Afrika. Daugiasluoksnis ir daugiatautis žemynas. Šiaurės Afrikos žmonės ir garsai, Kartaginos istorija, Sacharos dykuma, smėlis, gamta, tunisiečių papročiai ir tradicijos. Visa tai persipina su asmeniniais išgyvenimais ir įspūdžiais, patirtais kelionėje po Tunisą – Viduržemio jūros ir Afrikos perlą.
      
Viduržemio jūros karalius – Kartagina
Būti Tunise ir nepamatyti šio miesto – didelis praradimas keliautojui. Tai buvo vienas didingiausių senovės miestų, kuriame gyveno beveik milijonas gyventojų ir kuris vos nesunaikino Romos imperijos.

Kartagina tapo nepriklausoma nuo Finikijos ir užėmė svarbią vietą vidurinėje Viduržemio jūros dalyje. Ji tapo galinga respublika ir ėmė kurti savo kolonijas.

Tuniso istoriją geriausia pradėti nuo pažinties su Kartagina. Pirmoji mūsų kelionės diena ir buvo skirta Kartaginai. Iš Tuniso Kartaginą galima pasiekti priemiestiniu traukinuku. Kartaginos griuvėsiai plyti netoli sostinės. Čia viskas alsuoja praeitimi ir čia geriausiai pajunti istoriją. Tai vienas seniausių ir žinomiausių pasaulyje Tuniso miestų. Todėl būtina kiek plačiau prisiminti jos istoriją.

Tūkstančius metų menantis miestas senovėje buvo vadinamas Viduržemio jūros karaliumi.

Apie Kartaginos įkūrimą pasakoja  legendos. Viena jų byloja, kad finikiečių  princesė Heraklio žynio Akerbo (arba Sichėjo) žmona Didonė buvo Tyro, viešpatavusio senosios Finikijos saloje prie žemyno, karaliaus Pigmaliono sesuo. Kai Pigmalionas dėl turto nužudė jos vyrą Sichėją, Didonė surinko grupę bendraminčių ir išplaukė ieškoti naujos karalystės.

Atvykusi į dabartinę Kartaginos teritoriją, Didonė susidūrė su vietinių gyventojų berberų pasipriešinimu, tačiau jai pavyko čia įsitvirtinti. Ji apgavo patiklų berberų valdovą Jarbą, pasiūliusį jai pasiimti tiek Kartaginos žemės, kiek jos uždengs viena jaučio oda. Didonė per vieną naktį supjaustė storą jaučio odą siauromis atraižomis ir jomis apklojo didelį žemės plotą.

Pakrantėje ant uolos ji pastatė mūrinę tvirtovę Birsą, didingą miestą ant Šiaurės Afrikos kranto – Kartaginą. Po ilgų klaidžiojimų į Kartaginą pas karalienę Didonę užklydo iš Trojos pasitraukęs karo didvyris Enėjas. Per Veneros, Enėjo motinos, intrigas Didonė įsimylėjo Enėją. Enėjas norėjo čia amžinai įsikurti, vesti Didonę ir tapti Kartaginos valdovu, bet dievai buvo nusprendę kitaip. Jupiterio pasiuntinys Merkurijus liepė Enėjui keliauti toliau, kadangi ne čia jam buvo skirtoji šalis. Todėl Enėjas buvo priverstas slaptai išplaukti iš Kartaginos, o Didonė iš nevilties nusižudė. Prieš tai ji prisiekė keršyti ir taip sukūrė pagrindą vėlesniam konfliktui tarp Kartaginos ir Romos.

Skaudžią meilės istoriją papasakojo romėnų poetas Vergilijus (70–19 m. pr. m. e.) epinėje poemoje „Eneida“. Šios poemos pirmoje giesmėje „Teukrai Kartaginoje“ rašoma: „Senas Kartaginos miestas, gyvenamas Tiro išeivių, / Priešais Italų krantus ir Tiberio žiotis dunksojo. Pertekęs turtų jis buvo ir kruvino karo išalkęs“ (Vergilijus „Eneida“. Iš lot. kalbos vertė A. Dambrauskas. V.: „Vaga“, 1989, p. 5).

2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje buvo atlikta anglų baroko kompozitoriaus Henry Purcello opera „Didonė ir Enėjas“. Ši karališkoji opera pasakoja apie Kartaginos karalienės Didonės ir Trojos karo didvyrio Enėjo nelaimingą meilę, kuri negailestingų dievų intrigomis buvo sužlugdyta.  

Kartaginos (lot. Carthago) karalystė devintajame amžiuje pr. m. e. tapo vienu iš pūnų centru. Kartaginos miestą Tuniso teritorijoje įkūrę finikiečiai (pūnai) kolonizavo vietinius gyventojus berberus, sėkmingai puldinėjusius Viduržemio jūros skalaujamus Europos pakraščius, Sicilijos ir Sardinijos salas.

Kartagina, finikiečių įkurtas miestas Šiaurės Afrikoje (dabartiniame Tunise), buvo labai patogioje, idealiai tinkančioje jūrinei prekybai vietoje. Iš pradžių finikiečiai jai davė Karjat Hadaša (finikiečių kalba Qart-hadaš – „Naujasis miestas“) pavadinimą. Vėliau graikai ją vadino Kartago, o romėnai Carthagina. Kartagina reiškia „naujasis miestas“, dabar Kartažas.

Tradiciškai manoma, jog Kartaginą („naująjį miestą“) įkūrė finikiečiai 814 metais pr. m. e., nors istorikai tebesiginčija dėl miesto įkūrimo datos.

Kartagina įkurta Tuniso įlankos sąsiauryje, su žemynu ją jungė 5 km ilgio sąsmauka, šalia kurios buvo pastatyta triguba siena su aukštais bokštais, 8 m pločio sienose buvo įrengtos kareivinės, ginklų sandėliai, arklidės ir patalpos drambliams.

Pastatyta Šiaurės Afrikos (dabartiniame Tunise) pakrantės iškyšulyje, Kartagina buvo puikioje strateginėje vietoje ir galėjo daryti įtaką bei kontroliuoti praplaukiančius laivus Viduržemio jūroje. Dėl geros geografinės padėties Kartaginoje vykdavo intensyvi prekyba, todėl miestas turtėjo. Sparčiai virsdama klestinčiu uostu, palaipsniui Kartagina išsivystė į galingą Viduržemio jūros valstybę ir tapo pagrindine Romos karine varžove.

Graikų istorikas Apianas taip rašė apie kartaginiečius: „Savo karine galia jie prilygo graikams, o turtais nusileido tik persams.“

Kartaginos pietrytiniame įlankos krante buvo įrengtos dvi prieplaukos, kurias tarpusavyje jungė kanalas. Viena prieplauka buvo skirta prekybiniams laivams, kita – kariniams. Miesto centre ant kalvos buvo pastatyta tvirtovė – Birsa. Žemiau šurmuliavo senamiestis su turgumi ir daugiaaukščiais namais, o šiaurinėje dalyje buvo įkurta Magara – užmiesčio rajonas su prabangiomis vilomis, vandentiekiu ir nekropoliu. Ypač Kartagina sustiprėjo apie IV a. pr. m. e.
Pūnų (jais buvo vadinami finikiečiai) karų metu, trečiajame ir antrajame amžiuose pr. Kr. Kadangi netoli Kartaginos buvo Roma, šių miestų interesai ilgainiui susikirto. Per virtinę mūšių Kartagina paklupdė Romos galybę.

Hanibalo kampanija, surengta III a. pr. m. e., laikoma vienu didžiausių antikos laikų karo žygių.  Hanibalas vadovavo Kartaginos kariuomenei per Antrąjį pūnų karą su Roma (218–201 m. pr. m. e.). Kartaginiečių karvedys Hanibalas kėlė grėsmę Romai, tačiau 146 m. pr. Kr. Kartagina krito prieš romėnų armiją ir buvo sunaikinta.

Katonas Vyresnysis kiekvieną savo kalbą Romos senate baigdavo žodžiais: „Kartagina turi būti sugriauta“ („Delenda est Carthago“). 150 m. pr. m. e. romėnai apkaltino kartaginiečius taikos sutarties pažeidimu ir trečią kartą paskelbė jiems karą. Tai buvo Trečiasis pūnų karas, kuris turėjo visiškai sunaikinti Kartaginą. Po trejų metų apgulties Kartaginos gynėjai pasidavė romėnų malonei. Romėnai sugriovė sostinę, gyventojus išvarė į vergiją.

Straipsnio autorius Kartaginoje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Mozaika Naujosios Kartaginos archeologijos muziejuje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.