Ališauskienė. – O kad ryšiai vis plečiasi, mus pasirenka vis solidesnės asmenybės, tikri savo srities profesionalai, rodo, kad esame ant teisingo laiptelio.“
Kopimas laiptais, žinant kryptį
Pasak J. Ališauskienės, „Laiptų galerija“ gal vienintelė Lietuvoje švenčia gimtadienį kasmet. Tradiciją perėmė iš Vilniaus „Vartų“ galerijos. Iš jų skolinosi idėjas, mokėsi kurti nuostatus, organizuoti veiklas.
Pradžia juk buvo panaši. „Vartų“ galerija atsidarė Vilniaus mokytojų namų patalpose. „Laiptų galerija“ taip pat išaugo iš Šiaulių mokytojų namų. Šiaulių mokytojų namai, Šiaulių miesto švietimo darbuotojų profsąjungos klubas savo veiklą pradėjo 1963 metais. Nuo 1991 metų Šiaulių mokytojų namai tapo kamerinio, klubinio pobūdžio kultūros centru, kuriame pristatomi vaizduojamieji menai bei jų kūrėjai (dailės galerija) ir folklorinio ansamblio „Salduvė“ puoselėjama etnokultūra.
Nuo 1992 metų Šiaulių mokytojų namai pagrindine sritimi pasirinko parodinę veiklą, pasivadino „Laiptų galerija“. Tačiau oficialiai pavadinimas Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ įteisintas tik 2005 m.
Taigi „Laiptų galerija“ savo gimimo metus skaičiuoja nuo 1992-ųjų ir kasmet švenčia pavasarį, kai vitališka jėga sprogdina pumpurus ir atlapoja širdis džiaugtis pasaulio grožiu. J. Ališauskienė prisimena, kad už „galerijos“ vardą teko pakovoti, nes šis žodis pridedąs prasmės ir svorio. Iki šiol ji dėkinga mažutei Šiaulių žydų bendruomenei, jos buvusiam vadovui Lazeriui Soloveičikui už pagalbą įrengiant parodų erdves.
Galerijos direktorė pabrėžė, kad menininkų pasitikėjimą nebuvo lengva įgyti. Pirmieji savo darbus čia atvežė vilniečiai. Vėliau pasirodė pirmieji menininkai iš Italijos – brolių Enzo, Nando, Peppe Rosamilia paroda buvo neįtikėtinas reiškinys Šiauliuose.
Galerija turi kuo didžiuotis: savo darbus čia eksponavo Jonas Daniliauskas, Algis Griškevičius, Jūratė Mykolaitytė, Klaudijus Petrulis, Šarūnas Sauka, Stasys Eidrigevičius, Juozas Vosylius, Ričardas Filistovičius, kiti žinomi Lietuvos ir užsienio dailininkai.
„Kas galėjo tikėtis, kad Šiauliuose pamatysime Adomo Jacovskio darbus? O mes matėme. Tai aukšto intelekto asmuo, prasmingų darbų autorius. Niekur nerengia parodų, o pas mus ne tik parodą sutiko surengti – į jos atidarymą atvyko“, – dalijasi džiaugsmu J. Ališauskienė. Nuolatinė bendrystė „Laiptus“ sieja su latviais, kasmet iškilių menininkų parodomis pažymima Latvijos Nepriklausomybės diena.
„Ironiška, bet vėliausiai mumis patikėjo šiauliečiai – savo kieme pranašu nebūsi, – atsidūsta galerijos vadovė. – Vis dėlto mūsų bičiulių būrys nuolat didėja. Vyksta ne tik Vilniaus ar kitų miestų, bet ir Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos, Italijos menininkų parodos. Kasmet būrį kūrėjų sukviečia „Šiaulių Monmartro Respublikos“ tradicinis festivalis – šventinė būsena, kuri išplinta ir į miesto erdves. Atrodo, šiemet dailininkų bus galima sutikti net Šventojo Jurgio bažnyčios sode.“
O kur dar literatūriniai vakarai, koncertai? Šiemet vyksta literatūriniai pirmadieniai – prasmingi susitikimai su žymiais rašytojais ir poetais, kuriuose diskutuojama apie kalbą, literatūrą, ir ne tik.
Galerija išskirtinį dėmesį skiria išeivijos menininkams, dažniau orientuojasi į viduriniosios kartos dailininkus, tačiau neretai čia pristatomi jaunų iš Šiaulių krašto kilusių kūrėjų darbai. Kasmet sulaukiama tokių menininkų ir atlikėjų, kurie net didžiuosius Lietuvos miestus aplanko retai.
Per galerijos gyvavimo metus surengtos 704 parodos, pristatyta 400 autorių. Iš to garbingojo autorių sąrašo 18 jau nėra, ši pasaulį paliko šviesios atminties Algirdas Petrulis, Vitolis Trušys, kt. Jų atminimui iškilmių vakarą skiriama saksofonininkų dueto Audrius ir Armundo Jonaičių atliekamos melodijos bei tylos minutė.
Kalbančios spalvos
Rimas Zigmas Bičiūnas (g. 1945 Panemunyje, Rokiškio apskrityje) ne kartą pristatė savo tapybą „Laiptų galerijoje“ personalinėse, grupinėse parodose, tarptautinėse miniatiūrų parodose. Neseniai čia eksponuota jo mamos Monikos Bičiūnienės naiviosios tapybos paroda. Dailininkas, tapytojas R. Z. Bičiūnas baigė Lietuvos dailės institutą, nuo 1972 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, tarptautiniuose meno festivaliuose, šiuolaikinio meno mugėse.
Pasak dailėtyrininkės dr. N. Tumėnienės, R. Z. Bičiūnas yra iš tų retų lietuvių dailininkų, kuris sovietiniais laikais nepataikavo valdžiai, netapė jokių to meto aktyvistų portretų, nekūrė teminių paveikslų. Todėl Lietuvoje negavo jokių apdovanojimų, bet jaunystėje jau buvo žinomas toli už Lietuvos ribų, jo kūriniai buvo siunčiami į įvairias užsienio parodas: Venecijos bienalę ir Delio trienalę, parodas Kanuose, Tokijuje, Bazelyje ir kitur. Būdamas 37-erių metų dalyvavo kartu su kitais žymiausiais Europos dailininkais M. Šagalo jubiliejinėje parodoje Prancūzijoje (1982). Tapytojas, dailės kritikas A. Stasiulevičius yra rašęs, kad dailininkas R. Z. Bičiūnas negyveno ir nesimokė Paryžiuje, bet jo menas „paryžietiškas“. Šviesios ir spalvų pripildytos drobės artimos garsiajai „Ècole de Paris“ mokyklai, kurios tradiciją Lietuvoje įkūnijo Algirdas Petrulis, Jonas Čeponis, Antanas Gudaitis.
Humanitarinių mokslų daktarė, menotyrininkė Danutė Zovienė pristatydama galerijoje parodą teigė, kad iš R. Z. Bičiūno darbų sklinda pozityvas, vitališka jėga. Ypač tuo įsitikino leisdama Rimo piešinių knygą. Knyga buvo kuriama su dideliu džiaugsmu, todėl malonumas ją vartyti.
Dr. D. Zovienė kalbėjo, kad R. Z. Bičiūno kūrybinio kelio pradžia devintasis dešimtmetis. Jo ryškiausi mokytojai – „arsininkas“ Antanas Gudaitis ir individualistas Aloyzas Stasiulevičius.
R. Bičiūno kūrybą maitina dvi versmės: XX a. prancūzų kubizmas, modernizmas, kuriam būdingas spalvos aukštinimas. Antra versmė – prigimtinė. Jo mama Monika Bičiūnienė taip pat prasiveržė vitališku spalvingumu ir pasiekė naiviosios tapybos kūrybines aukštumas.
„Spalvingo džiaugsmo pilna kūryba – lyg nesibaigianti spalvų šventė. Tapytojas puikiai valdo kontrastingiausias spalvas – žalią, raudoną, oranžinę, mėlyną. Persipina portretas, natiurmortas, kompozicija. Dažnai pasirodo specifinis triveidis personažas. Spalvų intensyvumas sudaro erdvę, į kurią panyri, tampi jos dalyviu, – apibūdino D. Zovienė. – Jis išskirtinis savo kartoje, stovi ant atskiro dailės laiptelio.“
Daug R. Z. Bičiūno kūrinių muziejuose. Pasak dr. D. Zovienės, gaila, laikmetis toks, kad dabar muziejai nebeperka, nepapildo fondų vertingais šiuolaikinio meno kūriniais. Todėl daug kūrinių atsiduria pas užsienio kolekcininkus, nebematyti bendro Lietuvos tapybos lauko. Fragmentus tik stebime ir bandome vertinti. Tai liūdina. „Vis dėlto šiandien siūlau džiaugtis šmaikštaus autoriaus spalvų švente“, – kvietė menotyrininkė.
R. Z. Bičiūnas, kaip visada, žarstė sąmojus: „Neturiu ką pasakyti. Mane taip gražiai apibūdino, kad pasijaučiau arti savo kolegų: Rafaelis, Rembrantas karaliauja Parnase, mūsų M. K. Čiurlionis – angelams pasigrožėti. O aš viliuosi arčiau žemės būti. Tikiuosi, posakis „Aplinkui vien profesoriai ir laureatai, o menininkų nė vieno“ – ne apie mane. Be to, save laikau tik dailininku, ne menininku. Dailininkas yra sistemos žmogus, o menininkas bando visko po truputį. Aš atstovauju tik vienai krypčiai. Jūsų miesto spaudoje perskaičiau Ričardo Jakučio mintį, kad dailininkai neturi šnekėti apie savo darbus – tegu darbai šneka patys. Man ši mintis patiko.“
Užkrečia net gydytojus
Sveikintojai juokais pavadino galerijos darbuotojus ligoniais ir linkėjo nepasveikti nuo tos begalinės meilės menui, kultūrai, entuziazmo ir atsidavimo.
Paaiškėjo, kad ši liga užkrečiama, nes kūrybos bacila persimetė miesto medikams. Rita Ruškytė – Respublikinės Šiaulių ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėja, Nusipelniusio gydytojo garbės ženklu įvertinta medikė. Jos kelionės prasidėjo jaunystėje, nors tada galėjo važinėtis tik po Sovietų Sąjungos kraštus. Dabar ji viena „iš trijų muškietininkių“ – trys draugės medikės bet kada gali susirengti į neįtikėtiną kelionę. Neseniai galerijoje eksponuotos kolegės Siglos Ščeponavičiūtės įspūdingos fotografijos.
Jau apkeliauta pusė pasaulio. Ypač įsiminė kelionės į Naująją Zelandiją, Peru, Islandiją, aplankytas Tibetas, Kenija, Tanzanija, Indonezija. „Lankantis egzotiškose šalyse užfiksuoti egzotinį vaizdą – nelabai sudėtinga, – sako medikė, – bet man laiptai labai gražu. Pamatau apsamanojusius, dvelkiančius paslaptimi, užmaršties smėlio užbertus. Mano nuotrauka yra sustabdyta akimirka – pamačiau būtent taip. Paskui apmąstau: veda į viršų – pergalė, laimė, šviesa; į apačią leidžiasi – pralaimėjimas, tamsa.“
„Ar būna, kad laiptai veda į niekur?“– bandau paklausti. „Laiptai tarsi gyvenimas, – apie fotografijose užfiksuotus artimų ir tolimų kelionių momentus, virtusius filosofiniais simboliais, kalba R. Ruškytė. – Džiaugiuosi pakviesta, nesitikėjau, kad taip visiems patiks.“
Pristatydama parodą menotyrininkė dr. D. Zovienė sakė: ,,Rita Ruškytė – kitos profesijos specialistė. Jai fotografija – atodūsis. Gali būti, kad jos profesija leidžia matyti tai, ko neįžvelgia eilinis žmogus. Pastaruoju metu mene ryškėja tendencija ne siužetus fotografuoti, o detalėmis kurti sociologinį laiko portretą. Julius Keleras fiksuoja Vilniaus grindinio detales, Saulius Paukštys – senamiesčio durų rankenas. Laiptai kaip simbolis, apima plačius sociologinius ir filosofinius aspektus.“
.„Laiptai“ „Laiptuose“ – žaisminga metafora. Puse lūpų prasitarta, kad rudeniop bus nauja paroda.
Gurmaniška muzika ir noras sugrįžti
Vakaro dalyviai gėrėjosi Nacionalinio dramos teatro dainuojančios aktorės Rasos Rapalytės, kuri neretai pavadinama lietuviška Edith Piaf, ir Daumanto Slipkaus, pianisto, džiazo improvizatoriaus, LMTA vyr. koncertmeisterio, prancūziškos muzikos dovana, kuri pakerėjo klausytojus lengvumu ir žaisme.
Šventės vakarą „Laiptų galerija“ sulaukė nuoširdžių sveikinimų ir nepamiršo padėkoti mieliems partneriams, be kurių jų renginiai gal nebūtų tokie spalvingi, turiningi. Čia branginamas kiekvienas, ką pavyko bendroje veikloje „prisijaukinti“. Tiek menininkus, tiek parodų ar koncertų lankytojus užburia direktorės J. Ališauskienės ir visų galerijos darbuotojų spinduliuojama šiluma. Čia jautiesi kaip laukiamas brangus bičiulis. Pasak dr. S. Tumėno, „Laiptų galerija“ yra vieta, kur gali susipažinti su profesionaliuoju pasaulio menu ir naujausiomis tendencijomis. Tai ypatinga vieta ir džiugu, kad ji yra Šiauliuose.

R. Z. Bičiūno spalvingoji tapyba.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

R. Ruškytė: „Lankantis egzotiškose šalyse užfiksuoti egzotinį vaizdą – nelabai sudėtinga, bet man laiptai labai gražu.“
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

D. Zovienė teigė, kad iš R. Z. Bičiūno darbų sklinda pozityvas, vitališka jėga.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

R. Z. Bičiūnas: „Save laikau tik dailininku, ne menininku. Dailininkas yra sistemos žmogus, o menininkas bando visko po truputį.“
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

Pasak J. Ališauskienės, „Laiptų galerija“ gal vienintelė Lietuvoje švenčia gimtadienį kasmet.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.




