Šiauliai – ketvirtasis pagal dydį Lietuvos miestas, įkurtas didelių Pabaltijo kelių kryžkelėje. Šiaulių istorijos pradžia siejama su 1236 metų Saulės mūšiu, per kurį buvo sutriuškinta į Lietuvą įsibrovusi kalavijuočių ordino kariuomenė.

XVI–XVIII Šiauliai buvo didelio valstybinio dvarų komplekso, vadinamo Šiaulių ekonomija, administracinis centras. XVIII amžiaus pabaigoje ekonomijos valdytojas Antanas Tyzenhauzas Šiauliuose įkūrė manufaktūrą. Po Abiejų tautų respublikos trečiojo padalijimo Šiauliai tapo apskrities centru.

1836 metais per Šiaulius buvo nutiestas Peterburgo-Karaliaučiaus plentas. 1871 metais nutiesus Liepojos-Romnų geležinkelį miesto ekonominiai ryšiai dar labiau sustiprėjo.

XIX amžiaus antrojoje pusėje Šiauliuose buvo sparčiai kuriamos pramonės įmonės.

Pradžia
O vaistinės Lietuvoje buvo pradėtos steigti XVI amžiuje, bet iki XVIII amžiaus pabaigos jų buvo labai mažai, tik stambiausiuose miestuose ir kai kuriose feodalų rezidencijose.

Valstybės iždininko A. Tyzenhauzo nurodymu buvo įvesta ekonomijų gydytojų tarnyba. Gydytojai savo bute privalėjo turėti vaistų. 1777 metais Šiaulių ekonomijos gydytoju buvo paskirtas Jonas Valanskis.

1913 metais skelbtame Mykolo Brenšteino straipsnyje „Vaistinės Lietuvoje“ nurodoma, kad pirmasis Šiaulių pavieto gydytojas Bernhardas 1798 m. spalio 30 d. gavo privilegiją ir įsteigė viešąją vaistinę nuosavame name Šiaulių miesto Leparsko gatvėje. Vaistinę Bernhardas greitai pardavė iš Torūnės atvykusiam farmacininkui Dovydui Hekingui, kuris šią vaistinę, gavęs valdžios privilegiją, perkėlė į nuosavą Fabriko gatvėje (dabar Vilniaus g.). 1815 metais vaistinėje, be paties savininko, dirbo vienas gizelis ir vienas mokinys. D. Hekingas vaistinę labai padidino ir 1816 metais Vilniaus ir Leparsko gatvių kampe pastatė specialiai vaistinei skirtą didelį medinį namą.

1820 metų Gubernijos gydymo valdybos ataskaitoje nurodoma, kad D. Hekingo vaistinė labai gerai įrengta ir aprūpinta vaistais, o ataskaitos paraštėje inspektoriaus parašyta: „Verta viršininko dėmesio“.

D. Hekingas priklausė Sankt Peterburgo farmacijos mokslinei draugijai.

1822 m. rugsėjo 1 d. provizorius Rafailas Bambergas Šiauliuose įsteigė antrąją vaistinę.

Mirus D. Hekingui, jo našlė samdė vaistinės valdytojus – iš pradžių provizorių Petrą Melcerį, vėliau vaistinę pardavė. Nuo 1833 metų vaistinės savininkas buvo provizorius Šeferis.

1834 metais Gubernijos valdybos ataskaitoje rašoma, kad abi Šiaulių vaistinės tvarkingos, tačiau R. Bambergo vaistinė, t. y. naujoji, neturi gyventojų pasitikėjimo, todėl jos savininkui yra nelengva. Provizorius R. Bambergas, negalėdamas atlaikyti senosios vaistinės konkurencijos, 1834 metais vaistinę pardavė provizoriui Danieliui Šaferiui, kuris vaistinę netrukus perkėlė į Šiluvą. Ir taip Šiauliuose gana ilgam laikui – apie 90 metų – liko tik viena Šaferio vaistinė.

1866 m. rugpjūčio 10 d. V. Zaifertas Šiauliuose įsteigė antrąją vaistinę. 1870 metais provizorius Nurokas gavo leidimą įsteigti Šiauliuose trečiąją vaistinę. 1872 metais Šiauliuose minimos trys vaistinės: D. Šeferio, V. Zaiferto ir Nuroko.

Vilniaus generalgubernatoriaus 1872 metų ataskaitoje nurodoma, kad tais metais Kauno gubernijoje buvo 50 vaistinių, iš kurių viena Šiauliuose sudegė ir nebuvo atstatyta, o mirus savininkui buvo uždaryta ir Šiluvos vaistinė. Taigi 1872 metais sudegė ir senoji Šiaulių vaistinė, įsteigta 1798 metais ir veikusi Šiauliuose 74 metus. Šiauliuose vėl liko dvi vaistinės: V. Zeiferto ir Lambergo. Vadinasi, trečiosios vaistinės steigėjas Nurokas vaistinę, vos tik ją įkūręs, pardavė Lambergui (Limbergui).

Abu vaistininkai draugiškai sugyveno, nes 1875 metais jų abiejų vardu buvo išduotas leidimas Šimšėje įsteigti jų vaistinės filialą, tačiau vaistinės neįsteigė ir 1877 metais oficialiai atsisakė duoto leidimo.

Tuo metu abiejų vaistinių apyvarta buvo nemaža. 1877 metais provizoriaus V. Zaiferto vaistinėje buvo gauti 6274  receptai, už kuriuos gauta 2454 rubliai, už bereceptį pardavimą gauta 1117 rublių, iš viso 3572 rubliai. Provizoriaus Lembergo vaistinėje iš viso gauta 3865 rubliai.

1880 metais pasikeitė abiejų vaistinių savininkai: vienu savininku tapo provizorius A. Lagaika, kitos – provizorius Freimanas.

1884 metais provizorius Vilhelmas Glavitas įsteigė Šiauliuose homeopatinę vaistinę, kuri veikė dešimt metų – iki 1894 metų.

1889 metais A. Lagaikos vaistinę nuomojo ir valdė Jonas Kozmianas, Freimano įpėdinių vaistinę valdė Isakas Kailinas.

1892 metais provizoriaus A. Lagaikos vaistinėje dirbo vienas provizorius, vienas provizoriaus padėjėjas ir du mokiniai, provizoriaus Freimano įpėdinių vaistinėje – vienas provizorius, vienas provizoriaus padėjėjas ir trys mokiniai, tik provizoriaus V. Glavitas savo homeopatinėje vaistinėje dirbo pats vienas.

1894 metais provizoriaus Freimano įpėdinių vaistinės savininku tampa provizorius Camachas Volpė. 1895 metais provizorius Mordehelis Gurvičius gavo leidimą įsteigti trečiąją vaistinę. 1896 metais provizoriaus A. Ligeikos vaistinės savininku tapo vaistininko padėjėjas Tacianas Laucevičius.

XX amžius
1900 metais Šiauliuose gyveno 16731 gyventojai, veikė trys normalinės vaistinės: vaistininko padėjėjo T. Laucevičiaus, provizoriaus C. Volpės ir provizoriaus M. Gurvičiaus. Po Pirmojo pasaulinio karo, 1922 metais, buvo keturios vaistinės, du urmo vaistų sandėliai.

1905 metais T. Laucevičiaus vaistinėje, be jo paties, dirbo dar provizorius vaistinės vedėjas ir du vaistinės mokiniai, provizoriaus C. Volpės vaistinėje – trys mokiniai, o provizoriaus M. Gurvičiaus – net šeši.

1905 metų streikavo didžiųjų Lietuvos miestų farmacininkai ir tarnautojai.

1905 m. gegužės 3 d. nedirbo ir Šiaulių vaistinė, šaltiniuose nenurodyta kuri. Manoma, kad tai buvo T. Laucevičiaus vaistinė, nes joje dirbo Bronius Laucevičius, lietuvių literatūros istorijoje žinomas pseudonimu Vargšas, aktyvus 1905 metų revoliucinio judėjimo dalyvis.

1914 metais T. Laucevičiaus vaistinę valdė provizorius Stanislovas Šupyla, provizoriaus Cemacho Volpės vaistinėje dirbo vienas vaistininko padėjėjas ir du mokiniai, provizoriaus Mordehelio Gurvičiaus vaistinėje – du vaistininko padėjėjai ir du vaistinės mokiniai.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1922 metais buvo keturios vaistinės, du urmo vaistų sandėliai, 1922 metais provizorius Kazys Kazlauskas įsteigė chemijos farmacijos laboratoriją „Galen“.

1934 metais Šiauliuose buvo septynios vaistinės ir du urmo vaistų sandėliai.

1998 metais Šiauliuose jau buvo septynios vaistinės, vienas urmo vaistų sandėlis ir chemijos farmacijos laboratoriją „Galen“.

Šiaulių vaistų sandėlio salėje įvyko iškilmingas Šiaulių miesto pirmosios vaistinės įsteigimo 200 metų minėjimas. Į renginį atvyko svečiai iš Kauno, atstovai iš Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus, Šiaulių miesto savivaldybės, Šiaulių miesto gydymo įstaigų ir vaistinių, rajoninių vaistinių, kraštotyrininkai.

Renginio dalyviams pranešimus skaitė Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus doc. daktarė Vilma Gudienė, šiaulietė provizorė Vanda Kavaliauskienė, provizorė Antanina Rulinskienė it kt.

Minėjimo dalyviai prisiminė Šiaulių miesto pirmąsias vaistines ir jose dirbusius darbuotojus, palikusius daug gerų darbų, kūrusius farmacijos praeitį ir ateities planus, kelią, kuriuo siekiame teikti žmonėms sveikatą, padėdami įveikti ligas.

Renginio metu buvo organizuota senovinių farmacijos eksponatų paroda, dalyviai sudainavo provizoriaus Petro Maco sukurtą „Odė farmacijai“.

2010 metais Šiaulių miesto „Valerijono“ vaistinė paminėjo C. Volpės vaistinės įsteigimo 140-metį.

1998 metais, praėjus 200 metų, nuo pirmosios vaistinės įsteigimo, Šiauliuose buvo 49 vaistinės ir jų filialai bei per dešimt didmeninių vaistų tiekimo įmonių. Šiose vaistinėse ir tiekimo įmonėse dirbo per 500 darbuotojų, iš jų – per 200 farmacijos specialistų.

2018 metais mieste dirba beveik dvigubai daugiau vaistinių ir žinoma, žymiai daugiau farmacijos specialistų.

Šiaulių miesto vaistinės ir jų vaistininkai per 220 metų laikotarpį nuėjo sudėtingą gyvenimo kelią. Vaistininkai kūrė miesto farmacijos istoriją ir ateitį, visa tai skaitome darbuotojų prisiminimuose, apie tai byloja įvairūs dokumentai ir nuotraukos.

Yra sukaupta nemažai farmacijos istorijos senovinių eksponatų: vaistininkų darbo priemonių, įvairių dokumentų, knygų, receptų. Visa tai jau išėjusios Amžinybėn kraštotyrininkės provizorės Antaninos Klupšaitės-Rulinskienės kruopštaus, atsidavusio farmacinio darbo rezultatas.

Daugiau kaip šimtas ataskaitų, vaistinių bylų ir albumų perduota saugoti Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejui Kaune.

Šaltiniai: „Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus aktai“ 1995 metai. Kaunas A. Kaikario ir A. Rulinskienės straipsnis „Iš Šiaulių miesto vaistinių istorijos“, 95-102 p. Šiaulių miesto vaistinių istorinė-archyvinė medžiaga.

Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninės kontoros darbuotojų kolektyvas 1973 m.
Asmeninio archyvo nuotr.