Sausio 30 d. 18 val. „Laiptų galerijoje“ pristatoma nauja Vitalijos Morkūnienės knyga „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“. Dalyvauja knygos autorė, aktoriai Nomeda Bėčiūtė, Vladas Baranauskas. Muzikinės improvizacijos – Audriaus Jonaičio (saksofonas).

Esama žmonių ir vietų, kuriems nusakyti įprasti žodžiai ir dydžiai netinka. Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas ir atokus Paberžės bažnytkaimis Kėdainių rajone kaip tik tokie.

Iki Paberžės, galingo dvasinės traukos centro, buvo skaičiuojami kilometrai nuo Vilniaus, Varšuvos, Talino, Peterburgo ir kitų pasaulio miestų, o Paberžės ganytojas pelnė žmonių kunigo titulą ir dar gyvas būdamas tapo legenda. Kelis dešimtmečius Paberžės kryptimi, tėvo Stanislovo kryptimi tekėjo žmonių upė.

Su tėvu Stanislovu galėjai kalbėtis apie viską. Jis mokėjo paprastais žodžiais pasakyti, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, jo kančios ir jo kelio prasmė. Gebėjo įžiebti žmogui viltį ir neleido jaustis paskutiniam eilėje prie Dievo. Neskirstė žmonių pagal kilmę, padėtį visuomenėje, mokslo ar turto cenzą. Jam nebuvo nereikalingų žmonių.

Tėvas Stanislovas dar ilgai bus dvasine Paberžės dominante. Netelpantis standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsus ir laisvas, veržlus, atviras ir patiklus, netausojantis savęs, atsidavęs tarnystei, spinduliuojantis meilę žmonėms. Gyvas krikščioniškumo liudijimas.

Paberžė – vieta, kurioje nesikryžiuoja dideli keliai.

Paberžė – vieta, kur į vieną nesuteka didelės upės.

Paberžė – vieta, kurioje susitinka laikas ir žmogus, žmogus ir Dievas.

Kur žmogus stoja į akistatą su pačiu savimi.

Žurnalistė, rašytoja Vita Morkūnienė, kurios knyga „Pokalbiai tėvo Stanislovo celėje“ sulaukė net trijų leidimų, šioje esė ir fotografijų knygoje į tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną žvelgia atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu, atskleisdama ne tik tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus, bet ir prakalbinama gerai jai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.

„Po tėvo Stanislovo mirties, gal net laidotuvių dieną, vienas estų intelektualas, dažnai lankydavęsis Paberžėje, ją mylėjęs, iš tėvo Stanislovo rankų priėmęs Krikšto sakramentą, pasakė: „Jeigu yra kas iš tikrųjų prisimins tėvą Stanislovą ir jo gedės, tai Paberžės daiktai“. Pasakė, nenorėdamas užgauti artimų ir tolimesnių tėvą Stanislovą supusių žmonių. Tenorėdamas pasakyti, kokia kokia gyva ir tikra yra tėvo Stanislovo Paberžėje sukurta giedančių daiktų karalystė. Tie žodžiai nėjo iš galvos, nepaleido. Jie tapo raktu į šią knygą. Tėvo Stanislovo portretų joje bus nedaug. Už jį kalbės Giesmę Esimui giedantys Paberžės daiktai.“

„Rašydama šią knygą norėjau, kad ją skaitantis žmogus tarsi pasijustų mano vietoje priešais Tėvą Stanislovą. Kad tai jis atvertų širdį, kalbėtųsi ir klaustų apie tai, kas svarbiausia, dėl ko skauda ar džiaugiasi širdis. Kad išgirstų tikriausius, reikalingiausius žodžius.  Kad iš tylos sugrįžtų tėvo Stanislovo žodžiai, nepraradę savo gyvybės ir savo vertės“. (Vitalija Morkūnienė)