Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninės kontoros buvusiai ilgametei vadovei, Katinų muziejaus, vienintelio Lietuvoje ir trečiojo Europoje, įkūrėjai provizorei Vandai Kavaliauskienei lapkričio 23-iąją būtų sukakę 95-eri metai.
Jaunųjų gamtininkų centre, Žuvininkų g. 18, 1990 m. gegužės 17 d. provizorė V. Kavaliauskienė įkūrė Katinų muziejų.
Kai kurios biografinės žinios
Vanda Jurevičiūtė-Kavaliauskienė gimė 1929 m. lapkričio 23 d. Šapnagių kaime Šiaulių apskrityje Stasio Jurevičiaus ir Jadvygos Lastauskaitės-Jurevičienės šeimoje. Šeimoje augo dvi dukros ir du sūnūs. Tėvas, žymus provizorius, dirbo vaistinėse, Šiaulių farmacijos laboratorijoje „Galen“, laikinai pavadavo vedėjus. Motina Lastauskaitė-Jurevičienė buvo namų šeimininkė.
Dukra Aldona tapo gydytoja, Vanda pasekė tėvo pėdomis ir tapo provizore, sūnūs Algirdas ir Vytautas – diplomuoti inžinieriai-statybininkai. Sūnaus Algirdo žmona Juzefa Jurevičienė taip pat buvo farmacininkė.
Be to, Stasys Jurevičius mokytojavo Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1935 metais jis parengė ir išleido pirmąją lietuvišką vadovėlį „Organinė chemija“‘.
1950 metais Šiaulių tarprajoninę kontorą performavus į Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių srities skyrių, V. Kavaliauskienė paskirta prekybos skyriaus vedėja, o nuo 1951 iki 1959 m. vasario 1 d. – Vyr. farmacijos valdybos Šiaulių skyriaus valdytojo pavaduotoja, po skyriaus reorganizacijos nuo 1959 iki 1989 m. sausio 1 d. Vyr. farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninės kontoros valdytoja.
Provizorė V. Kavaliauskienė nuolat kėlė dalykines specialybės žinias, lankė tobulinimosi kursus Maskvoje I. Gečenovo medicinos institute, Vilniuje ir Kaune, jai suteikta aukščiausioji farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija.
Už ilgametį ir atsidavusį darbą V. Kavaliauskienė apdovanota „Sveikatos apsaugos žymūno“ ženklu, jai suteiktas Sveikatos apsaugos nusipelniusios darbuotojos garbės vardas, Lietuvos Respublikos nusipelniusios provizorės garbės vardas.
Provizorė V. Kavaliauskienė aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje 1957–1987 metais buvo renkama Šiaulių miesto deputate, sveikatos apsaugos nuolatinės komisijos sekretore, 1957–1971 metais – teismo tarėja, vieną kadenciją – Aukščiausiojo teismo tarėja. Aktyviai dalyvavo miesto Moterų tarybos darbe, buvo „Žinijos“ draugijos medicinos mokslų skleidimo sekcijos nare, miesto knygų bičiulių draugijos plenumo nare, Farmacininkų mokslinės draugijos nare. Už aktyvų dalyvavimą kraštotyros darbe apdovanota Mikelio prizu.
Vėliau V. Kavaliauskienė paprašė ir buvo paskirta į 125-ąją vaistinę valdytojos pavaduotoja, o 1990 m. vasario 1 d. išleista į užtarnautą poilsį.
Gyvenimas pašvęstas farmaciniam darbui
V. Kavaliauskienė farmacinį darbą pradėjo dirbti sunkiais pokario metais, kai 80 procentų Šiaulių miesto vaistinių buvo sugriautos. Tik praėjus frontui ji atėjo dirbti į 314-ąją vienintelę mieste likusią nesugriautą vaistinę.
Farmacininkai tuomet duodavo vaistų žmonėms be pinigų, nes niekas jų dar neturėjo, o pagelbėti reikėjo. Rinko vaistus iš sugriautų vaistinių ir nešė juos į vienintelę likusią.
Vyko atstatomasis darbas, gyvenimas pamažu gerėjo. Niekas neskaičiavo darbo valandų atstatant miestą iš griuvėsių. Provizorei V. Kavaliauskienei vadovaujant Šiaulių zonoje buvo 91 vaistinė, 303 vaistinių punktai, kontrolinė analitinė laboratorija ir darbų vykdytojo baras. Įsteigtos naujos vaistinės: keturios Šiauliuose, trys Panevėžyje, po vieną Naujojoje Akmenėje, Lioliuose, Ventoje, Gatarčiuose, Rėkyvoje. Perkeltos į naujas patalpas beveik visos rajonų vaistinės: Biržų, Kupiškio, Mažeikių, Pakruojo, Radviliškio, Rokiškio, Kelmės, Akmenės, Pasvalio miesto bei kaimo vietovėse: Meškuičių, Gruzdžių, Padubysio, Kurtuvėnų, Šaukėnų, Žagarės, Riukų, Linkuvos, Lygumų, Baisogalos, Šiaulėnų, Židikų, Laižuvos, Gedos, Papilės, Naujamiesčio, Raguvos, Ramygalos, Krekenavos, Pumpėnų, Krinčino, Saločių, Nemunėlio, Radviliškio, Papilės, Kamajų, Panemunėlio, Pandėlio, Subačius ir kitos vaistinės.
Naujai įsteigtos bei perkeltos į naujas patalpas vaistinės įrengtos pagal naujausius farmacijos reikalavimus, jų gražūs interjerai, aprūpintos naujais baldai, įrengimais, sudarytos geros darbo sąlygos darbuotojams.
V. Kavaliauskienė daug dėmesio skyrė gyventojų bei gydymo įstaigų aprūpinimui vaistais, tobulino informacinį darbą, steigė informacijos kabinetus, vaistinėse, glaudžiai bendravo su gydymo įstaigomis, organizuodavo gydytojų ir farmacininkų konferencijas.
Mylėti žmogų ir savo profesiją – tai buvo svarbiausias jos uždavinys ir tikslas, kurio siekė ir kurį diegė auklėdama jaunuosius specialistus, atvykusius į Šiaulių bei Panevėžio krašto vaistines. Ji didžiavosi ir džiaugėsi savo darbuotojų kolektyvu, nes gerai suprato, kad tik nuoširdus, bendras darbas leis pagerinti farmacinę veiklą, kartu padėti ligoniui. Ji visuomet sakydavo: „Gyvenimas yra gražus...“
Provizorė V. Kavaliauskienė šiam kilniam ir atsakingam farmaciniam darbui pašventė 50 metų.
V. Kavaliauskienės katinų muziejus
Būdama pensininke, V. Kavaliauskienė pradėjo dirbti Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotyje (dabar – Jaunųjų gamtininkų centras) ir 1990 m. gegužės 17 d. įkūrė Katinų muziejų. Muziejaus eksponatai – V. Kavaliauskienės katinų kolekcija, kurią ji rinko daugiau nei 50 metų, tai suvenyrai, fotografijos, paveikslai, indai su katinais iš viso pasaulio.
Muziejus greitai tapo žinomas ne tik Šiauliuose ir Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Muziejų kasmet aplanko keli tūkstančiai turistų, ne tik iš Lietuvos, bet ir tolimųjų kraštų, pvz., iš Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kt.
Katinų muziejus yra vienintelis Lietuvoje ir trečias Europoje po Šveicarijos ir Olandijos, labai populiarus ne tik tarp vaikų, bet ir suaugusiųjų.
Vos peržengus Katinų muziejaus slenkstį kiekvieną lankytoją pasitinka daugiau kaip 9 000 katinų eksponatų, išdėstytų trijose salėse. Jų pilna stenduose, ant palangių, sienų ir visur kitur, kur tik galima juos patalpinti.
Perėję ir apžiūrėję muziejaus eksponatus greitai įsitikiname, kad tas pats keturkojis visai nepanašus į savo giminaičius Australijoje ir Portugalijoje, Čekijoje ir Japonijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje, Kanadoje ir Vengrijoje. Katinas dėl savo jautrumo yra atlikęs daug žygdarbių. Dažnas turistas net neįtaria, koks jis sumanus ir išradingas, gudrus ir netgi labai protingas.
V. Kavaliauskienės katinų kolekcija yra nepaprastas pavyzdys, kaip vieno žmogaus įdomus pomėgis gali tapti įdomus visiems. Ne veltui apie V. Kavaliauskienės katinų muziejų rašyta JAV, Prancūzijoje, Belgijoje, Vietname, Anglijoje, Čekijoje. Nemažai rašyta respublikinėje, taip pat Šiaulių miesto laikraščiuose „Šiaulių naujienos“ ir „Šiaulių kraštas“.
Muziejaus darbuotojai kiekvienais metais organizuoja Katinų muziejaus gimtadienio minėjimą. Ypač įdomiai ir turiningai vyko 27-ojo muziejaus paminėjimas 2017 m. gegužės 17 d. Jame dalyvavo menininkai, dailininkai ir žurnalistai. Muziejaus vadovė Ernesta Daukšienė įdomiai papasakojo apie sukauptus katinėlių eksponatus, muziejaus organizuojamas parodas.
Dažnai juokaujama, kad muziejui vadovauja tikri katinai – direktorius Perlas, sekretorė Mildutė, pavaduotoja Meilutė ir nauja katytė Kopa.
Panevėžietė poetė farmacininkė Irena Aleknienė muziejui padovanojo 2000 eilėraščių apie katinėlius.
Katinų muziejus 2010 metais pavadintas provizorės Vandos Kavaliauskienės vardu.
Vėliau V. Kavaliauskienė Katinų muziejaus kolekciją per 4000 eksponatų padovanojo Šiaulių miesto savivaldybei. „Aš gimtajam miestui padovanojau brangią ir vertingą kolekciją tam, kad šiandieniai miesto gyventojai ir ateinančios kartos galėtų lankyti Katinų muziejų ir džiaugtis mano surinkta kolekcija“, – sakė V. Kavaliauskienė „Šiaulių naujienoms“.
2015 m. gegužės 15 d. prie V. Kavaliauskienės katinų muziejaus 25-mečio proga atidengtas smagus Šiaulių miesto dizainerio V. Purono paminklas katinams. Monumento viduje puikuojasi užrašas „Amžina šlovė“, o paminklą puošia katinai. Paminklas skirtas katinams, žuvusiems kovoje su šunimis.
Kaip ir kažkada sakė pati V. Kavaliauskienė, taip ir šiandien muziejus siekia skiepyti meilę gyvūnams bei skatinti kolekcionavimą, kuris gydo ir žmogaus sielą.
„Mes norime kad vaikai jau nuo mažų dienų jaustų, kad gyvulėlį – kačiuką ar šuniuką – reikia mylėti. Ir ne tik mylėti, bet ir jį globoti. Antra, gal kas „susigundys“ kolekcionuoti, nes kolekcionavimas suteikia ne tik malonumą, bet veikia raminamai. Norėtųsi, kad vaikai mokėtų suprasti kito gyvenimą. Kito – žmogaus ar gyvūnėlio“, – sakė garsioji muziejaus įkūrėja.
Knyga „Ką šlama ąžuolas“
Provizorė V. Kavaliauskienė, dar dirbdama Katinų muziejuje, pradėjo rašyti knygą „Ką šlama ąžuolas“, kurios, deja, nespėjo užbaigti. 2011 m. lapkričio 27 d. ji staiga ir netikėtai išėjo Amžinybėn. Palaidota šalia vyro Adolfo Ginkūnų kapinėse, Šiauliuose. Ją į paskutinę žemiškąją kelionę palydėjo gausus būrys šiauliečių ir žmonių iš aplinkinių rajonų.
V. Kavaliauskienės knygą „Ką šlama ąžuolas“ užbaigė rašyti ir išleido „Saulės deltos“ leidykla Šiauliuose 2013 metais.
Knygoje aprašomas istorinis laikmetis, ano meto inteligentija, farmacijos ateities kūrimas ir reformos bei prisiminimai apie unikalų Katinų muziejų.
Autorė labai šiltai ir nuoširdžiai knygoje atsiliepia apie senelius, tėvelius, brolius ir seserį.
Kiekvienas einantis Šatrijos gatve ties namu pažymėtu 5-uoju numeriu pastebi išsišakojusį ąžuolą. Tai ąžuolas pasodintas 1936 metais V. Kavaliauskienės tėvo Stasio Jurevičiaus 60-mečio metinių proga. Beveik šimtametis plačiašakis ąžuolas primena, kad čia ilgus metus gyveno Stasio Jurevičiaus ir Jadvygos Jurevičienės bei Vandos ir Adolfo Kavaliauskų šeimos.
Provizorės Vandos Jurevičiūtės-Kavaliauskienės išsamus gyvenimo aprašymas atspausdintas socialinių mokslų daktarės provizorės Reginos Stankutės-Žukienės ir provizoriaus Anatolijaus Kostiukevičiaus knygoje „Žymiausi Lietuvos farmacininkai“ 1998 metais.
Taip pat jos biografiją spausdino VšĮ „Leidybos idėjų centras“ parengtoje knygoje „Kraštiečiai. Šiauliai. Rinktinės. Biografijos“, Kaunas. 2014 metai.
Apie provizorę V. Kavaliauskienę nemažai straipsnių spausdino Šiaulių miesto laikraščiai „Šiaulių naujienos“, „Šiaulių kraštas“. Ji rašė straipsnius laikraščių puslapiuose. Taip pat apie provizorę rašė kai kurie Lietuvos laikraščiai ir žurnalai bei užsienio šalių spauda.
