(Tęsinys)
Anglų alpinistas Eric Shipton 1951 m. padarė pirmąsias ječio pėdsakų nuotraukas. Jis kartu su chirurgu ir alpinistu britu Maiklu Vordu, būdami apie 60 km į vakarus nuo Everesto, beveik 6000 metrų aukštyje pastebėjo įdomias pėdų žymes. Jos buvo labai plačios, daugiau nei 30 cm ilgio, giliai įspaustos į  sniegą. Ši būtybė turėjo sverti labai daug, jos didelis kojos nykštys, palyginti su kitais kojos pirštais, buvo įsispaudęs žymiai ryškiau.

Karalienės Marijos koledžo Londone narys zoologas V. Černeckis, analizavęs pagal šiuos pėdsakus nulietus muliažus, nusprendė, kad jie priklauso „labai stambiam dvikojui primatui, tikriausiai fosiliniam Gigantopithekui“. Šiopadaro anatomija – tai kažkas tarpinio tarp žmogaus ir beždžionės.  Pėdsakus yra nufotografavę ir kiti garsūs mokslininkai ir keliautojai.

1954 m. anglų gamtininkas R. Izardas ir amerikiečių žurnalistas Dž. Raselas surengė ekspediciją ječiui tyrinėti. Jie Himalajuose atrado sniego žmogaus pėdsakus ir keliolika kilometrų sekė dviejų ječių pėdomis, tačiau pačių būtybių jiems nepavyko pamatyti. 1954  m. kita ekspedicija, vadovaujama anglų mokslininko Čarlzo Stounoro, giliai skverbdamasi į Himalajus, aptiko sniego žmogaus buvimo žymes, nufotografavo jo pėdas. 1955 m. Paryžiaus geologijos  instituto abatas Borde aptiko trejus skirtingus didžiulio primato pėdsakus, kuriais sekė daugiau nei kilometrą. Buvo nustatyta, kad šiuos pėdsakus paliko dar neištirtos rūšies padaras, galimai sniego žmogus.

Pėdsakai nėra vienintelis sniego žmogaus egzistavimą patvirtinantis įrodymas. Britų alpinistas Donas Vailansas (Don Whilans), pagarsėjęs įkopimais į Everestą ir Kančengdžungą, tvirtino mėnulio šviesoje matęs priešais jį pasirodžiusią stambią būtybę, klampojančią per sniegą kaip beždžionė. Iš jo pasakojimo buvo sudarytas sniego žmogaus portretas. Jetis buvo aukšto ūgio, padengtas tamsiai rudu kailiu, jo kakta nuožulni, akys giliai įdubusios, žandikauliai atsikišę, dantys stambūs ir dideli. Jis žingsniuoja plačiai išžergęs kojas ir išskėtęs rankas. Šis padaras skleidžia labai stiprų specifinį kvapą.

 Seras Edmundas Hillary, pirmasis užkopęs į Everestą, ir jo bendražygis šerpas Tenzingas Norgay taip pat tvirtino, kad jetis egzistuoja. E. Hillary vienos iš savo ekspedicijos po Himalajus metu Kumdžungo vienuolyne aptiko ječio skalpą. Jį buvo užsimovęs ant galvos vienuolis, kuris šokio metu vaizdavo jetį. Šerpas Tenzingas Norgay teigia ne kartą matęs sniego žmogaus pėdas, girdėjęs jo riksmus Himalajuose.     

Apie jetį, sniego žmogų, Himalajuose iš kartos į kartą šerpai perduoda įvairias legendas, pasakojimus, atsitikimus, susitikimus su ječiais.  Apie tai užsimena ir T. Norgay: „Visuose Himalajuose kalniečiai pasakoja legendas apie jetį. Sunku pasakyti, kiek jos turi tiesos ir kiek prasimanymo, kilusio dėl prietaringumo.

Solo Chumbu pasakojama, kad prieš daug metų visas ječių būrys įsikūrė netoli nuo Targna kaimo.  Vietiniai šerpai statė namus ir dirbo laukuose, o naktimis arba kai žmonės kur išeidavo, atsirioglindavo ječiai ir viską sugriaudavo bei sugadindavo, ir vėl daryk viską iš naujo. Įdomu, kad ječiai visa tai darydavo ne šiaip sau, kad tik griautų.  Viską sugriovę, jie paskui mėgindavo savaip pastatyti namus arba išdirbti laukus. Bet, žinoma, iš jų darbo nieko neišeidavo, o kaimo gyventojai nebežinojo ką daryti. Jiems niekaip nepasisekdavo užtikti žvėrių; tada jie griebėsi gudrumo. Vieną kartą šerpai nukeliavo į tokią vietą, kur dažnai rinkdavosi ječiai – tą vietą jie nustatė iš mėšlo krūvų, – ir paliko tenai daug puodelių su čangu, stipriu šerpų alumi, o aplinkui išdėliojo kukri, kreivus nepalietiškus peilius. Naktį ječiai, kaip ir buvo manyta, aptiko čangą ir jį išgėrė. O apsvaigę čiupo kukri ir ėmė muštis. Rytą jie beveik visi buvo rasti negyvi, ir nuo to laiko Targno gyventojai galėjo ramiai dirbti savo darbą. Taip pasakoja žmonės.

Tik nedaugelis teigia matę jetį savo akimis. Vietiniai kalniečiai bijo su  juo susitikti, nes čia paplitęs prietaras, kad po tokio susitikimo žmogų apsėda velnias.          

1954 m. į Everesto rajoną ječių ieškoti buvo išvykusi speciali anglų-indų ekspedicija. Kaip ir daugelis kitų, jie rado pėdsakų ir kitokių ženklų, tačiau pačių ječių nematė.       
    
1955 m. T. Norgay nuvykęs į Solo Chumbu matė dvi ječių kaukoles, kurias jam parodė budistų vienuolyno vienuoliai. T. Norgay apie tai papasakojo žurnalistui. „Solo Chumbu mums pasitaikė du įdomūs įvykiai: pirmą kartą gyvenime pamačiau ječio, „baisiojo sniego žmogaus“, liekanas.  Abu kartus tai buvo vienuolynuose, Chumdžunėje ir Pangbočėje, ir abu kartus mums buvo parodytos smailėjančios formos  kaukolės su odos ir plaukų liekanomis. Chumdžunės kaukolės plaukai buvo trumpi ir šiurkštūs lyg kiaulės  šeriai; Pangbočės kaukolės plaukai buvo šviesesni, galimas daiktas, tai buvo daug jaunesnio žvėries kaukolė. Lamos tas kaukoles laikė vertingais ir galingais talismanais, be to, jos labai seniai pateko į vienuolynus, ir niekas nežinojo, iš kur jos atsirado. Gyvojo ječio paslaptis, koks jis iš tikrųjų yra, kaip ir pirma, lieka neišaiškinta.“

Tokius ir ne vien tokius sniego žmogaus skalpus saugo ne vienas vienuolynas Himalajuose.  Pangboche (3900 m aukštyje) daugiau kaip 300 metų senumo Gompa-Khumbu budistų vienuolyne ir šių eilučių autoriui teko matyti ječio skalpą. Šiame vienuolyne lankytojams rodomas ne vien skalpas, bet ir ječio skeleto dalis, ranka dėžutėje – kaip ypatingos retenybės.

 Anglų zoologas Hilas, ištyrinėjęs šios ječio rankos nuotrauką, nusprendė, kad tai nežinomo, tačiau panašaus į žmogų padaro ranka. Vilnietis keliautojas ir alpinistas Vytas Gaučys, ne kartą buvęs Nepale ir Himalajuose, viename iš vienuolynų taip pat yra regėjęs sniego žmogaus skalpo nuotrauką, nes pats eksponatas buvo pavogtas. Jis sužinojo, kad Himalajų vienuoliai saugo dar du tokius ječio skalpus. Vieną iš jų Vytui už simbolinį mokestį parodė Chum Jungo kaimo vienuoliai. Iš seifo ištrauktas plaukuotas skalpas lietuvių keliautojui priminė ir žmogaus, ir lokio galvos liekaną.

Šiaulietis alpinistas Saulius Vilius 2000 m. beveik du mėnesius praleido ekspedicijoje  Himalajuose. Jis papasakojo, kad prieš einant į žygį  Himalajuose, jam  buvo  parodyti  žemėlapiai, kuriuose yra pažymėtos net tos vietos, kur jetis buvo užpuolęs jakus ir moteris. Šerpai apgynė moteris ir nuvijo jetį. Sutikti šerpai pasakojo, kad jetis dažnai užpuola gyvulius ir žmones. Vietinių žmonių tikėjimas sniego žmogumi yra toks stiprus, jog kai kurie šerpai dėl atsargumo nešasi specialią „ječio  lazdą“, kurios kvapas atbaido šį padarą.   

Sakoma, kad sniego žmogaus šalis supa Colpos ledyninį ežerą aukštutinio Kovalingo  slėnyje, maždaug pusiaukelėje tarp Everesto ir Nepalo sostinės Katmandu. Ši visiškai himalajiška teritorija ne kartą buvo tyrinėta ieškant legendinio ječio pėdsakų.

Pasak vietinių, Pkharo slėnyje, iš visų pusių  apsuptame Himalajų kalnų, didžiausia tikimybė sutikti jetį  – sniego  žmogų. Tačiau įžengti  į  galimą jo buveinę, esančią daugiau kaip 5000 metrų aukštyje, išdrįsti gali ne kiekvienas. Tai padaryti atsisako net patys ryžtingiausi šerpai, juo labiau vietiniai gyventojai.

Kas ten iš tikrųjų gyvena, kol kas neatsakė nei mokslininkai, nei tyrinėtojai, nei alpinistai. Legendinio ječio paslaptis Himalajuose iki šiol  dar  neatskleista. Kai kas tvirtina, kad sniego žmogus Himalajuose, tai lokys ar meška.

Durys į Everestą
Himalajai sudaro trijų kalnų grandinę. Žemiausios ir piečiausios vadinamos Sivaliko kalnais, jų viršūnės iškyla apie 1500 metrų virš jūros lygio. Toliau į šiaurę yra Mažieji Himalajai, maždaug tris kartus aukštesni kalnai. Abi kalnų grandinės nusėtos derlingais slėniais, kuriuose švelnus klimatas ir  daugybė kaimų. Šiauriausioje grandinėje – Didžiuosiuose Himalajuose – dunkso 8848 metrų aukščio Everestas, aukščiausia pasaulio viršukalnė. Beje, šis aukščiausias pasaulio kalnas, esantis Kinijos ir Nepalo pasienyje, juda. Pasak kinų mokslininkų, Everestas 6-7 centimetrų per metus greičiu slenka į šiaurės rytus.

Everestas stūkso rytiniame Didžiųjų Himalajų grandinės gale, prie Nepalo ir Tibeto sienos. Apsupta ledynų, ši iškiliausia aukščiausio kalno viršūnė nuo seno traukia drąsuolius ir piligrimus, keliautojus ir alpinistus, pasiryžusius užkopti į Everestą – aukščiausią Žemės kalną. Kasmet šį kalną aplanko šimtai pasiryžėlių, nusprendusių pasiekti  jo viršūnę, tačiau tik nedaugeliui, patiems drąsiausiems ir ištvermingiausiems pavyksta pasiekti jo viršūnę.

Pirmasis keliautojas, pasiekęs Himalajus, buvo kinų vienuolis Fa Sianis, kuris 400 m. pr. Kristų atvyko į šį  kraštą ieškodamas tikėjimo tiesų. Himalajus pasauliui atrado medžiotojai ir gamtos tyrinėtojai. Daugiau negu prieš šimtą metų iki pirmųjų alpinistų ekspedicijų, jie ištyrinėjo didžiulius šio kalnyno plotus ir nubraižė žemėlapius.

Pirmąsias studijas apie Himalajus paskelbė mokslininkas R. Saundersas, jau 1783 metais pakeliui į pietinį Tibetą atlikęs botaninius ir mineraloginius Himalajų tyrinėjimus. 1849-1857 metais Himalajuose dirbęs botanikas Dž. D. Hukeris drauge su botaniku T. Tomsonu rytinėje kalnų dalyje ištyrinėjo vietinę florą ir aprašė  šimtus naujų augalų rūšių. Trys broliai Šlagintveitai 1855-1857 m. ištyrinėjo Himalajus, Tibetą ir Kunlūno kalnus, paliko mokslui neįkainojamą gamtotyros ir geografijos žinių lobyną.

Ilgą laiką iki pat XIX a. vidurio nebuvo  žinoma, kuri iš Himalajų viršūnių yra aukščiausia pasaulyje. Aukščiausiu planetos kalnu buvo laikomos viršūnės Kančendžunga, Makalu, Dhaulagiris, Gaurišankaras ir kitos.

Anglo sero Džordžo Everesto vadovaujama kartografinė  ekspedicija 1845-1852 m. Himalajuose atrado ir pažymėjo daug  kalnų ir viršukalnių. 1852 m. buvo nustatyta, kad XV numeriu pažymėta Himalajų kalnuose viršūnė sero Dž. Everesto žemėlapiuose yra aukščiausias pasaulio kalnas.

Šį  kalnų milžiną indai ir nepaliečiai vadina Sagarmata (išvertus reiškia „dangaus viršūnė“, „debesų motina“ arba „visatos motina“), tibetiečiai – Džomolungma  („visatos  motina, deivė“). Kinai  vartoja savo pavadinimą Qomolangma (kartais Qomolangma Teng), kuris gali būti sino vietinės kalbos versijos terminas, pagrįstas Tibeto legenda apie penkias dievybes (Džomo), kurių gražiausioji yra ta, kuri buvo žaliojo Esmeraldo veidu, tai Džomo Langsangma arba Džomo Langma.

1865 m. šis kalnas buvo pavadintas sero George’o pavarde – Everestas (Mount Everest). Nors dabar daugelis vietinių norėtų, kad Džomolungma taptų oficialiu kalno pavadinimu, tačiau Everestas yra visur vartojamas kaip oficialus pavadinimas ir praktiškai nepanašu, kad kada nors šis pavadinimas būtų pakeistas.

Tuoj po Everesto ekspedicijos Tibeto  ir  Nepalo valdovai uždarė savo šalis svetimšaliams ir iki XX a. pradžios šis kalnas nebuvo nei tyrinėjamas, nei lankomas ekspedicijų.

Tik 1921 m. tuometinis Dalai Lama įleido į Tibetą pirmąją britų ekspediciją, vadovaujamą pulkininko Howardo Bury. Ekspedicija pasiekė Everesto kalno papėdę, ištyrinėjo ir nubraižė jo apatinių šlaitų žemėlapį. Britas Džordžas Maloris, įkopęs į  kalną, esantį į rytus nuo Everesto, padarė pirmąsias šio kalno nuotraukas.

1924 metais birželio mėnesį Džordžas Maloris grįžo į Himalajus su kita ekspedicija. Dž. Maloris ir jo grupės narys, alpinistas Endriu Irvinas, stebimi likusių draugų, išsiruošė šturmuoti Everesto. Šie du bebaimiai alpinistai beveik pasiekė viršūnę, kai juos pasiglemžė tamsūs debesys ir daugiau jų niekas nerado. Niekas iki šiol nežino, ar jie nugalėjo Everestą, daugelis tiki, kad jie pasiekė viršūnę, tik jiems pritrūko jėgų grįžti atgal. Kaip priesakas naujiems šios viršūnės kopėjams išliko Dž. Malorio prieš lipant į šį kalną pasakyti žodžiai: „Aš noriu įkopti į Everestą todėl, kad jis yra.“

Aukštybėse stūkso šis  kalnas. Jis iškilęs aukščiau nei kitos viršukalnės. Nuo šios viršūnės į žydras erdves didingai sklendžia balta sniego karūna. Aukščiausioji pasaulio viršukalnė kupina paslaptingumo ir magijos. Amžino ledo ir sniego valdovė kelia savo žėrinčią karūną į dangų išsaugodama nepaprastą pasaulį, kurį pažinti gali tik išrinktieji.
Nikolajus Rerichas rašė: „Čia minima viršūnė yra Everesto viršūnė arba kaip ji vadinama tibetietiškai, Džamo Kang-Kar – Baltojo Sniego valdovė. Aukščiausias taškas Žemėje, taip pat ir abu pasaulio ašigaliai turi didžiulę reikšmę dėl savo galingų elektromagnetinių jėgų atsargų, kurie juose yra sukaupti. Legenda byloja, kad tada kai ateis kritinis momentas – būti ar nebūti mūsų Žemei, šie taškai  turės lemiamos reikšmės planetos išgelbėjimui.“

Keliaujant Nepale, Himalajuose pavyko priartėti prie Everesto bazinės stovyklos prieigų ir iš pagarbaus atstumo pažvelgti į šį dievų ir dangaus saugomą pasaulio stogą. Džomolungma – baltoji „Visatos motina“. Tai didingas, pagarbos ir šventumovertas kalnas, visų viršūnių viršūnė.

Praėjusio amžiaus pabaigoje Indijos Didžioji trigonometrijos tarnyba Everestui buvo patvirtinusi ir vieną tibetietišką vardą – Mi-ti Gu-ti Cha-pu Long-nga. Išvertus tai skambėtų maždaug taip: „Jūs  negalite pamatyti viršūnės iš arti, bet jūs galite pamatyti viršūnę iš devynių pusių, ir paukštis, pakilęssuligviršūne, užsimerkia.“

Savo autobiografijoje Tenzingas Norgay mini ir kitą šios viršukalnės pavadinimą, kurį jam yra sakiusi jo motina ir kuris išvertus iš nepaliečių kalbos, skambėtų maždaug taip: „Kalnas toks didelis, kad nei vienas paukštis negali jo perskristi.“                                                                                                                                          

Friedrich Nietzsche knygoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ rašė: „Prieš kalną savo stoviu aš aukščiausią ir prieš ilgiausiąją kelionę: todėl pirma žemiau man nusileisti reikia nei kada nors  lig šiolei:

Žemiau, giliau į skausmą, nei kada nors lig šiol buvau  nužengęs, į pačią gelmę jo juodžiausią! Tokia valia likimo mano: pirmyn! Esu jau pasirengęs.

Iš kur kalnai aukščiausi? – taip klausiau aš kadaise. Ir  sužinojau, kad kalnai iš jūros kyla. Šis pėdsakas – įrėžtas į  uolas ir jų viršūnių šonus. Aukščiausia turi iš giliausia į  savo aukštį kilti. Štai taip Zaratustra kalbėjo stovėdamas  viršūnėje...“

Ar  būta  Lietuvoje  aukštų  kalnų?  Lietuvių  mitologijoje sutinkami  kalnai.  J.  Basanavičius  rašo  apie  tai, kad  mūsų  senosiose  dainose  ir  pasakose dažnai minimi  kalnai.

(Bus tęsinys)

Aukščiausia pasaulio viršūnė. Everestas
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Paslaptingi mantros rašmenys. Himalajai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Nepalas. Gyvenvietė Himalajuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.