(Tęsinys)  
Everestas stūkso rytiniame Didžiųjų Himalajų grandinės gale, prie Nepalo ir Tibeto sienos. Apsupta ledynų, ši iškiliausia aukščiausio kalno viršūnė nuo seno traukia drąsuolius ir piligrimus, keliautojus ir alpinistus, pasiryžusius užkopti į Everestą – aukščiausią Žemės kalną. Kasmet šį kalną aplanko šimtai pasiryžėlių, nusprendusių pasiekti jo viršūnę, tačiau tik nedaugeliui, patiems drąsiausiems, ištvermingiausiems ir laimingiausiems pavyksta pasiekti jo viršūnę.

Pirmasis keliautojas, pasiekęs Himalajus, buvo kinų vienuolis Fa Sianis, kuris 400 m. pr. Kristų atvyko į šį kraštą ieškodamas tikėjimo tiesų. Himalajus pasauliui atrado medžiotojai ir gamtos tyrinėtojai. Daugiau kaip prieš šimtą metų iki pirmųjų alpinistų ekspedicijų, jie ištyrinėjo didžiulius šio kalnyno plotus ir nubraižė žemėlapius. Pirmąsias studijas apie Himalajus paskelbė mokslininkas R. Saundersas, jau 1783 m. pakeliui į pietinį Tibetą atlikęs botaninius ir mokslinius Himalajų tyrinėjimus. 1849–1857 m. Himalajuose dirbęs botanikas Dž. D. Hukeris drauge su botaniku T. Tomsonu rytinėje kalnų dalyje ištyrinėjo vietinę florą ir aprašė šimtus naujų augalų rūšių. Trys broliai Šlagintveitai 1855–1857 m. ištyrinėjo vakarų Himalajus, Tibetą ir Kunlūno kalnus, paliko mokslui neįkainojamą gamtotyros ir geografijos žinių lobyną.

Ilgą laiką iki pat XIX a. vidurio nebuvo žinoma, kuri iš Himalajų viršūnių yra aukščiausia pasaulyje. Aukščiausiu planetos kalnu buvo laikomos viršūnės Kančendžunga, Makalu, Dhaulagiris, Gaurišankaras ir kitos. Anglo sero Džordžo Everesto vadovaujama kartografinė  ekspedicija 1845–1852 m. Himalajuose atrado ir pažymėjo daug kalnų ir viršukalnių. 1852 m. buvo nustatyta, kad XV numeriu pažymėta Himalajų kalnuose viršūnė sero Dž. Everesto žemėlapiuose yra aukščiausias pasaulio kalnas. Šį kalnų milžiną indai ir nepaliečiai pavadino Sagarmata (išvertus reiškia „dangaus viršūnė“, „debesų motina“ arba „visatos motina“), tibetiečiai – Džomolungma  („visatos motina, deivė“). Kinai vartoja savo pavadinimą Qomolangma  (kartais Qomolangma Teng), kuris gali būti sino vietinė  kalbos versijos terminas, pagrįstas Tibeto legenda apie penkias dievybes (Džomo), kurių gražiausioji yra ta, kuri buvo žaliojo Esmeraldo veidu, tai Džomo Langsangma arba Džomo Langma. 1865 m. šis kalnas buvo pavadintas sero George’o pavarde – Everestas (Mount Everest).  Nors dabar daugelis vietinių norėtų, kad Džomolungma taptų oficialiu kalno pavadinimu, tačiau Everestas yra visur vartojamas kaip oficialus pavadinimas.

Tuoj po Everesto ekspedicijos Tibeto ir Nepalo valdovai uždarė savo šalis svetimšaliams ir iki XX a. pradžios šis kalnas nebuvo nei tyrinėjamas, nei lankomas ekspedicijų. Tik 1921 metais tuometinis Dalai Lama įleido į Tibetą pirmąją britų ekspediciją, vadovaujamą pulkininko Howardo Bury. Ekspedicija pasiekė Everesto kalno papėdę, ištyrinėjo ir nubraižė jo apatinių šlaitų žemėlapį. Britas Džordžas Maloris, įkopęs į kalną, esantį į rytus nuo Everesto, padarė pirmąsias šio kalno nuotraukas.

1924 metais birželio mėnesį Džordžas Maloris grįžo į Himalajus su kita ekspedicija. Dž. Maloris ir jo grupės narys alpinistas Endriu Irvinas, stebimi likusių draugų, išsiruošė šturmuoti Everestą. Šie du bebaimiai alpinistai beveik pasiekė viršūnę, kai juos pasiglemžė tamsūs debesys ir daugiau jų niekas nerado. Niekas iki šiol nežino, ar jie nugalėjo Everestą, daugelis žmonių tiki, kad jie pasiekė viršūnę, tik jiems pritrūko jėgų grįžti atgal. Kaip priesakas naujiems šios viršūnės kopėjams išliko Dž. Malorio prieš  lipant į šį kalną pasakyti žodžiai: „Aš noriu įkopti į Everestą todėl, kad jis yra“.

Aukštybėse stūkso šis  kalnas. Jis iškilęs aukščiau nei  kitos viršukalnės. Tibetiečiai jį vadina Džomolungma, tai reiškia „Visatos  motina“. Nuo šios viršūnės į žydras erdves didingai sklendžia balta sniego karūna. Pagal tibetiečių tikėjimą Džomolungmos viršūnėje, tik Dievams pasiekiamame aukštyje, kur Žemė susilieja su dangumi, gyvenanti deivė Mijo Lungsangmo. Aukščiausioji pasaulio viršukalnė kupina paslaptingumo ir magijos. Amžino ledo ir sniego valdovė kelia savo žėrinčią karūną į dangų išsaugodama nepaprastą  pasaulį, kurį pažinti gali tik išrinktieji.

Nikolajus Rerichas rašė: „Čia minima viršūnė yra Everesto viršūnė arba kaip ji vadinama tibetietiškai, Džamo Kang-Kar – Baltojo Sniego valdovė. Aukščiausias taškas Žemėje, taip pat ir abu pasaulio ašigaliai turi didžiulę reikšmę dėl savo galingų elektromagnetinių jėgų atsargų, kurie juose yra sukaupti. Legenda byloja, kad tada kai ateis kritinis momentas – būti ar nebūti mūsų Žemei, šie taškai turės lemiamos reikšmės planetos išgelbėjimui.“

Keliaujant Nepale, Himalajuose pavyko priartėti prie Everesto bazinės stovyklos prieigų ir iš pagarbaus atstumo pažvelgti į šią Dievų ir dangaus saugomą pasaulio stogą. Džomolungma – baltoji „Visatos  motina“.

Praėjusio amžiaus pabaigoje Indijos Didžioji trigonometrijos tarnyba Everestui buvo patvirtinusi ir vieną tibetietišką vardą – Mi-ti Gu-ti Cha-pu Long-nga. Išvertus tai skambėtų maždaug taip: „Jūs  negalite pamatyti viršūnės iš arti, bet jūs galite pamatyti viršūnę iš devynių pusių, ir paukštis, pakilęs sulig viršūne, užsimerkia“.

Savo autobiografijoje Tenzingas Norgay mini ir kitą šios viršukalnės pavadinimą, kurį jam yra sakiusi jo motina ir kuris išvertus iš nepaliečių kalbos, skambėtų maždaug taip: „Kalnas toks didelis, kad nė vienas paukštis negali jo perskristi.“                                                                                                                                          

Friedrich Nietzsche knygoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ rašė: „Prieš kalną savo stoviu aš aukščiausią ir prieš ilgiausiąją kelionę: todėl pirma žemiau man nusileisti reikia nei kada nors lig šiolei: Žemiau, giliau į skausmą, nei kada nors lig šiol buvau  nužengęs, į pačią gelmę jo juodžiausią! Tokia valia likimo mano: pirmyn! Esu jau pasirengęs.
Iš kur kalnai aukščiausi? – taip klausiau aš kadaise. Ir  sužinojau, kad kalnai iš jūros kyla. Šis pėdsakas – įrėžtas į  uolas ir jų viršūnių šonus. Aukščiausia turi iš giliausia į savo aukštį kilti. Štai taip Zaratustra kalbėjo stovėdamas  viršūnėje...“

Ar  būta  Lietuvoje  aukštų  kalnų?  Lietuvių mitologijoje sutinkami kalnai. J. Basanavičius rašo apie tai, kad mūsų senosiose dainose ir pasakose minimi  kalnai...

Pirmieji Everesto nugalėtojai. Lietuviai Himalajuose
Oficialiai pripažįstama, kad pirmieji į Everestą įkopė seras Edmundas Hillary (1920–2008), bitininkas iš Naujosios Zelandijos ir Tenzingas Norgay (1914–1986), nepalietis šerpas. 1953 m. gegužės 29-osios rytą anglas E. Hillary ir šerpas T. Norgay, palikę paskutinę stovyklą 8450  m  aukštyje, pasiruošė lemiamam viršūnės šturmui. Jie turėjo įveikti pavojingą ir sunkų kelią aukštyn siaura kalno ketera: iš abiejų pusių žiojėjo 3300 metrų bedugnė. Po penkių valandų atkaklaus ir sunkaus kopimo Hillary suvokė, kad pagaliau jie pasiekė viršūnę.

„Iš  pradžių  pajutau  palengvėjimą, – vėliau  rašė  jis, – nebereikėjo kirsti keterų, nauji kauburiai nebežadino sėkmės vilčių. Pažvelgiau į Tenzingą... Jis džiaugsmingai nusišypsojo. Jis buvo kiek užsidaręs, tačiau nebijojo parodyti jausmų. Ten, viršūnėje, jis iškasė sniego duobutę ir įdėjo į ją saldumynų. „Dovana  Dievui“, – pasakė. Ir tai neatrodė  sentimentalu...“

Everesto viršūnėje, mažame sniego ir uolos lopinėlyje, kur gali būti ne daugiau kaip septyni žmonės, alpinistas E. Hillary ir šerpas T. Norgay išbuvo penkiolika minučių ir po to sėkmingai nusileido žemyn. Šis įkopimas į Everestą atnešė jiems pasaulinę šlovę ir davė pradžią išsipildyti visų alpinistų troškimui pasiekti pasaulio stogą.

Nuo to laiko pradėta beveik kasmet kopti į  Everestą. Daugiau kaip 1000 kartų buvo kopta į šią viršūnę sėkmingai, keliasdešimt kartų – be deguonies  kaukės. Daug alpinistų stovėjo Everesto  viršūnėje, nemažai jų sumokėjo už tai pačią brangiausią – gyvybės – kainą. Italų alpinistas Reinholdas Mesneris, kuris vienas, be deguonies kaukės ir radijo ryšio užlipo į Everestą ir dar trylika kitų viršūnių, kurių kiekviena aukštesnė kaip 8000 metrų, yra pasakęs: „Didžiai neatsargu kopti į Everestą vienam. Aš tarsi papuoliau į priešų apgultį: tarpekliai nedraugiškai sekė kiekvieną mano žingsnį, laukė klaidos ir buvo pasiruošę pražudyti. Likimas lėmė, kad aš likau gyvas...“

Moterys taip pat nenusileidžia vyrams ir ne kartą yra sėkmingai įkopusios į Everestą. Pirmoji moteris, 1975 m. gegužės 16 d. įkopusi į Džomolungmos viršūnė buvo japonė Junko Tabei. Ji ant šio kalno viršukalnės užnešė ir ženkliuką, skirtą lietuvių dailininkui ir kompozitoriui M. K. Čiurlioniui. Antroji moteris buvo tibetietė Pantong. Trečioji – alpinistė iš Varšuvos Vanda Rutkiewicz, įkopusi į Everestą 1978 m. spalio 16 d. Ji buvo pirmoji europietė pasiekusi šio aukščiausio pasaulyje kalno viršukalnę.  

Be Everesto, ji įveikė dar septynias aukštesnes negu 8000 m Himalajų viršūnes. Vanda yra buvusi Vilniuje, kur papasakojo apie savo įkopimus į aukščiausias pasaulio viršūnes. Vandos Rutkiewicz mergautinė pavardė – Blaškevičiūtė. Ji gimė ir augo Plungėje, o vėliau persikėlė su tėvais gyventi į Lenkiją. Vienoje iš ekspedicijų Elbruso šlaite ji buvo patekusi į griūtį ir susižeidusi. Tada ją išgelbėjo lietuvių alpinistas Dainius Makauskas (1939–1990). Žuvo V. Rutkiewicz 1992 m. gegužę kopimo į Himalajų kalnyno Kančendžunga viršūnę metu.

Su Himalajais yra susieti ir lietuvių keliautojų vardai. Bene pirmasis Himalajus pasiekė lietuvis Andrius Rudamina (1596–1631) septynioliktojo amžiaus viduryje.

Kitas lietuvis, net du kartus perkopęs Himalajų grandinės kalnus, buvo žinomas tyrinėtojas ir antropologas Antanas Poška (1903–1992). Jis 1932 metais dalyvavo archeologinėje ekspedicijoje į Takla Makano dykumą ir nepaisydamas sunkių sąlygų įveikė sudėtingas Himalajų kalnų perėjas ir ledynus, kopė į viršūnes ir keteras, tyrinėjo šio regiono tautų ir tautelių gyvenimą ir papročius.  Savo kelionės prisiminimuose „Skersai Himalajus“ A. Poška rašė: „Pačiame ledynų susirėmime vienas ant kito sustumti  milžiniški ledo kalnai. Tarp jų matyti siaubingi plyšiai, olos, urvai, katedros blizgančiais skliautais, siaubingos slibinų  žiotys. Nuo smailių varveklių kabo kartais net kruvinai raudoni  lašai.
Grįžome susimąstę, Baltistano sekretorius kiek patylėjęs prabilo:

– Čia  gyvena  Hima – ledų  kalnų  dievas. Nuo jo ir  kalnų  pavadinimas  Himalajai.

– Argi? Sanksrito literatūroje tokio dievo nesu aptikęs.

– Hima labai seniai viešpatavo toli šiaurėje, o čia gyveno deivė Lamka ar Lanka. Išgirdęs apie gražuolę Lanką, Hima atvyko jai pasipiršti. Išsigandusi šaltojo Himos, Lanka pabėgo į  pietus, į Indiją.

– Bet Lanka anksčiau juk vadinosi Ceilono sala. Įdomus  padavimas.

– Hima vis tiek vedė Lanką. Jie turėjo daug vaikų. Vyriausi buvo Pamaras, Gauris ir Padma. Paskui vandens pabaisa Ravana pagrobė Lanką ir nusinešė į Mudrio vandenis.

– O Indijos „Ramajanoje“ rašoma, kad Lankos valdovas Ravana pagrobė Ramos žmoną Sitą ir nusinešė į Lanką. Išeina, kad Sitos tėvynė buvusi Himalajuose. Visai  kitas  padavimo  variantas.“

A. Poška savo įspūdžiuose iš ekspedicijos po Himalajus rašė: „Ekspedicija Gilgite turėjo dar užtrukti, ir aš vėl išsiprašiau vienas keliauti pirmyn, kad spėčiau pabuvoti Hunzoje ir Nagare. Prie manęs prisidėjo hunzietis varovas, mokėjęs neblogai angliškai. Kabančiu tiltu perėję Gilgito upę, pasukome į šiaurės rytus. Prieš mus atsivėrė nuostabus vaizdas.

– Viešpatie, kokie gražūs kalnai! Koks dundėjimas! Koks kvapas ir erdvė! – nesusilaikiau  nešūktelėjęs.

– Čia Himalajų širdis. Legendos pasakoja, kad čionai susirenka visi kalnų karaliai. Tik Džumu Lugma nedalyvauja, mat pyksta, kad Deva Mur nuo jo nusigrįžo, be to, Chogori jam kelią pastoja.

– Tikrai graži šeimynėlė! Deva Mur – 8125 m, Haramušas – 7395 m, Rakapošas – 7790  m, Broud pikas – 8247 m, Čogori – 8611 m ir dar daug kitų viršūnių po 7000 m.“

Himalajuose lankėsi ir kitas garsus lietuvių keliautojas ir žurnalistas Matas Šalčius (1890–1940).  Knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“ M. Šalčius rašė: „Kalkuta yra vieta, iš kurios keliaujama aukščiausius pasaulyje Himalajų kalnus pamatyti. Tuo tikslu važiuojama į Dardžilingą Himalajų kalnų papėdėj. Dardžilingas yra daugiau kaip du kilometrai nuo jūros paviršiaus. Iš visų jo pusių kalnai. (...) Norint pamatyti Himalajų kalnus pačiame gražume, reikia nuvykti į vadinamąją Tigro kalvą už dešimt kilometrų nuo Dardžilingo. (...) Apie penktą valandą ryto pasiekėme Tigro kalvą. Prieš mūsų akis atsidengė turbūt vienintelis pasaulyje reginys. Apačioje ir apie mūsų kalvą dar buvo tamsu – naktis. O priešais arti ir toli blizgėjo aiškios, šviesios ir baltos kaip nušviestas sidabras didžiulės kalnų viršūnės. Tų viršūnių buvo visa jūra. Tai atrodė kaip koks visai atskiras spindįs nežemiškas pasaulis.

Viena tolimesnių tų viršūnių atrodė kaip kokia dantuota nugara. Ji skyrėsi savo aukščiu nuo visų aplinkinių kalnų. Tai aukščiausias pasaulyje Everesto kalnas, beveik pusdešimto kilometro aukščio.  Jis neatrodo iš čia toks aukštas, nes yra netoli 200 kilometrų nuo čia.

Mane šitas stebuklingiausias iš visų matytųjų reginių stačiai nutrenkė. Aš stovėjau kaip nebylys be žado prieš šį gamtos didingumą. (...)  Įsižiūrėjęs į šį nepaprastą reginį pradedi suprasti, kodėl šie kalnai yra taip šviesūs ir spindi. Juose mat jau patekėjusi saulutė, tuo tarpu kai apačioje dar naktis.  Bestebėdamas šį puikų reginį, matai, kaip šviesos spinduliai nuo kalnų viršūnių leidžiasi žemyn ir pagaliau pripildo tarpukalnes ir slėnius, iš pradžių lelijine, paskui rausva, geltona ir pagaliau balta dienos spalva“.

(Bus tęsinys)

Šventieji akmenys.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Perėja Himalajuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Taip šerpai gabena krovinius.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.