Keliais  žodžiais apie save
1941 m.  pačioje gegužės pabaigoje man sukako septyneri, ruošiausi į pirmą klasę. Tačiau po  keturiolikos dienų nuo gimtadienio buvau uždarytas gyvuliniame vagone. Nuvežė mus į  Sibirą, bet tai dar ne kelio pabaiga. 1942 m. mūsų šeima stumiama dar toliau į Šiaurę – prie Laptevų  jūros. Priežastis – pasklidusi specialiai melaginga žinia, kad Raudonasis Kryžius grąžins lietuvius į Lietuvą. Dėl atsitiktinumo tos kelionės išvengėme.

1947-ųjų lapkritis – mūsų šeima bėga į Lietuvą...

1948-ųjų birželis –  vėl tremtis. Į Kuzbasą...

1958-ieji – legaliai grįžtame į Lietuvą....

 2018-ieji! Sėdžiu kino teatre. Kartu su dukros Aurelijos ir vaikaičio Beno šeimomis žiūrime filmą „Tarp pilkų debesų“. Ir iki filmo peržiūros, ir tuoj po jos žmonės klausinėjo, kaip jaučiuosi, kaip vertinu kino filmą ar galėčiau papildyti jo turinį...

Apie trečiąją dovaną Lietuvai
Iškart pasakysiu, kad šiemet Lietuvos valstybei buvo padovanoti trys be galo vertingi ir reikalingi geri darbai:
*  Popiežiaus vizitas į Lietuvą,

* Partizano Ramanausko-Vanago laidotuvės ir Arvydo Anušausko knyga „Aš esu Vanagas“.

* Filmas „Tarp pilkų debesų“.

Šios trys akcijos padėjo ne tik Lietuvos jaunimui, bet ir viso pasaulio žmonėms, o ypač politikams žymiai teisingiau suprasti Lietuvos istoriją, Lietuvos praradimus, Lietuvos žmonių kančias ir  įsisąmoninti – kodėl, kokiais būdais ir aukomis Lietuvos žmonės buvo priversti siekti nepriklausomybės...

Tiesa, trečioji dovana gana prieštaringai vertinama. Lietuviškų šaknų turinti JAV rašytoja Rūta Šepetys sako: „Norėdami suprasti dabarties Lietuvą, turime atsigręžti į praeitį“, „Šią knygą parašiau ne aš, o istorija“... (Pastaba. Romanas „Tarp pilkų debesų“ išleistas daugiau nei 50 šalių.)

* „Išankstinė filmo „Tarp pilkų debesų“ premjera pirmiausiai subūrė tremtį išgyvenusius žmones, projekto „Misija Sibiras“ dalyvius ir visuomenės veikėjus. Susirinkę svečiai neslėpė emocijų ir ragino džiaugtis, kad lietuvių tautos istorija sklinda po visą pasaulį“ (www.forumcinemas.lt).

* Kelios frazės iš straipsnio „Tarp pilkų debesų“ – tauta, išgyvenusi tremtį, ištvers ir šį filmą“: „Filmo pradžioje sakoma, kad jis įkvėptas realių įvykių. Ko gero, tas realus įvykis ir yra pats trėmimų faktas. Iki šiol nesu tikras, ar teisingai supratau filmo pabaigą“; „...kviečiami filmo kūrėjų, pasinerkime į jų sukurtą psichodelikos pasaulį. Perspėju, kad toliau bus begėdiškai spoilinama ir, jeigu nenorite prarasti to jaudinančio nežinomybės ir atradimo potyrio, toliau nebeskaitykite “ (https://www.lzinios.lt).

 Apibendrinta išvada  
Nepatikėsite – Popiežiaus vizito metu  ir sekdamas laidotuvių renginius bei vaizdus filmo ekrane, pasijutau  gyvenantis prieškario Lietuvoje, kai tautiškumas rūpėjo visiems žmonėms... Jeigu knygos autorė ir filmo režisierius  būtų paprašę manęs papasakoti savo prisiminimus ir ką galima būtų pridėti  į filmo turinį? Reikėtų pasakoti labai daug. Tačiau tuomet knyga būtų ne mažiau kaip trijų tomų, o filmas – trijų serijų...

Jei pasiteirautų, ką reikėtų pašalinti iš filmo, irgi turėčiau ką pasakyti...

„Na, o dabar apie tai konkrečiai...“
* Vos pamatęs pirmus kadrus,  užmiršau, kad aš žiūriu kino filmą. Aš sėdėjau ne salėje, bet vagone... Jausmai draskė krūtinę ir nė nepajutau, kad, žvelgdamas per vagono lango grotas, akimis ieškau savo tėvelio... Be galo tikroviški kadrai, neteisybė ir žiaurumas, neapykanta kitoms tautoms  rodo, kas vykdė Lietuvos žmonių genocidą.

* Taip atrodė kelionės pradžia Šiauliuose. Pagal mano pasakojimą mokytoja Aldona Traškinienė  piešinyje atkūrė tokį vaizdą.

* Žinoma, nufilmuoto garvežio „kaktoje“ pasigedau Stalino portreto arba penkiakampės žvaigždės, kurių vienas arba kitas „puošdavo“ tą transporto priemonę...

* Filmo žiūrovams tikriausiai nesuprantamas vagonuose girdimas baisus, siaubą keliantis garsas. Jį mes išgyvendavome kiekvieną kartą, kai enkavedistai reguliariai po kiekvieno sustojimo bėgiodavo vagonų stogais, smūgiuodami į juos batais, nes tikrindavo, ar tremiamieji nebandė per vagono stogą pabėgti...

* Nesimato filmuotame vagone „mūsų“ tualetų...

* Moterys ir vaikai be perstojo verkė... Sykį likimo bendrakeleivis Jurgis Masiulis išsitraukė iš ryšulio akordeoną ir kreipėsi į  mus: „Neverkite, vaikai, neverkite, moterys! Paklausykite manęs, aš pasistengsiu Jus paguosti, nuraminti.“ Ir užgrojo...

* Pamenu mūsų traukinys  atvyko į kažkokią stotį  Rusijoje. Staiga atsidaro vagono durys ir kareivio riksmas: „Vienas žmogus...  du kibirai... Išeiti...“   Netrukus tais kibirais atnešė į vagoną  valgyti. Viename  buvo pridrėbta sorų košės, kitame – karštas vanduo atsigerti... Vagone buvo apie 100 žmonių. Gavau ir aš košės puodelį. Kokia ji buvo neskani...

* Stovi mūsų ešelonas stotyje Velykije Luki. Aš žiūriu per langelio grotas, verkiu ir vis ieškau akimis tėvelio. Staiga  atvyksta kitas toks pat traukinys. Per jo langelių grotas žvelgia vien vyrai – mūsų tėveliai, pasmerkti mirčiai. Traukinys sustoja ir visiškai priešais langelyje pamatau SAVO tėvelio veidą...

* Privažiuojame Sverdlovską. Traukinys sustoja ant ežero kranto. Visų vagonų durys atidaromos. Žmonės išleidžiami nusiprausti. Mano tėvelis rodo žmonėms pirštu į salą, kuri matosi ežero viduryje ir sako: „Ten rusai sušaudė paskutiniojo caro šeimą...“

* Važiuojame toliau. Per langą matosi nesibaigiantys dirvonai. Ir štai – pulkelis moterų traukia  plūgą, o prie plūgo vyriškis... Botago nesimato.... Taip ariama dirva... Suprantame, koks gyvenimas mūsų laukia...

* Vėl nedidelė stotelė. Už krovininio traukinio vagono stovi vietinis vyriškis ir stebi  mūsų žmones, žvelgiančius per vagono langiūkščio  grotas. Tėvelis prakalbina. Žmogus, apsižvalgęs aplinkui, ištaria, kad gyvena blogai ir kad mes gyvensime siaube... Ir dingsta...

* Pagaliau galutinė stotis Bijskas. Šalia mūsų ešelono – begalinio dydžio aikštė, matosi pušys. Mes išlaipinami. Įsivaizduokite! Visa  aikštė iki horizonto užpildyta lyg šieno kupstelių – tai tremtiniai, būtent, keletas maišų ir ant jų susėdusi šeima. Surikiuota eilėmis, tarytum gyvenvietės gatvelės. Jomis zuja enkavedistai. Vyksta kratos. Jeigu randa tinkamą daiktą, pasiima savo reikmėms... Fotoaparatai, vaistai, papuošalai ir t. t. Mano mamytė suriša turimus vaistukus – valerijono buteliuką, kalceksą, pročkelius į nosinę ir liepia man kur nors paslėpti. Nubėgu prie geležinkelio pylimėlio ir užkasu ryšulėlį į sudegusių anglių  šlaką. Po kelių dienų, kai baigsis kratos, aš vėl bandysiu jį surasti... Gyvename po atviru dangumi. Pagaliau pasirodo pirkliai – tai gyvenviečių, kolūkių vadovai, apsiavę auliniais batais baltais aulais. Eina jie iš žmonių susidariusiomis „gatvelėmis“ ir renkasi sau tinkamiausius. Susodina į sunkvežimių kėbulus ir veža tolyn. Mūsų laukia kalnai ir kelias – per 300 km.

* Kalnai, kalnai. Važiuojame aukštyn. Žmonių akyse pasirodo kraujas. Nepripratę gyventi tokiame aukštyje. Tai Seminsko perėja... Ir vėl  baimė veiduose...

* Išlaipina mus tarybinio ūkio TENGA aikštėje  prie barako, apaugusio karčiojo kiečio  žole. Mus apsupa žiūrovai – smalsu, kaip atrodo gyvi fašistai. Vieni spjaudo į mus, kiti apmėto šiukšlėmis... Ir vienas per kitą  rėkia  žodį „fašistas“ – taip, kaip dabar V. Putinas vadina ukrainiečius. O išgirdę lietuvišką kalbą – sakydavo, kad kalbame totoriškai.

* Apgyvendina mus 14 kv. m barako kambaryje – trys šeimos, devyni žmonės. Dvi lovos, stalelis, ant sienos mažytė spintelė ir beveik ketvirtadalį kambario užimanti  krosnis. Barakas pastatytas naujai, mūsų laukė jau nuo 1938 m. Sienomis ir lubomis šliaužioja tūkstančiai tarakonų ir blakių. Jie išsižioję irgi laukė mūsų, kad maitintume savo krauju.

* Ir vėl reguliarios kratos. Mamos ir tėvai nuo tamsos iki tamsos darbe, o vaikai vieni. Prasidėjo ligos, dizenterija, vaikiškos užkrečiamos ligos. Nei vaistų, nei gydytojų.  Beveik visi vaikai iki septynerių išmirė. Atsirado vaikų kapinaitės, iš kurių dabar neliko nei kryželio, nei kauburėlio.

*  Naktis. Šviesos šaltinis – skardinukė, pripilta žibalo, uždengta  iš bulvės išpjauta ripka, per skylutę ištrauktas virvės galiukas – knatas, tokia buvo lemputė. Žvakių žmonės  neturėjo. Arba pasišviesdavome beržine balana. Prie tokios šviesos ruošėme  pamokas, mokėmės...

* Vakarais, kai saulutė leisdavosi už kalnų, tėvai išvesdavo vaikus laukan ir rodydavo  mums pirštu  saulutę, sakydami, kad ten yra LIETUVA... Dabar mums kai kas Nepriklausomybę atkūrusioje  Lietuvoje prikaišioja, kad maitinomės sveiku maistu ir dar kompensaciją gauname... Mūsų šeima –  du tėvai ir trys vaikai – vasaromis  per dieną suvalgydavo pusę kibiro virtų laukinių svogūnų laiškų  ir, jeigu pasisekdavo sugauti starų (suslik), išvirdavo jų mėsos. Rudenį ir žiemą – vogti grūdai ir   nugaišusių arklių dvokianti mėsa. Jokių priedų – nei  cukraus, nei druskos, nei riebalų ir t. t. Kitokio maisto nebuvo. Duona tik pagal kortelę. 1945 m. visa  šeima  per mėnesį gaudavo riekę duonos... Jeigu  vyras per dieną nupjaudavo 1 ha, o moteris – 70 arų žolės, tai pietums gaudavo porą virtų bulvių ir gabalėlį avienos. Nei mama, nei tėvas tų skanėstų nevalgydavo, parnešdavo savo vaikams... Žinoma, valgydavome vėlai vakare prie mėnulio šviesos – ne aštuonių valandų darbo diena buvo.

* Šv. Kalėdas ir šv. Velykas  tremtiniai švęsdavo visuomet, bet būdavo persekiojami. Atėjus šventėms, juos versdavo valyti šiukšlynus ir mėšlynus... Toks buvo Stalino sprendimas, siekiant atgrasyti nuo tikėjimo. Už neatėjimą į tokį darbą – kalėjimas.

* Tiek pirmoje, tiek antroje tremtyje teko susitikti su 1863 m sukilėlių-tremtinių palikuonimis. Teko matyti Jų kapelius, Jų pastatytas bažnyčias, vietą, kur  caro valdžios žandarai nuimdavo nuo į katorgą varomų žmonių sudilusius apkaustus ir uždėdavo naujus...

* 1942 m. visus lietuvius be perspėjimo surinko į centrinę gyvenvietę ir trėmė prie Laptevų jūros. Mūsų šeima per atsitiktinumą nepateko į paskutinį sunkvežimį. Likome, keleriems metams atsidūrėme bado režime ir nežinau, kodėl mes likome gyvi...

* 1947 m. Pokario suirutė. Tremtiniai pradėjo masiškai  bėgti į Lietuvą. Bilietais nelegaliai aprūpindavo du broliukai žydai Lipšicai. Mainais į lietuviškus rūbus buvome įsigiję karvę, kurią atidavėme vairuotojui, kad nuvežtų mus 300 km iki Bijsko geležinkelio stoties. Buvome užsiauginę bulvių, kurias pardavėme, kad sumokėtume už bilietus į Lietuvą. Visai kelionei mama paruošė maisto – išvirė bulvių su mundurais, nulupo juos ir ant krosnies išdžiovino iki kietos frakcijos. Tuos „gintaro“ gabaliukus čiulpėme karštu vandeniu užsigerdami. Pirmą kartą šilta sriuba po pusantro mėnesio kelionės mus pavaišino Šiauliuose nepažįstama moteriškė. Buvome be galo jai dėkingi. Po kelionės buvo likę dar pinigėlių, už juos tėvelis nupirko iš vokiečio belaisvio man, šeštokui,  smuikelį.

1948-ųjų  birželį mus, lietuvius, pabėgusius iš Sibiro, enkavedistai ir stribai sugaudė ir uždarė Šiauliuose buvusiame vokiečių belaisvių pokariniame  lageryje. Visus deportavo į Kuzbasą. Šį kartą vežama buvo labai žiauriai. Transporto priemonė ta pati – gyvuliniai vagonai. Tualetų išvis nebuvo. Šiam reikalui žmones iš vagonų pirmą kartą išleido Maskvos prekinėje stotyje. Dabar tremtiniai buvo drąsesni ir šaipėsi iš trėmikų. Išlipę iš vagonų, žmonės pasimetė – nei tualetų, nei pastatų, nei krūmų. Tuomet vienas lietuvis atsistojo ir kreipėsi: „Kviečiu visus – ir moteris, ir vaikus, ir vyrus –  nesigėdyti. Nukreipkime savo  šūvius į Kremlių.“ Vieni sutūpė, kiti stovima poza „pasiruošė“. Pasigirdo komanda – UGNIS! Po „atakos“ vykome toliau. Žmonės buvo dvasiškai pasirengę naujiems pažeminimams ir paniekinimams. Nieko naujo nesitikėjome. Įdomu tai, kad kartu su mumis važiavo vienišas jaunas vyras, kurį visi vadino Barzda. Kai nuvykome į vietą, tarp mūsų Jo nebuvo. Žmonės kalbėjo, kad jis – buvęs partizanas – kelionės metu pabėgo...